Prisiminimai iš ne per ilgo gyvenimo

Prisiminimų autorius — Varnių rajono vartotojų kooperatyvo vyr.buhalteris. Mykolo Vaišnoro nuotr., 1949 m.

Kartą jau silpstantis šių prisiminimų autorius sūnų buvo paklaustas, ar šimtas metų yra daug? Nuo lovos krašto Pranas Ivinskis jiems atsakė: „Šimtas metų… — visai nedaug“.

Pranas Ivinskis
(1920-2017)

Kūjainių kaimo pavadinimo kilmė
Garbaus amžiaus vietiniai gyventojai aiškino, kad Kūjainių kaimo pavadinimas kilęs nuo žodžių „kur eini“. Karų metu su kryžiuočiais, neaiškiai žodžius tariantis žemaitis, sutikęs vokiečių kareivį, matyt, žvalgą, paklausęs: „Kueini?“. Vokiečiai taip ir užrašė, tad nuo to pasakymo ir išlikęs kaimo pavadinimas. Kūjainių kaimas apie 2 km nuo Varnių miestelio. Iš įvairių kovų ir nelaimių išilgai kaimo pakelėse išlikusios net ketverios kapinaitės: Maskolkapis, Antrieji Maskolkapiai, vadinami mūsų kapukais, Mendelio ir Drenių.
Apie Ivinskių giminės pradžią šiame kaime sunku tiksliai pasakyti. Vieni sako, kad dar iki vyskupo Motiejaus Valančiaus vienas Ivinskis buvęs varpų liejikas. Mūsų giminės šaka iš jo ir pareina. Kiti aiškina, kad mano prosenelis kilęs iš Linkuvos apylinkių, atsikėlęs į tuos kaimus, sukūręs šeimą ir ūkininkavęs.

Apie Karininkų ramovės statybą
Dabartinis Varnių kultūros namų pastatas buvo pastatytas kaip Lietuvos kariuomenės Karininkų ramovė 1937 m. Statyboms vadovavo jaunas žydų religijos tvarkingo elgesio, šviesaus veido vadovas. Visi statybos darbai buvo vykdomi rankiniu būdu. Kasant pamatus, paaiškėjo — nėra grunto. Su permetimais iškasė gilias tranšėjas, kasė, kol rado tvirtą gruntą. Statybinės medžiagos gabentos arkliais. Tik vienas kitas sunkvežimis atveždavo plytų. O jas sunešti turėjo darbininkai ant nugaros. Už darbo dieną darbininkams mokėdavo apie 10-11 Lt. Žvyrą arkliais veždavome iš mano tėvo žvyrynės. Tėvas buvo pardavęs žvyrą po 40 ct. už vieną kubinį metrą. Statybai buvo sunaudota apie 1000 kubinių metrų žvyro. Iš vakaro, kiekvienas žvyro vežėjas, iš žvyrynės prisiveždavome žvyro prie kelio, nes su pilnai pakrautu vežimu neįmanoma išvažiuoti iš karjero, mat vežimo ratai siauri, giliai klimpdavo į birų žvyrą. Kiekvienas iš mūsų norėdavome kuo daugiau pristatyti žvyro į tą statybą. Norinčių vežti atsirasdavo ir iš atokiausių kaimų. Tai ryte lyg raina gyvatė vežimų eilė pajudėdavo iš tėvo žvyrynės Varnių miestelio link.

