Taip buvo

Varnių Rinkos aikštė. Kairiau matosi kioskas-knygynas ir šalimais sustojusi „koncesija“ (autobusas).

Žvelgdami į prieškarinių Varnių nuotraukas, miestelio Rinkos aikštės centre pastebime dailų mažą statinį ir gal pagalvojame, kokios paskirties jo būta. Pavyzdžiui, Telšiuose, Turgaus aikštės centre, stovėjo „jutka“ — mėsos svarstyklinė. Šiais laikais pastatas, imituojant formą, atstatytas, įkurdintas Turizmo informacijos centras. O Varniuose, tos pačios paskirties erdvėje, stovėjo lietuviškų knygų paviljonas.

Antanas Ivinskis

Pirmoji mokykla Varniuose įsteigta dar XV amžiuje, o vidurinė mokykla čia ėmė veikti tik besibaigiant II Pasauliniam karui. Tačiau varniškių šviesai ir kultūrai ryškius savo veiklos pėdsakus paliko daug įvairiais šimtmečiais Varniuose dirbusių ar gyvenusių žmonių.
Vyskupai Juozapas Arnulfas Giedraitis ir Motiejus Valančius steigė parapines mokyklas, Varniuose šelpė „iš senų laikų čia buvusią parapinę mokyklą, kur mokė vaikus ir rašyti žemaitiškai, maskoliškai ir lenkiškai“. M.Valančius rūpinosi įsteigti čia ir knygyną. 1852 m. lapkričio 30 d. laiške knygų leidėjui Adomui Zavadskiui jis rašė: „Ar nereikėtų Maloningajam Ponui įsteigti pagal profesiją knygyną Varniuose. Girdėjau, kad ponas Volfas, Peterburgo spaustuvininkas, apie tai galvoja, o mes labiau norėtume Maloningojo Pono. Netgi nekenktų pas mus ir spaustuvę įsteigus, jeigu tik civilinė valdžia leistų. Galima pas mus per metus išparduoti knygų už 40000 sidabro rublių. Tokia juk pinigų apyvarta verta šio projekto“. Pasiūlymas A.Zavadskiui patiko, jis apsilankė Varniuose, o netrukus iš čia atidaryto knygyno knygos „ėjo taip gausiai, jog pramonininkas vos galėjo patenkinti žmonių reikalavimus“, gana įvairius. Kadangi Vilniaus spaustuvė spausdino ne vien S.Daukanto, M.Valančiaus, L.Ivinskio darbus, bet ir religinę literatūrą, ji tiesiausiu keliu pasiekė Varnių kunigų seminarijos (veikė 1741-1864 m.) auklėtinius. Didelę naudą švietimui davė ir prie Varnių knygyno 1845 metais Lauryno Ivinskio įsteigta skaitykla.
Tačiau šiais patogumais žemaičiai naudojosi neilgai. Pralaimėjus sukilimui ir uždraudus lietuvišką spaudą, užgeso knygynų žiburiai. Baigiantis XIX amžiui, Varniai ėmė augti sparčiau, suklestėjo amatai (miestelio kalviams ir račiams, sakoma, nebuvo Žemaitijoje lygių), ėmė vystytis prekyba. Atsirado parduotuvėlių, prekiaujančių rašymo reikmenimis. Jose buvo galima nusipirkti ir spaudos, tačiau pasiūla buvo per menka. Vėliau, 3-iame XX amžiaus dešimtmetyje, Varniuose ėmė garsėti „lietuviškas“ knygų kioskas, priklausęs dviem šviesiems žemaičiams: Pranui Vasiliauskui (1907–1984) ir Valerijonui Žulkui (1912–2003). Pirmasis buvo ūkininko vaikas, o antrasis tarnavo jo tėvų ūkyje. Tokiomis aplinkybėmis užsimezgus draugystei, abu sutarė drauge išsinuomoti pas Varnių žydę Feigę kambarį, kuriame ėmė prekiauti knygomis. Varnių jaunimui, kuris čia tegalėjo baigti pradžios mokslus, knygynėlis tapo savotiška aukštesne mokykla. Knygos, tiesa, buvo brangios, tačiau jų paklausa augo, daugelis varniškių kiekvieną atliekamą centą įprato atidėti knygai.
Kambarėlis pas Feigę pasidarė ankštas, ir V.Žulkaus vyresniajam broliui parėmus, buvo pastatytas kioskas, gražus, kaip pasakų namelis, su elegantiška viršūne virš stogo — prie smaigo pritvirtinto rutulio, iš po stiklo matėsi iškaba „Laikraščiai ir žurnalai“. Stovėjo jis miestelio centre, Rinkos aikštės viduryje, priešais dabartinės vaistinės pastatą, bet ne vien todėl ši šviesi įstaiga buvo taip gausiai lankoma. Kioske buvo galima nusipirkti rašymo ir mokyklinių priemonių, vadovėlių, ne griežtai religinės ar tautinės krypties žurnalų bei laikraščių, vaikams skirtų leidinių. Knygas galima buvo paskaityti ir vietoje. Kaip 1986 m. pasakojo Varniuose 1924 m. gimęs ir augęs Petras Petkevičius (mokytojos Jadvygos ir bibliotekininkės Kazytės Dzindzelietaičių brolis), „šie abu, dar jauni žmonės, mums, miesto vaikams, buvo patys geriausi, nes jie leisdavo per dienas būti parduotuvėje, veltui skaityti ten esančias knygas, o knygos, kaip aš dabar supratau, buvo pažangios krypties“. Kiosko šeimininkai savo prekes pardavinėjo pigiau negu kiti Varnių prekeiviai, neturtingiems vaikams pieštuką ar sąsiuvinį duodavo ir dovanai, o jų organizuojamose loterijose „tuščias“ tebūdavo vienas kitas bilietas. Ir miestelio vaikai stengėsi kuo galėdami savininkams atsidėkoti. Žiemą nukasdavo nuo šaligatvio sniegą, išvalydavo patalpą, prinešdavo malkų.
Knygą paskaityti žmonės gaudavo už 10 centų, o grąžinti reikėjo po 10 dienų. Tačiau gerieji kioskininkai nepyko, kad vieną knygą imdavo skaityti keli vaikai — susidėję: centas nesimėtė… Ką pasirinkti buvo ir suaugusiems: Žemaitė, P.Cvirka, A.Vienuolis, V.Mykolaitis-Putinas, V.Krėvė, N.Gogolis, M.Gorkis, A.Čechovas, A.Diuma, O.Balzakas… Graibstomi buvo ir žurnalai — „Kultūra“, „Mūsų senovė“, „Jaunimas“… „Vietos kunigams nepatiko, kad ten pilna jaunimo, suorganizavo savo biblioteką, bet nukonkuruoti nepajėgė“,— teigė P.Petkevičius.
Pranas Ivinskis (1920-2017) dėmesį atkreipė į tai, kad P.Vasiliausko ir V.Žulkaus kioską-knygyną labiau už žydiškas krautuvėles pamėgo kaimo vaikai: „Tais laikais jau kaimo žmonių tarpe kilo tautinis susipratimas, todėl ir kiti kaimo vaikai jau ėjo pirkti ne pas žydą, o pas lietuvį P.Vasiliauską…“. Antra priežastis, kodėl daugiau buvo perkančiųjų šiame kioske, ta, kad čia prekes buvo galima įsigyti skolon („ant bargo“ — sąsiuvinis kainavo 10 centų, o vadovėliai po du ar tris litus — tai labai brangu). „Vėliau, mamos, atėjusios į turgų, parduodavo kiaušinių 10 štukų ar sviesto svarą ir eina pas Vasiliauską apmokėti mūsų skolas. Mes vėl perkame ir taip ratas sukosi visą laiką. Baigiantis mokslo metams (gegužės 1 d.), savo pirkėjus apdovanodavo. Prisimenu, kartą gavau kišeninį kalendorių, kuriame kiekvienam mėnesiui buvo skirtas eilėraštis. Vieną jų, skirtą gegužės mėnesiui, ir dabar prisimenu:
Jau šile lakštingalėlė
Maloniai sučiulbo
Ir visi margi paukšteliai
Skraido, krykščia, ulba.

