Antanas Ivinskis
1989 m. rugsėjo 5 d. „Telšių laikraštyje“ buvęs varniškis Jonas Bartkus straipsnelyje „Tų metų drąsuolis“ pirmąkart viešai priminė apie Varniuose prieš Antrąjį pasaulinį karą dirbusį „žymų ir mylimą žmogų, gabų oratorių…“ agronomą Juozą Šalinską. Deja, kad ir trumpame, J.Bartkaus straipsnelyje buvo paminėta klaidingų faktų (esą J.Šalinskas — socialdemokratas nuo 1936 metų, 1940-ųjų metų sovietinių mitingų Varniuose nuolatinis oratorius…). Siekdamas šiuos kelis svarbius netikslumus ištaisyti, netrukus, 1990 m. sausio 9 d., tame pat laikraštyje savo pasakojimą paskelbė agronomo mokinys Pranas Ivinskis.
J.Šalinskas — sovietinių lagerių kalinys, tremtinys. Kokį kelią jis buvo praėjęs iki Varnių, kokia buvo jo — tremtinio dalia, ką patyrė, abu pasakotojai negalėjo žinoti ir nušviesti. Tad šioje publikacijoje J.Šalinską pažinsime dar ir iš Lietuvos Ypatingojo archyvo dokumentų, iš kurių pažymą parengė Gintaras Šidlauskas.
Pranas Ivinskis
Pirmasis mano susitikimas, pirmoji pažintis su agronomu J.Šalinsku buvo, kai jis tikrino jaunųjų ūkininkų gamybą. Jaunieji ūkininkai — tai jaunimo organizacija, kurioje kaimo jaunimas buvo mokomas ne tik ūkininkauti, bet ir visapusiškai šviečiamas.
Jaunieji ūkininkai vasarą augindavo daržoves, bulves, runkelius ar kitus augalus, be to, ir paukščius bei triušius ir stambius gyvulius. Sėklas ir gyvulių veisles parūpindavo agronomas.
Žiemą būdavo organizuojami įvairūs rankdarbių kursai: dirbdavome, kas ką sugalvodavome. Rašydavome referatus įvairiomis temomis, bet daugiausiai ūkinėmis. Lavindavome savo jėgas ir dramoje, rengdavome viešus vakarus su vaidinimais, o iš pelno lėšas naudodavome ekskursijoms organizuoti. Vykdavome į pavojingus ūkius, į Kauną, Klaipėdą.
Buvo vedami vasaros gamybos darbų užrašai, kuriuose viskas apskaičiuojama: sėkla, trąšos, darbas ir t.t. Po to rudenį gautas derlius įvertinamas pinigais ir susumuojamas rezultatas: pelnas ar nuostolis. Kai pas mane pirmą kartą atsilankė agronomas J.Šalinskas, aš tais metais auginau kopūstus ir gaminau žaiginius šienui džiovinti, nes kaip tik tais metais buvo paskelbtas jaunųjų ūkininkų žaiginių gamybos konkursas. Tame konkurse dalyvavo ir Varnių jaunųjų ūkininkų ratelis. Tada aš raudonavau iš gėdos, nes gamybos užrašų knygutė buvo kiek sutepta, o agronomas vis aiškino ir aiškino, kad užrašai turi būti tvarkingi. Tokia tai buvo 1937-aisiais metais pirmoji pažintis su J.Šalinsku.
Tų pačių metų rudenį Varniuose atsidarė Žiemos žemės ūkio mokykla, į kurią ir aš įstojau. Mokslas mokykloje buvo ne tik kad nemokamas, bet neturtingieji mokiniai iš jaunųjų ūkininkų sąjungos gavo gal apie 10 litų dydžio stipendijas. To laiko pinigais tai jau buvo daug. Mokyklos vedėju dirbo agronomas J.Šalinskas.
Mokykla buvo įsikūrusi prie Katedros buvusioje pieninėje — dabartinėje klebonijoje. Dėstyti tokie dalykai: žemdirbystė, gyvulininkystė, pieno, paukščių ir smulkių gyvulių ūkis, bitininkystė, sodininkystė ir daržininkystė, žemės ūkio statyba, žemės ūkio ekonomika ir sąskaityba, kooperacija, visuomenės mokslas, žemės ūkio teisė, lietuvių kalba, žemės ūkio skaičiavimai, higiena, karinis parengimas ir kūno kultūra. Be to, mergaitėms namų ruoša.
