Didžiausias turtas — prasmingai nugyventi metai

Prisiminti, pasveikinti, gėlės žiedu ar nuoširdžiu žodžiu pagerbti savo vadovaujamos seniūnijos gyventojus, švenčiančius vienokią ar kitokią gyvenimo sukaktį — tai nėra seniūnijos vadovo — seniūno pareiga, greičiau — dėmesio ir rūpesčio žmonėmis išraiška.

Lina Dijokienė

Sveikinimai jubiliatei
Vis tik, kaip sako Viešvėnų seniūnijos seniūnas Petras Varnelis, seniūno darbas — ne tik tai, kas instrukcijose suguldyta. Šiame darbe, pašnekovo nuomone, be nuoširdaus rūpesčio kiekvienu paprastu seniūnijos žmogumi, dėmesio jam, jo džiaugsmams ir, žinoma, rūpesčiams, neapsieisi. Ir seniūnijos gyventojai tai vertina. Akivaizdus to įrodymas — seniūno apsilankymas pas jubiliejų švenčiančią seniūnijos gyventoją. Vasarai dar tik įsibėgėjus, aštuoniasdešimt penktojo jubiliejaus proga Viešvėnų seniūnijos gyventoją Kazimierą Vaitkevičienę, šiuo metu gyvenančią kartu su jaunėliu sūnumi Alfredu, Viešvėnų kaimo bendruomenės pirmininku, aktyviu visuomenininku, atvyko pasveikinti Viešvėnų seniūnijos seniūnas Petras Varnelis ir seniūnijos socialinio darbo organizatorė Indrė Bertavičienė. Uoliai katalikei, ilgametei bažnytinio choro dalyvei K.Vaitkevičienei Dievo palaimos, stiprios sveikatos ir ilgų gyvenimo metų palinkėjo Viešvėnų parapijos klebonas Renatas Liuberskis. Jubiliatės neužmiršo ir gausus giminių, draugų ir pažįstamų būrys.

Nuoširdūs padėkos žodžiai
Patys svarbiausi ir brangiausi gyvenime dalykai — dažniausiai nieko nekainuoja. Tai gražūs santykiai šeimoje ir su kaimynais, dėmesys ir pagarba vienas kitam, mokėjimas vertinti ir džiaugtis mažais dalykais. Tokios mintys aplanko, kai kalbiesi su gyvenimo išmintį sukaupusiais ir gražiai, prasmingai nugyventu gyvenimu galinčiais pasigirti žemaičių krašto žmonėmis. Viešvėnų seniūnijos gyventojai Kazimierai Vaitkevičienei įteikdamas gėlių ir sveikinimą, Viešvėnų seniūnijos seniūnas Petras Varnelis sakė: „Šiandien Viešvėnų krašte yra šventė. Kito tokio žmogaus, pasiaukojusio Viešvėnų kraštui, kaip Jūs, labai mažai yra, buvo ir bus. Jūs ir šitas kraštas labai susiję: čia gimėte, augote, čia gimė ir meilė, ir Jūsų vaikai, čia ir bažnyčia, ir Jūsų veikla bendruomenėje. Viskas čia. Tokio brangaus žmogaus mes negalime neįvertinti, nepaminėti Jūsų kaip energingo žmogaus. Smagu, kad ir vaikai atsigimę į Jus: visi su savo gyvenimu, veikla, daro mūsų bendruomenę įvairesnę, įdomesnę, prasmingesnę. Mes Jus sveikiname iš visos širdies, linkime stiprios sveikatos ir ilgai gyventi, nepasenti, dar stiprinti savo giliai įmintas pėdas mūsų Viešvėnų žemėje“. Seniūnas prisiminė, kaip Kazimiera (švelniai Kazele vadinama) buvo tikra bendruomenės siela, daug įnešusi savo indėlio į bendruomeninę veiklą, visus džiuginusi savo kepiniais. „Kazimiera kepė labai gardžią duoną su duoniukais. Jos duona visame krašte buvo žinoma“,— savo seniūnijos gyventoją gyrė seniūnas. Kazimiera Vaitkevičienė, apsupta gražaus būrio sveikintojų, šypsojosi ir nuoširdžiai dėkojo.

Gausi šeima
Nors ir sulaukusi 85-erių, viešvėniškė K.Vaitkevičienė (mergautine pavarde — Jonušaitė) žavi malonia šypsena, guviu protu, žemaitiškai dosniu vaišingumu ir puikia atmintimi. Gimusi netoliese — Dumytrų kaime (ten buvusi mamos tėviškė). „Ten bočiai, probočiai gyveno. Ir dabar dar ten sodyba tebėra — širdis džiaugias. Dar tebežaliuoja tėvelio sodintos eglės. Tėvelis kilęs iš netolimo kaimo. Tėvai labai gražiai sugyvenę, tad turėjome sektiną pavyzdį“,— pokalbį pradeda jubiliatė. Užaugusi didelėje, vargo mačiusioje šeimoje (ūkininkavę tėvai augino būrį vaikų: keturias dukras ir keturis sūnus), pašnekovė prasitaria: „Buvau vyriausia, reikėjo mamai darbuose padėti. Daug darbo ir rūpesčių regėjau. Juk tada nieko, jokių skalbimo mašinų nebuvo. Reikėjo mamai talkinti, važiuosim į upę, skalbsime, plausime drabužius tiesiog leduose“.