Vai tai bėgsim, paskrajosim,
Kaip drugiai margieji
Ir vainikais mes papuošim
Kryžių pakelėje“,—
tai iš savo jaunystės (kuomet kryžių dar niekas nepjovė, o knygų — nenaikino) prisiminė P.Ivinskis.
Prasidėjęs karas kiosko šeimininkus išskyrė, gaisras prarijo ir patį „pasakų namelį“. Nuo tų laikų praėjo jau nemažai laiko, bet senieji varniškiai dar suspėjo papasakoti gražių prisiminimų apie aną kioską-knygyną, gerbiamą savininką Praną Vasiliauską. Jaunystėje pradėjęs rašinėti spaudai jaunimo kultūros klausimais, jis ir paskui rinko bei skelbė medžiagą apie Varnių ir apylinkių praeitį. Savo krašto patriotas saugojo ir reto grožio apylinkių gamtą, kuri be gailesčio buvo niokojama nuo pat praėjusio 19 šimtmečio pabaigos.
***
O ką apie tai galėtų pagalvoti dabarties varniškiai bei jų galvos? Istorinėje Varnių turgaus aikštėje iškasus paveldą, tiesiami modernūs takai. Ką ir kur jie ves? Šioje nieko nekuriančioje situacijoje esu pagalvojęs apie vaizdingų informacinių stendų pastoginę su suoleliais atokvėpiui ar pabendravimui, išdygstančią prieškario paviljono vietoje. O be to, ne vienas prasitarė, kad šioje aikštėje, mieliau nei kur kitur, žvelgtų ir į „Tautos namų“ paminklą.

Visos nuotraukos prieškario laikotarpio, iš P.Vasiliausko archyvo.

1 Komentaras

Komentarai nepriimami.