Ryški asmenybė, trumpai švytėjusi Varnių padangėje

Žurnalo „Savaitė“ skaitytojai 16-tame šių metų jo numeryje perskaitę B.Kulpinskaitės-Orinienės straipsnį „Konstantinas Kazimieras Raičinskis — ištikimas mokslui ir Lietuvai“, gal ir ne visi labai susidomėjo, bet senosios kartos varniškiai, mokęsi Varnių gimnazijoje pokario metais, buvo maloniai nustebinti: jie prisimena mokytojus K.K.Raičinskį, dirbusį gimnazijoje mokymo dalies vedėju, ir jo žmoną lituanistę Matildą Raičinskienę. Apie abu juos kalba su didele pagarba, nors tik dabar, perskaitę straipsnį, sužinojo, kokio ryškumo tai buvo asmenybės, ypač K.K.Raičinskis.

Pagal B.Kulpinskaitės-Orinienės straipsnį parengė
Vlada Vengrienė

Gimęs 1907 metais Kražių apskrities Užkalnių kaime, neturtingų valstiečių šeimoje, Konstantinas vaikystėje patyrė daug vargo. Tėvas buvo paimtas rekrūtu į caro armiją, jam teko padėti motinai auginti tris mažesnius vaikus. Bet Kūrėjas, kaip rašo straipsnio autorė, „nepamiršo jo apdovanoti begaliniu noru viską suprasti, žinoti: jį domino laukų ir pievų augalai, miškuose regėti žvėrys ir paukščiai, neaprėpiamas dangaus skliautas su galybe žvaigždžių“. Užaugusį jau viliojo nežinomi mokslo ir pažinimo keliai, todėl įstojo į Vytauto Didžiojo universiteto Teologijos-filosofijos fakultetą. Studijavo filosofiją, pedagogiką, psichologiją ir sociologiją. Siekdamas mokslo, privačiai mokė vaikus, dirbo knygrišykloje, profesoriui J.Balčikoniui užrašinėjo Kražių, Karklėnų ir Užvenčio apylinkėse surinktus žemaitiškus žodžius, rašė straipsnius į laikraščius. Rasdavo laiko ir užsienio kalboms — baigdamas studijas, mokėjo net vienuolika, vėliau išmoko dar penkias. Ypač mėgo lotynų ir graikų, jomis galėjo skaityti Šventąjį Raštą. 1933 metais baigdamas universitetą, parašė vertingą diplominį darbą-studiją „Matematinis logikos metodas“, todėl kartu su diplomu gavo teisę dėstyti aukštojoje mokykloje. 1937 m. gavęs darbą Krašto apsaugos ministerijoje, Ginklavimo valdybos Tyrimų laboratorijos bibliotekoje, K.K.Raičinskis sukūrė originalią knygų klasifikavimo sistemą, kuri stebino net svečius iš užsienio. Nors buvo labai užsiėmęs darbe, jis ir toliau domėjosi logikos, pedagogikos, mokslo tyrimo problemomis. Jau 1938 metais išleido pedagogine tematika dvi studijas: „Psichotechniniai užsienio kalbų mokymo metodai“ ir „Sėkmingas vaiko ugdymas“. K.K.Raičinskis priklausė Tarptautinei lotynų kalbos draugijai, lotynų kalba susirašinėjo su žymiais žmonėmis, rašė straipsnius. Dirbdamas jis mokėsi toliau: Gamtos ir matematikos fakultete studijavo fiziką ir matematiką. Parašęs diplominį darbą, universiteto vadovybės buvo siųstas į Oksfordo universitetą rengti daktaro disertacijos apie gamtos mokslų filosofiją ir mokslų klasifikacijos loginius pagrindus, bet visus didelius šio gabaus žmogaus planus sugriovė Antrasis pasaulinis karas.
1940 metais K.K.Raičinskiui buvo patikėta įkurti Suaugusiųjų institutą ir jame direktoriauti. Vokiečių okupacijos metais, kai trys instituto klausytojai įkliuvo gestapininkams už antinacistinę veiklą, direktorius buvo areštuotas ir tardomas gestapo rūsiuose. Bet čia, kaip pats profesorius ne kartą sakęs, jam vėl į pagalbą atėjo Geroji Apvaizda: jo byla pateko pas SS majorą, kuris, pasirodo, pats buvo antifašistas. Šis profesorių ir išgelbėjo.
Nors K.K.Raičinskis 1940 m. buvo baigęs fizikos ir matematikos studijas, sovietų valdžiai atėjus, jis dar nebuvo gavęs šių studijų diplomo. Kad jį gautų, iš jo reikalavo išlaikyti papildomai net kelis marksistinių mokslų egzaminus, o marksizmo filosofas visa širdimi nekentė. Įsidarbinti aukštojoje mokykloje neliko vilties. O 1944 metais, raudonajai armijai vėl artėjant į Lietuvą, liko tik viena išeitis: pasitraukti į Vakarus drauge su daugeliu kitų lietuvių inteligentų. Jis bandė tai padaryti drauge su žmona, lietuvių ir prancūzų kalbų mokytoja Matilda Sutkaityte-Raičinskiene: tris kartus buvo nuvykę į Kybartus, peržengę Vokietijos sieną, bet nelemtos aplinkybės vis sutrukdydavo. Taip ir liko Tėvynėje.