Nelengva pradžia
Nors kiti šeimos vaikai ėjo į mokslus, pati Kazimiera mokslo per daug neragavo — kiek pasimokė tuometėje Telšių amatų mokykloje, šiai pasinaikinus, persitvarkius į Dailės technikumą, egzaminų, kaip pati juokdamasi pasakoja, pabijojusi, tad grįžusi namo. „Užtat sūnus tą Dailės technikumą baigė“,— šypsosi pašnekovė. Pas kaimynę išmokusi siūti, ėjusi mokintis dvi žiemas, vasaromis laiko nebūdavę, reikėję darbus dirbti. Susipažinusi su kaimynų iš gretimo Burnių kaimo sūnumi Danieliumi. Ir jis įsižiūrėjęs darbščią ir linksmą merginą… Tą kaimyną Danielių išleidusi į armiją, kantriai ir ištikimai laukusi sugrįžtant. Apsivedę. Mamos brolis klebonavo, tad savo sesers šeimai pagelbėjo — net trims vaikams, tarp jų ir Kazimierai, suteikė santuokos sakramentą, „ištaisė“ vakarienę, paruošė nakvynę. Paprastiems kaimo vaikams tai buvusi tikra dovana. Bendro gyvenimo pradžia nebuvo lengva, tačiau meilė lydėjo visada,— taip ilgai ir laimingai gyvenę kartu net 55-erius metus. „Labai geras žmogus buvo, tikrai Dievui dėkinga, kad gerą vyrą turėjau. Labai gerai sugyvenom“,— sako K.Vaitkevičienė, kurios balse ir dabar skamba pagarba bei meilė jau Anapilin prieš aštuonerius metus iškeliavusiam vyrui. Jauna šeima atsikėlusi į Viešvėnus, savo rankomis nelengvai, vis užaugindami ir parduodami kokį gyvulį, per penkerius metus pasistatę mūrinuką. „Pradėjau duoną kepti, kepiau daug metų: ir į turgų veždavom, ir pagal užsakymus. Daug kur mano duonos matė: ir į Italiją, ir į Prancūziją išvežė, ir į televizijos laidą „Duokim garo“ keliavo. O jau piršlių kiek buvo. Tada niekas nekepė, tai buvo naujiena. Dabar jau namie kepta duona — nebe retenybė“,— prisiminė puikia šeimininke kaimynų vadinama pašnekovė. Taip ir bėgo gyvenimas. Viešvėnuose su vyru gerai įsikūrę, vaikus — tris sūnus Antaną, Zigmą ir Alfredą — užauginę, į žmones išleidę. Močiutei Kazimierai smagu, kad ir vaikai gerais žmonėmis užaugo, gražias šeimas sukūrė, gražiai tarp savęs bendrauja. „Turiu septynis anūkus ir aštuonis proanūkius. Didžiausias turtas. Jų visada laukiu“,— neslėpdama pasididžiavimo sako jubiliatė.

Gyventi gera
Kokia tokio ilgo, gražaus, prasmingo ir laimingo gyvenimo paslaptis? „Esam tokie senoviniai žmonės,— juokiasi pašnekovė. — Daugiau kaip 40 metų išgiedojau bažnyčios chore, saviveikloje šokau, dainavau. Vyras palankiai žiūrėdavo, kartu ateidavome, net drauges pašokdindavo. Visada buvau linksma. Turbūt tai iš mamos. Mamytė visą savo gyvenimą sunkiai dirbo, aštuonis vaikus išaugino, tris į aukštuosius mokslus išleido, bet niekad nebūdavo paniurusi, vis linksma, vis su geru žodžiu, vis pajuokaus. O juk buvo labai sunku. Duonelė kvepėjo. Būdavo juk taip, kad dalins mama duonelę mums, vaikams, o jai pačiai ir nebelikdavo. Bet turėjo milžinišką kantrybę. Gerą humoro jausmą turėjęs ir tėvelis, labai nemėgdavęs būti bočiumi vadinamas“.
Kazimiera Vaitkevičienė prisipažįsta esanti iš ilgaamžių giminės. „Mano probočius Tadeušas Gaudėšius sulaukė 115 metų. Taip parašyta ant jo kapo Lieplaukės kapinėse“,— pasakojo K.Vaitkevičienė. Mamos sesuo, vienuolė, mirė sulaukusi 102 metų. Mamytė irgi gražaus amžiaus sulaukusi — 87-erių mirė. Paklausta, kaip vertinanti šiandienos gyvenimą, šiandienos pasaulį, pašnekovė atsidūsta: „Nebijo dabar žmonės Dievo, nebėra pagarbos, doros. Kai pagalvoji, juk dabar Lietuvoje — tikra Amerika, kai palygini su tuo, kas buvo, kai pradėjom gyventi. Dabar labai gerai gyventi. Gyvenime viskas paprasta: gyvenk gražiai, su visais gražiai sutark, ir gyvenimas bus gražus bei mielas“.