Kaip išvengiau pokario nelaimių
Mano darbo Varnių kooperatyvo buhalterijoje metu per visą Lietuvą nusirito areštų ir trėmimų akcijos. Ačiū Dievui, taip susiklostė, kad neteko nė viename žmonių vežime dalyvauti. Trėmė į Rusijos gilumą visai nekaltus žmones. Sakykime, į valsčiaus salę kviečiamas tarnautojų susirinkimas. Nieko blogo nenujausdami žmonės susirenka. Stribai užstoja duris ir nieko išeiti nebeišleidžia. KGB viršininkas su savo pavaldiniais skirstydavo kiekvienam tarnautojui užduotis gyventojų trėmimo akcijai vykdyti. Visa tai buvo organizuojama prievarta, prieš tarnautojų valią: nori gyventi, privalai vykdyti sovietinių saugumiečių įsakymus. Tarp gyventojų vyravo tokia nuostata, jeigu tarnautojas dalyvavo prie žmonių trėmimo kaip techninis pagalbininkas — turto surašinėtojas — dar jokiu būdu negalima jo smerkti. Žmonės žinojo, kas prievarta išvaryti prie tų negarbingų pareigų. Bet smerkė žmonių skundėjus, atsiklaupusius prieš okupantus.
Aš tiesiog nujausdavau artėjantį žmonių trėmimą, nors visi pasiruošimo darbai ir vykdavo visiškai slaptai. Pirmaisiais gyventojų trėmimų metais Varniuose nebuvo nė vieno sunkvežimio. Tik susikūrus Varnių mašinų-traktorių stočiai (MTS), atsirado du sunkvežimiai. Jeigu iš Telšių papildomai atvažiuoja keli sunkvežimiai, ir dar į valsčių šaukia tarnautojų susirinkimą — iš to ir suprasdavau, kad artimiausiam laike bus vykdomas žmonių trėmimas į Sibirą. Taigi, tai suprasdamas, į tuos susirinkimus ir neidavau, net ir kitą dieną neidavau į darbą. Laimė, kad organizatoriai nevykdė atėjusių į tokios paskirties susirinkimus apskaitos.
Kartą niekas nejautėme apie artėjantį žmonių trėmimą. Kelias tarnautojų brigadas išsiuntė į kaimus. Prieš išsiųsdami instruktavo apie užduočių vykdymą maždaug tokiu tekstu: „Žmones nuraminkite. Pasklido gandai — bus žmonių trėmimas. Užtikriname, niekas tarybinių žmonių iš Lietuvos neveš. Įvykdę užduotis, grįžkite, susirinkite valsčiaus salėje pokalbiui“. Valsčius tuomet veikė buvusios kunigų seminarijos pastate. Man, iš kaimo einant į susirinkimą, kaip sykis, suskambo bažnyčios varpai,— bambt, bambt, bambt — kviečia į gegužines pamaldas. Pergalvojau: pirma eisiu į bažnyčią, o į susirinkimą nueisiu po pamaldų, kad ir pavėlavęs. Po pamaldų pagalvojau,— ko ten pavėlavęs beisiu. Ir parėjau namo. Greitai sužinojau, kad atėjusiems į susirinkimą stribai užstojo visas duris, saugumo viršininkas Pranas Žalimas su savo pavaldiniais tarnautojams paskirstė užduotis. Jeigu aš tada būčiau nuėjęs į minėtą susirinkimą, tikriausiai šiandien manęs čia nebebūtų. Buvau užsispyręs. Neabejoju, būčiau griežtai atsisakęs vykdyti saugumo viršininko Žalimo įsakymus. O už pasipriešinimą gal ir vietoje būtų sušaudę ar stribams įsakęs mane įkalinti, o paskui su pirmaisiais tremtiniais ištremti ar priskyrę prie politinių „nusikaltėlių“. Likusį gyvenimą dėkoju Motinai Marijai už šį išgelbėjimą nuo pražūties.

Apie kunigą Antaną Juozapavičių
Nepriklausomos Lietuvos laikais mokyklos ir kariuomenės kapelionu buvo ilgametis (net 33 metus) Varnių mūrinės bažnyčios klebonas kunigas Antanas Juozapavičius. Dalį gyventojų pats pakrikštijo, pats ir palaidojo. Antanas Juozapavičius su Lietuvos Respublikos prezidentu Antanu Smetona buvo atitinkamo rango draugai. Kun. A.Juozapavičius Varniuose buvo svarbus žmogus, galingesnis ir už visą tuometę miestelio valdžią. Ištikus nelaimei, gyventojai kreipdavosi tik į parapijos kleboną.
Miestelyje gyveno toks blogo elgesio bernas Kazys Angelis. Už įvykdytus nusižengimus Varnių policija planavo jį ištremti iš Varnių. Nusikaltėlio Kazio motina, nuėjusi pas kleboną A.Juozapavičių, klupo ant kelių: „Klebone, gelbėk, mano sūnų ištremia iš Varnių“. Kunigas trumpai drūtai atšovė: „Ar tavo sūnus toks chuliganas besąs? Eik, Motin, namo“. Ir policija pakeitė savo sprendimą, taip K.Angelis pasiliko Varniuose, vėliau, jau su savo šeima, apsigyveno Kūjainiuose. Karo metu sudegė parapijos salės pastatas. Sovietams okupavus Lietuvą, panaikino Varnių žiemos žemės ūkio mokyklą,— ne tas rūpėjo sovietinės santvaros įtvirtintojams. Komunistai parapijos kleboną A.Juozapavičių išginė iš klebonijos, ir tas apsigyveno mažame špitolės namelyje priešais dabartinį paštą (žiūrint Telšių kryptimi). Pro klebono langus rikiuotėse vis eidavo Raudonosios armijos kareiviai, dainuodami savo „katiušas“. Tauri klebono širdis neišlaikė — staiga kunigas mirė.

