Pagrindinė vertybė — laisvė

Simono Daukanto 225-osioms gimimo metinėms

Vida Girininkienė

Lietuvos Metrikos archyvo darbuotojas
Savo teisės studijų magistro laipsniui gauti Pranciškaus Malevskio pastangomis Simonas Daukantas 1837 m. balandžio 13 d. pradėjo dirbti Valdančiojo senato 3-iojo departamento 1-ajame skyriuje Sankt Peterburge. Dabar jis jau galėjo naudotis Lietuvos Metrika, t.y. LDK archyvu, tačiau skelbti jo dokumentus griežtai draudė Rusijos imperijos valdininko darbo taisyklės. Be abejo, dėl to, o ne dėl noro parodyti, kad yra daug rašančių lietuviškai, jis visus savo parengtus leidinius istorijos, vadovėlių rengimo, tautosakos, žodynų, beletristikos, žemės ūkio patarimų srityse skelbė slapyvardžiais.
Pasak istoriko Zigmanto Kiaupos: „Todėl ypač įdomus ir beveik unikalus yra S.Daukanto patyrimas. S.Daukantas prasiskverbė prie LM kaip istorijos šaltinio lyg ir iš vidaus, ir iš ten stengėsi įvesti į mokslinę apyvartą jos medžiagą, nederindamas savo veiksmų su LM saugotojais“ (Lietuvių atgimimo istorijos studijos, t.5. Simonas Daukantas, Vilnius, 1993, p. 104, 105). Taip pat darė ir P.Malevskis.
S.Daukantas visiems primindavo, kad jo pavardė negali būti nurodoma, pvz.: „Ponas Kraševskis blogai padarė mane pagyręs Athenaeum, dėl šios priežasties aš galiu netekti vietos, nes iš tikrųjų ne aš siunčiau, o mano viršininkas“,— rašo jis 1842 m. liepos 27 (15) d. Teodorui Narbutui. Taigi be savo tiesioginio darbo sudarant LM rodykles, sąrašus, vykdant įvairius užklausimus, faktų patikrinimus ir etc., S.Daukantas nelegaliai bandė įvesti LM medžiagą į mokslo apyvartą. Jis darė LM išrašus (žinomi 4 didelės apimties teminiai rinkiniai), siuntė juos Teodorui Narbutui ir kitiems. Varniuose ir Svirlaukyje (Latvija, netoli Jelgavos) jis rengė Žemaitijos privilegijų rinkinį, tikėdamasis, kad jį išleis laikinasis šio dvaro savininkas Petras Smuglevičius. S.Daukanto patarimais ir išrašais naudojosi ne vienas to meto tyrinėtojas, taip pat ir vyskupas Motiejus Valančius, tačiau tai konkrečiai nustatyti trukdo jau minėtas S.Daukanto atsargumas. Gal dėl tos pačios priežasties Piteryje (taip lietuviai vadino Sankt Peterburgą) jis neišleido savo istorijos veikalų, ypač jau Rygoje parašytos „Istorijos žemaitiškos“. Išimtis tik Jokūbo Laukio slapyvardžiu 1845 m. išleista lietuvių kultūros istorija „Būda senovės lietuvių, kalnėnų ir žemaičių“. Bet ir ši netrukus buvo uždrausta.