Pats mokyklos vedėjas dėstė visas žemdirbystės mokslo šakas (dirvožemio mokslą, augalininkystę, žemės dirbimą, pievininkystę, taip pat žemės dirbimo padargus ir įrankius). Jo paskaitos buvo labai įdomios. Klausinėdamas mokinius, užduodavo klausimą visai klasei ir nežinojai, kurį paklaus. Tuo būdu priversdavo galvoti ir įsisavinti žinias visus mokinius. Todėl jų žinios iš J.Šalinsko dėstomų dalykų buvo pačios geriausios. Mokykla užsidarė prasidėjus karui.
Dabar noriu pakalbėti apie J.Šalinsko asmenį. Kaip jis atsirado Varniuose, nežinau, kaip kad nežinau, ar priklausė kokiai partijai, nes tada apie partijas mes, kaimo jaunimas, nenutuokėme nieko. J.Šalinskas buvo tikintis katalikas, lankydavosi Varnių katedroje, kurios klebonas kunigas Antanas Juozapavičius (1872–1940) buvo šviesaus proto žmogus, sakydavo įdomius pamokslus.
Be žemės ūkio mokyklos, J.Šalinskas užsiėmė ir kita švietėjiška veikla. Varniuose jis suorganizavo audimo kursus, kuriuos lankė nemažai Varnių miesto ir apylinkių kaimo moterų ir merginų. Kursai vyko Senųjų Varnių parapijos salėje, kuri karo metu, 1941-aisiais, kaip ir dalis miesto, sudegė.
Su moterimis šeimininkėmis agronomas J.Šalinskas taip pat dirbo šviečiamąjį darbą. Buvo suorganizavęs Varnių ūkininkių organizaciją, joje propagavo pažangų namų ūkį, blaivybę ir kita. Prasidėjus karui, ši organizacija taip pat suiro.
J.Šalinskas skaitydavo visuomenei paskaitas iki 1940-ųjų. Atsimenu jo paskaitą Varniuose, švenčiant Vasario 16-ąją 1939 ar 1940 metais. Tada jis stipriai „sudavė“ ponybei, kritikavo poniutes, kad jos vengia būti Šaulių sąjungoje vien todėl, kad ten — tarnaitės ir ponioms esą „negarbė“.
Čia noriu kiek pasiginčyti su gerbiamuoju J.Bartkumi. Jis rašė, kad agronomas J.Šalinskas 1940 m. dalyvavo mitinguose. Aš dalyvavau visuose mitinguose, bet J.Šalinskas ne tik kad nė karto nekalbėjo, o ir mitingų prezidiume nė karto nebuvo. Išskyrus jau rudenį, tą lemtingą mitingą. Tada J.Šalinskas paprašė sugroti „Tautišką giesmę“ — Lietuvos himną. Nors ir po mažos suirutės, giesmė buvo sugrota. Varniuose gyveno prekybininkas, atrodo, vardu Magidas, protingas žydų tautybės žmogus. Po šio mitingo jis Pranui Vasiliauskui kalbėjo, kad dabar agronomui bus blogai. Jo pranašystė netrukus išsipildė — greit Šalinskas buvo išvežtas…
Tremtyje jis išliko gyvas ir grįžo iš jos. Buvo užvažiavęs į Varnius ir užėjęs pas seną varniškį Zenoną Rubavičių ir Praną Vasiliauską. Šie žmonės jau mirę, tad kalbėjausi su jų žmonomis Kotryna Rubavičiene ir Veronika Vasiliauskiene.
Kuriais metais jis grįžo, nė viena neprisimena, ir ką jis kalbėjo, kur buvo tremtyje, taip pat neprisimena. Tik abi teigė, kad sakęs, jog buvę labai blogai, kartą beveik kojas nušalęs. V.Vasiliauskienė kalbėjo, kad jis buvo nustojęs sveikatos, stipriai sugadinta nervų sistema. Z.Rubavičius ir P.Vasiliauskas pagal galimybes sušelpę materialiai, ir jis išvažiavęs iš Varnių. Sakęs, kad važiuosiąs pas gimines. Daugiau apie jį neteko sužinoti, nes Varniuose daugiau nebepasirodė.
Gintaras Šidlauskas
Juozas Šalinskas, Antano gimė 1905 m. birželio 3 d. Marijampolės apskrityje. Tėvui mirus 1926 m., ūkio valdymą parėmė vyresnysis brolis Kazys. 1928 m. baigė Marijampolės gimnaziją. Brolis jam studijoms skyrė 6 tūkst. Lt (už jo ūkio dalį). Trumpai 1928-1929 m. studijavo Kauno universitete mediciną. Nuo 1930 m. mokėsi Lietuvos Karo mokyklos aspirantų kursuose, kuriuos baigė 1931 m. (Karo mokyklos VI aspirantų laida).