Kaip niekino Šv.Aleksandro bažnyčią
Buvusioje klebonijos parapijos salėje įkurdino Varnių valsčių. Panaikinus valsčių, joje atidarė ūkinių ir kultūrinių prekių krautuvę. Pačiu baisiausiu Lietuvai laikotarpiu iš Varnių valsčiuje gyvenusių ūkininkų imdavo grūdų prievoles. Tada dar nebuvo įvykdyta prievartinė kolektyvizacija. Ūkininkai gyveno savo sodybose, grūdų prikuldavo daug. Kultūros namų, pastatytų 1937 m., visą kino salę pripylė. Lyg tai neturėdami kur supilti perteklių, atėmė iš parapijiečių senųjų Varnių Šv. Aleksandro bažnyčią ir įrengė joje grūdų sandėlį — užpylė jais ir bažnyčią. Po kelių metų Telšiuose sukūrė grūdų paruošų punktą („zagatovka zerna“), tuomet jau ten veždavo iš žmonių atimtą derlių. Šv. Aleksandro bažnyčioje įrengė Varnių kooperatyvo prekių sandėlį. Iš Kauno, Telšių prekybinių bazių atvežtas prekes kraudavo joje ir sandėliuodavo. Galiausiai įrengė baldų parduotuvę. Galima drąsiai pasakyti — tuo laiku bažnyčioje veikė neoficiali karčema. Dauguma miestelio pijokų, susirinkę „baldų krautuvėje“, gerdavo naminę, alų, pigų vyną, vadintą „vaisiuku“, kurį dideliais kiekiais gamino Plungės rajono „Socialistinio kelio“ kolūkyje iš maistui netinkamų obuolių ir uogų.
Pirmaisiais atgimimo metais iš Šv. Aleksandro bažnyčios iškraustė visus sandėlius ir baldų krautuvę. Telšių kultūros skyrius organizavo Šv. Aleksandro bažnyčios remonto darbus. Kiek atliko darbų, kiek ne, darbus prirašinėjo, statybines medžiagas vogė. Rašė apie tai rajoninis laikraštis (1995-03-04). Tų metų kainomis, pavogta statybinių medžiagų už 16 000 sovietinių rublių. Pastatą grąžinus Bažnyčiai, buvome nuėję pažiūrėti — ten tų remonto darbų mažai padaryta.

Varniai atsistatė M.Valančiaus paminklą
Lietuvai atgavus Nepriklausomybę, klebono kun. Jono Petrauskio didžiausio rūpesčio dėka Valančiaus darželyje atstatytas paminklas Žemaičių vyskupui Motiejui Valančiui.
Kol Stalino metais masiškai griovė ne sovietinės pakraipos paminklus, Valančiaus paminklas išbuvo. Bet vieną naktį ir šį paminklą nuvertė. Bandė sudaužyti, buvo įkirtę nosyje randą. Pasirodo, iš atsparaus metalo buvo nulietas. Teko girdėti, vietiniai komunistai girtuokliai pardavė Valančiaus biustą Varnių kooperatyvo paruošų sandėlio vedėju dirbusiam Antanui Norkui. Girtuokliai gautus pinigus greitai pragėrė. Reiškia, Blaivybės Apaštalą nuvertė, pardavė ir pragėrė. Prie Valančiaus darželio buvo vyskupo namai, kuriuose sovietmečiu įrengė karčemą-bufetą. Vietiniai girtuokliai karčemoje gerdavo, tik išėję, ant vyskupo namo kampų, sienų iš perpildytų skrandžių išpildavo ką išgėrę.
Teko kalbėti su kooperatyvo sandėlio vedėju A.Norkumi: „Pranai, aš esu garbaus amžiaus, o tu už mane gerokai jaunesnis. Gal po mano mirties stos geresni laikai, vyskupo M.Valančiaus ieškokite mano gyvenamame name“. Net ir klebonui Juozapui Miklovui neperteikė tos informacijos. Norėjau pratęsti šį svarbų pokalbį, tačiau daugiau nepasakė nieko, matyt nebepasitikėjo manimi. Jeigu būtų atsiradę savanorių ieškoti vyskupo M.Valančiaus biusto, būtų neradę. Anksčiau sandėlio vedėjas A.Norkus gyveno gatvelėje link Lūksto ežero — biusto būtų ten ieškota. Toje vietoje jo trobos nei pamatinių akmenų jau nelikę. A.Norkus pasistatė naują gyvenamą namą Dariaus ir Girėno gatvėje. Šiame name 1988 m. lapkričio 23 d. ir buvo surastas biustas.
Pradėjus Lietuvoje atstatyti nugriautus, užkastus paminklus, A.Norkaus sūnus prisiminė: „Anksti vakare tėvas mus vaikus nuvarė miegoti. Tą naktį kažką užkasė. Ar nebus vyskupo M.Valančiaus biustą užkasęs“,— pradėjo galvoti A.Norkaus sūnus. Vietiniai gyventojai tarpusavyje tyliai kalbėdavosi: „Vyskupo M.Valančiaus biustas dar saugomas Varnių miestelyje. Reikia ieškoti“. Prasidėjo aktyvi paieška. A.Norkaus troboje vykdė kasinėjimus. Atkasė akmenį — viltis dingo. Iškėlė akmenį. Atsargiai prakasę žemes, rado vyskupo M.Valančiaus biustą. Varnių parapijos klebonas dar tą patį vakarą biustą priėmė į Katedrą, paskui vežė į restauravimo dirbtuves. Varniškiai aukojome kiek kas galėjome vyskupo biustui atstatyti. Atstatė tą patį M.Valančiaus biustą jo darželyje. Į paminklo atstatymo atšventinimo iškilmes atvyko Telšių vyskupas Antanas Vaičius, atidengė Lietuvos Respublikos Aukščiausios Tarybos Pirmininkas, profesorius Vytautas Landsbergis.

Būkite pirmas išdrįsęs pakomentuoti

Jūsų komentaras

Jūsų el. pašto adreso nerodysime.


*


This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.