Nuolatiniai sovietinio saugumo persekiojimai, blaškymasis po visą Lietuvą ieškant bent laikino darbo mokyklose — tokia dalia jų laukė Tėvynėje. Kartais net kelis kartus per metus tekdavo keisti darbovietę, nes KGB duodavo nurodymus neleisti K.K.Raičinskiui dirbti mokytoju — kad filosofas idealistas, nors dėstė ne humanitarines disciplinas, netrukdytų auklėti jaunąją kartą komunistine dvasia, atsižadėjusią tikrojo patriotizmo, nežinančią tikrosios savo Tėvynės istorijos. Matyt, būtent tuo laikotarpiu likimo ranka ir atvedė Raičinskių šeimą į Varnius. Gimnazijos metraštyje mokytojai Raičinskiai pažymėti kaip dirbę čia tik 1946 ir 1947 metais, bet, anot buvusių to meto gimnazijos moksleivių Eugenijos Klimaitės-Lukauskienės, Algimanto Vičausko ir Rūtos Jazdauskaitės-Bitarienės, dirbo jie čia kiek ilgiau. Galbūt, konspiracijos sumetimais ir į mokytojų sąrašus nebuvo kuriais nors metais įtraukti? Buvusių mokinių atmintyje abu jie išlikę kaip labai puikūs pedagogai, pasiaukoję mokiniams kaip humaniški žmonės. A.Vičausko liudijimu, mokytojas K.K.Raičinskis leisdavęs mokiniui atsakinėti tada, kai šis pats jausdavosi pasirengęs. O Matildą Raičinskienę jie prisimena ne tik kaip puikią klasės auklėtoją, bet ir kaip kūrybingą literatų būrelio vadovę. Po ilgų klajonių Raičinskių šeima apsistojo Alytuje. Ten dirbo vidurinėse mokyklose ir Alytaus technikume.
Būtina pasakyti, kad net sunkiausiais laikotarpiais K.K.Raičinskis neišsižadėjo filosofijos. Apie 17 jo kūrybos knygų pasklido po bibliotekas ir muziejus. Ir dabar, atkurtos Lietuvos laikais, jo straipsniai, studijos minimi, jais remiamasi šiuolaikinių mokslininkų darbuose. 1997 m. išleistoje knygoje „Homo creator: sąmonė ir būtis“ filosofijos mokslų daktarė Irena Gaidamavičienė remiasi jo teiginiais. Ypač vertingas K.K.Raičinskio veikalas „60 metų ieškojimai ir atradimai po Majos skraiste“, kurį jis pradėjo rašyti jaunystėje, o 1993-1996 metais baigė. Kai kas jį vadina gamtos evangelija, kai kas — praktinės filosofijos veikalu. Pats autorius šį trijų tomų veikalą vadino išsipildžiusia vizija, matoma kaip kryžius kalno viršūnėje. „Kryžius — kančios simbolis, o kančia yra vienintelė absoliuti tiesa, kuri pažįstama kiekvienam. Tik kančia nuskaidrina žmogaus sielą ir pakylėja ją iki tikrųjų tiesų“. Šią knygą skaičiusieji vadina pamestu raktu nuo išminties seifo. Jos autoriaus ne veltui buvo tiek ieškota, kentėta, prarasta ir įgyta.
K.K.Raičinskiui buvo lemta nugyventi ilgą gyvenimą. Mirė jau atšventęs savo šimtmetį 2007 m. gruodį. Drauge su žmona Matilda, kurią filosofas vadino gerąja likimo dovana, jie užaugino keturias dukteris ir du sūnus.
Sudėtingos, ne visiems lengvai suvokiamos profesoriaus mintys, bet verta įsiklausyti į daugelį jo išsakytų tiesų: „Pirmiausia reikia įsisąmoninti, kad Dievybė yra trejybė: kas yra, koks yra, kodėl yra“, „Svarbiausia nedaryti to, ko nesugebi“, „Ko nežinai ar nesuvoki, neskubėk neigti“, „Norint pasisotinti išminties duona, ką nors rasti ar sukurti, reikia atkakliai dirbti“.
Tai štai kokių asmenybių dirbta pokario metais dar besikuriančioje Varnių gimnazijoje. Gaila, kad ne visada jie galėjo išsakyti savo mokiniams, ką žino, apie ką mąsto. Bet geriausi mokiniai vis dėlto mokėjo įvertinti savo mokytojus. Štai kad ir vienos iš jų, Irenos Dambrauskaitės, II gimnazijos laidos abiturientės, vėliau tapusios garsia architekte, apibūdinimas: „O mūsų mokytojai buvo nepaprasti, universitetų profesorių lygio, nespėję pasitraukti iš Lietuvos, atbėgę gelbėdamiesi nuo persekiojimų iš didmiesčių. Gaila, kad mes per vėlai juos supratome ir įvertinome“. Vieni iš tokių mokytojų, be abejo, ir buvo mokytojai Konstantinas Kazimieras Raičinskis ir Matilda Raičinskienė.