Svarbiausias ginklas — kalba
Vartydamas jau gerokai po S.Daukanto mirties išleistus jo raštus, labiausiai susiduri su žodžiu „laisvė“. Jo pirmojo istorijos veikalo „Darbai senųjų lietuvių ir žemaičių“, parašyto 1822 m., įvade yra dedikacija: „Atsakau savo kernotojams, jog aš ne dėl mokytų vyrų ir galvočių, bet dėl tų motinų rašiau, kurios geba savo vaikams darbus jų bočių prabočių pasakoti, o be raštų daug kartų apsirinka“. Ši knyga persunkta kovų su kryžiuočiais vaizdų, vis pabrėžiant lietuvių ir žemaičių priesaiką nevergauti: „Kurs lietuvis leis šiandien save svetimu vergu užrašyti? Jei rūstose ir kruvinose dienose mokėjo lietuviai, žemaičiai save ginti nuo galybės visos Europos, pergalėję šiandien visus savo neprietelius savo kantrybe žino, kaip toliau turi save ginti ir užlaikyti“.
S.Daukanto kultūros istorija „Būda senovės lietuvių, kalnėnų ir žemaičių“ 1845 m. cenzūrai neužkliuvo. Tačiau 1855 m. uolus Vilniaus generalgubernatoriaus Iljos Bibikovo parankinis, slaptasis žemaitiškų knygų cenzorius, stačiatikių šventiku tapęs kunigas, Antanas Petkevičius dar kartą ėmėsi „Būdo“. Galbūt atsitiktinai, nes jis buvo įpareigotas peržiūrėti seniau išleistas lietuviškas knygas, o gal ją tik pavartęs, rado ko ieškojęs, t.y. kėsinimąsi į caro sistemos neliečiamumą ir netgi jos kritiką. Lietuvos valstybės istorijos archyve saugomą bylą „Apie knygą lietuvių kalba „Senovės lietuvių papročiai“ 1969 m. istorikas Vytautas Merkys paskelbė leidinyje „Kraštotyra“. Taigi A.Petkevičius dar kartą perskaitė „Būdą“, jam ši knyga pasirodė pavojinga ir todėl turi būti uždrausta. Jis suvokė, kad, pasakodamas apie laisvą ūkininkavimą senovės gadynėje, S.Daukantas kalba apie nūdieną, baudžiavą, priespaudą. Tai nuomonei pagrįsti jis pateikė septynias „Būdo“ citatas, visas apie laisvę. Net mirtis geriau už vergovę: „Keliauk, vargali, laimingai į antrą gyvenimą, kuriame nebnovys tavęs daugiaus nei kraugerys vokytis, nei pasalus gudas, bet tau tenai abudu vergaus amžinai“,— linkėję senovės lietuviai mirusiajam. Žinoma, pradėta Laukio ieškoti ir po kurio laiko susigriebta: <…> turiu garbę pranešti, kad, kaip visi mano, knygoje pažymėtas rašytojo vardas Laukys yra išgalvotas, o ją parašė kažkoks Kontautas. Sakoma, kad jis ilgai gyveno Varnių mieste pas vyskupą Volončevskį, užsiiminėdamas lietuvių senovės tyrinėjimu ir tik prieš trejetą mėnesių dėl pablogėjusios sveikatos persikėlė į Kuršą, Mintaujos apylinkes, kad ten galėtų naudotis mediko Smuglevičiaus patarimais“,— pranešė 1855 m. spalio 3 (rugsėjo 22) d. Kauno gubernatorius Vilniaus generalgubernatoriui. Tačiau ne dėl sveikatos S.Daukantas kėlėsi į Svirlaukį: spruko jis toliau nuo akylos Vilniaus generalgubernatoriaus akies į ramesnę Kuršo guberniją, kur Petro Smuglevičiaus išsinuomotame dvare manė įkurti lietuvių kultūros centrą, leisti laikraštį. Kaip kad žinoma, laikraštį buvo manoma leisti Varniuose, tačiau „Pakeleivingas“, toks buvo laikraščio pavadinimas, leidimo negavo. Svirlaukyje tuo metu gyveno Mikalojus Akelaitis, lankydavosi Maskvos, Tartu ir kituose universitetuose studijavę studentai. S.Daukanto „Būdo“ byla pasibaigė jos uždraudimu „<…> aš nuolankiai prašau duoti nurodymą slaptai sekti, kad knyga žemaičių kalba „Budą Senowęs–Letuwiu“ nebūtų knygynuose pardavinėjama, o jeigu pasirodytų jos naujas leidimas,— kad tuoj būtų pranešta Jūsų žiniai, o Jūs — man“,— 1855 m. spalio 23 (11) d. Vilniaus generalgubernatorius įpareigojo Kauno gubernatorių.
Pasak V.Merkio, tai vienas pirmųjų leidinių, atsidūrusių lietuviškų draudžiamų knygų sąraše dar gerokai iki spaudos uždraudimo. Taigi S.Daukantas turėjo sprukti, nes galėjo prasidėti apklausa, tardymas, o gal net tremtis į kitas gubernijas. Juolab, kad visa tai vyko karo su Turkija metu. Karo, kurio priedangoje jo kurso draugas Vilniaus universitete Adomas Mickevičius tolimame Konstantinopolyje (dabar Stambulas) siekė suvienyti lenkų legionus ir, padedant turkams, traukti Rusijon ir ginklu atkurti Abiejų Tautų Respubliką. Deja, nesėkmingai: 1855 m. lapkričio 26 d. jis Konstantinopolyje mirė.
S.Daukantas nedalyvavo sukilimuose, nekvietė kautis ginklu, jo ginklas buvo kalba, išsilavinimas, laisva piliečių bendruomenė „ūkė“. Tačiau ten, Svirlaukyje, toje pačioje aplinkoje, buvo ir jaunų balsų, teigusių: „Vėliau mano brangus, mielas Antanai,/ Kai išsivadavimo šūkis suskambės,/ Ne Maskvos ar Lenkijos vardu, Bet sukilėlių vardu, būk kovojančių gretose!“. Tai jauno poeto Eduardo Daukšos 1858 metais, galbūt Svirlaukyje, kur jis dažnai lankėsi, eilėraščio „Mes vienos puokštės du žiedai“ eilutės, skirtos draugui Antanui Valickiui. Ne tik jis, bet ir kiti Svirlaukio gyventojai ir svečiai (Mikalojus Akelaitis ir kiti) aktyviai kovėsi sukilėlių gretose 1863 metais. Ar čia buvo S.Daukanto įtakos? To nebenustatysime, tačiau likę laiškai ir kiti dokumentai liudija tamprų ten gyvenusiųjų bendravimą, dalinimąsi patirtimi ir netgi bendrą darbą.
Lapkričio 20 dieną mes, grupė mokytojų, švietimo ir kultūros darbuotojų, vykome į Pskovą, o iš ten į Piterį pagerbti Simono Daukanto atminimo ir susitikti su lietuviškų mokyklų bendruomenėmis. Labai svetingai priimti konsulo Dainiaus Numgaudžio Lietuvos konsulate Sankt Peterburge galvojome ne tik apie S.Daukanto epochą, bet ir apie epochą, kurioje mums Aukščiausiasis, be jokių komentarų, paskyrė gyventi. Epochos mus suartino, nes svarbiausias dalykas lieka tas pats: pareiga ir darbas savo tautai.

Gruodžio 14 d. 12 val. Varniuose, Žemaičių vyskupystės muziejuje, rengiamas istorikės Vidos Girininkienės parengtos parodos „Simonas Daukantas: laikas ir asmenybė“ pristatymas. Kviečiame dalyvauti.