Nuo 1931 m. — Lietuvos Respublikos kariuomenės atsargos jaunesnysis leitenantas. 1936 m. baigė Žemės ūkio akademiją. 1936-1937 m. dėstė Bubių žemės ūkio mokykloje. 1937 m. akademijos komandiruotas į Telšių apskritį. 1937-1940 m. Varniuose dirbo agronomu, dėstė agronomijos mokykloje.
Suimtas 1941 m. birželio 14 d. kaip „kontrrevoliucinės“ organizacijos (Šaulių sąjungos) narys. Arešto metu gyveno Telšių rajone, Rainiuose, dirbo Telšių MTS vyr. agronomu, nevedęs. Ypatingojo pasitarimo prie SSRS NKVD 1943 m. sausio 20 d. nuteistas („už akių“, jam teisme nedalyvaujant) 10 m. lagerio bausme. Byla buvo sudaroma jam jau kalint Rešiotuose — Kraslago lageryje (Krasnojarsko kraštas).
Pagrindinis kaltinimas — 1926-1940 m. priklausė Šaulių sąjungai, mokymosi Žemės ūkio akademijoje Dotnuvoje laikotarpiu (1932-1934 m.) ėjo studentų šaulių būrio vado pavaduotojo, būrio vado, kuopos vado pavaduotojo, šaulių valdybos (prie akademijos) pirmininko pareigas. Dotnuvos šauliai priklausė Lietuvos Šaulių sąjungos XVI Kėdainių rinktinei.
Kilęs iš „buožių“ ūkio, kuriame buvo 25 ha (jo teigimu — 15 ha, bet užrašyta 25), 8 arkliai, 12 karvių, 14 kiaulių.
Iš įkalinimo lageryje paleistas 1951 m. kovo 14 d. Po įkalinimo nutremtas. Tremtyje buvo laikomas iki 1956 m. balandžio 14 d.
1957 m. grįžęs kreipėsi į SSRS generalinį prokurorą su skundu, kuriame teigė buvęs nuteistas nepagrįstai ir prašymu reabilituoti. Tuo metu gyveno Ukmergės rajone, dirbo Deltuvos MTS dispečeriu, kitur pažymėta, kad agronomu-ekonomistu. Tyrimą pavesta atlikti LSSR KGB.
LSSR KGB pagal Lietuvos SSR centriniame archyve išlikusias nepriklausomos Lietuvos organizacijų fonduose esančias žinias išsiaiškino, kad, be Šaulių sąjungos, dar yra priklausęs radikaliai „Geležinio Vilko“ pusiau legaliai organizacijai, valdančios Tautininkų sąjungos dukterinės organizacijos „Jaunoji Lietuva“ korporacijai „Tėviškė“, buvo jos kasininkas.
KGB rado jo — Lietuvos Respublikos atsargos karininko 1936 m. atestacijos lapą su jame esančiu įrašu: „simpatizuoja kraštutiniam nacionalizmui“. Atestacijos lape pažymėta, kad veikia organizacijoje (turima mintyje „Geležinis Vilkas“), kurios veikla nukreipta prieš egzistuojančią valstybinę santvarką. Dėl šios priežasties atsisakyta pakelti jo turimą karinį laipsnį.
Tiriant skundą, 1957 m. apklaustas KGB Vilniuje. Turėjo pripažinti, kad priklausė ne tik Šaulių sąjungai, tačiau ir „fašistinei“ „Geležinio Vilko“ ir „Jaunosios Lietuvos“ organizacijoms. Skundas ir prašymas reabilituoti atmesti.
1967 m. kreipėsi į LSSR Aukščiausiąjį Teismą prašydamas reabilituoti. Tuo metu gyveno Kazlų Rūdoje, Miškų ūkio gyvenvietėje. Nuo 1960 m. dirbo Kazlų Rūdos Miškų ūkio pagalbinio ūkio agronomu-vedėju, nuo 1966 m. — Kazlų Rūdos Jūrės Medžio apdirbimo kombinato ekonomistu-planuotoju.
Iš jo prašymo reabilituoti-pareiškimo: „Koks aš buvau kaipo žmogus galėtų patvirtinti, reikalui esant: Pranas Vasiliauskas, Jono, Varniai, Upės g. 1; Zenonas Rubavičius, Kazio, Varniai, Gegužės 1 g. 32; Medardas Buta, Kazio, Telšiai, M. Melnikaitės g. 33-5. Visi šie minėti asmenys žino mane gerai nuo 1937 metų ligi mano evakuacijos“. Ir vėl prašymas reabilituoti atmestas, LSSR KGB dar kartą konstatavo, kad nuteistas pagrįstai.
Reabilituotas (po mirties) 1989 m. Lietuvos TSR prokuratūros.