Teatrologinis Žemaičių christianizacijos raktas

Šv. Adalberto Vaitiekaus relikvijos pagerbimas Kaune 2017 m. P. Kilpio nuotr.

Skiriama Mykolo Eustachijaus Brenšteino studijai „Kražių mokyklinis teatras“ aktualizuoti.

Antanas Ivinskis

Žmonių tarpusiavio bendravimo teatralumas yra esmiškai senas, archajinis reiškinys. Bet kuriuo istorijos tarpsniu teatralumas, kaip idėjų, kultūrinių vertybių perdavimo bei bendravimo būdas ar forma, nėra praradęs aktualumo bei pirmapradiškumo.
Ne teatro scena siaurąja prasme, bet viešoji erdvė plačiąja prasme yra toji arena, kurioje ir vyksta viešasis vaidinimas. Ir čia sąveikauja dvi nuolatinės — adresato ir adresanto — pozicijos, pavyzdžiui, tautos ir valdžios, arba atvirkščiai — viešoji galių komunikacija tarp valdžios ir tautos. Tai vyksta dažniausiai tuomet, kai viena ar kita pusės įprastu kalbėjimu menkiau bei siauriau gali išreikšti poziciją, nei kad pavyksta viešomis teatralizuotomis formomis. Bėgant amžiams, šis komunikacinis pobūdis mažai keitėsi.
Kaip gali būti įvardijama viešoji teatrinė komunikacija, priklauso nuo to, kokias idėjas ji nagrinėja. Iš to atsirado Vytauto Kavolio „metafizinio teatro“, valdžios, ceremonijų ir kt. teatrų sąvokos, kurių fenomenologijos ištakos radosi dar gilioje praeityje, yra vis atpažįstama ir įvairiuose pastarųjų amžių atitinkamuose kontekstuose.
Pateiksiu kai kurių viešosios komunikacinės dramos pavyzdžių, kurių raiška šiandiene prasme atitiktų viešojo teatro parametrus.
Šv. Adalbertas (g. apie 956 m.–997 m. balandžio 23 d.) — Prahos vyskupas, X a. pab. vykdęs pagoniškų baltų žemių krikštą) su keliais palydovais pasiekė prūsų žemes ir tuo būdu suėjo į tiesioginį kontaktą su pagonimis. „Pastarieji į kitatikio ir kitaminčio pateiktus Evangelijos žodžius atsiliepė šunišku urzgimu ir lazdų beldimu į žemę. Tarp jų buvo ir tokių, kurie dėvėjo šunų kaukes“ (Baronas, 2005). Ar tai buvo šunsnukiai savo noru, ar radikaliosios stabmeldiškos ideologijos sargybiai („šungalviai“, t.y. kinokefalai), ne tiek ir svarbu. Esmė, kad prūsų pagonys nebuvo pasiruošę išgirsti ne Evangelijos naujienos, bet apskritai — kito požiūrio. Tarp abiejų pusių kontaktas liovėsi dialogui nė neužsimezgus.
Šie prūsų pagonys, kaip rašo istorikas Darius Baronas, ir „nužudė Šv. Adalbertą Vaitiekų, mikliai ietimi perverdami jo širdį. Tikras moralinis dugnas buvo pasiektas tada, kai prūsai lavonui kirviu nukirto galvą ir ją pamovę ant ieties savo piktadarystę palydėjo linksma daina. Jie taip pat nepraleido progos pasipelnyti iš savo juodo darbo — lenkų karaliui Boleslovui (I) Narsiajam teko išpirkti kankinio palaikus už tiek aukso, kiek jie svėrė. Šv. Adalberto Vaitiekaus mirtis buvo amžiaus žmogžudystė, nuskambėjusi per visą Europą. Taip prūsai išgarsėjo. Ir šiais laikais istorinėje literatūroje jie dažniausiai minimi šia proga“ (Baronas, 2005).
Prūsai su šunų kaukėmis nebuvo visiškai egzotiški padarai, jie buvo ortodoksiškos stabmeldystės tradicijų tęsėjai. Pasak D.Barono, „Užuominų apie kinokefalus (šungalvius) galime aptikti taip pat ir tuose rašytiniuose šaltiniuose, kurie susiję su misionieriumi Šv. Ansgaru (†865) ir jo mokiniu Rimbertu. Pastarasis, numanydamas, kad savo misijų metu jam gali tekti susidurti su kinokefalais, teiravosi Korvė (Corbie) vienuolyno abato Ratramno, kaip reikia juos traktuoti: ar tai žmogiškos būtybės, ar jau ne? Ar juos galima krikštyti, ar ne? Rimbertas buvo girdėjęs, kad kinokefalai gyvena kaimeliuose, kultivuoja žemės ūkį ir dėvi drabužius. Gavęs tokių žinių, Ratramnas padarė išvadą, kad tokios būtybės yra racionalios ir jas galima krikštyti. Tiesa, amžiumi anksčiau panašų klausimą nagrinėjęs Aethicus Ister nebuvo toks tikras dėl jų žmogiškumo“ (Baronas. 2005).
Matome skirtingų galių ir ideologijų viešą vaidinimą, kurio atribucija ir vyksmas yra susiję su nenuspėjamos, pavergti galinčios valdžios grėsme iš vienos pusės ir ritualuose įkūnyta brutalia visuomenine sauga iš kitos pusės. Galima plačiai svarstyti, kokia čia teatro prasmė. Prūsų pusė šį neįsiplieskusį konfliktą slopina pasitelkdama ritualinį gynybinį vaidinimą ir konkrečius veiksmus. Smurtas persipina su (vaidybiniu ?) ritualu. Šis pavyzdys rodo, kad demoniški kultai baltų sąmonei nebuvo svetimi nei aprašomuoju laikotarpiu, nei vėliau, kai lietuviai aukodavo gyvus priešų karius savo dievams. Pastarojo pobūdžio faktų būta ir ant Medvėgalio kalno.
„Kinokefalų epizodas iš Šv. Adalberto Vaitiekaus kankinystės aprašymo ypač vertingas dėl to, kad jis parodo, jog aktyvus pagonybės kultivavimas vedė ir tebeveda prie paprasčiausio nužmogėjimo. (…). Šv. Adalberto Vaitiekaus žudikai buvo tobuliausiai įgyvendinę šiuolaikinių pagonių skelbiamą idealą — žmogaus ir gamtos susiliejimo idealą. Jie jau buvo beveik nebe žmonės, jų žmogiškumas buvo beveik visiškai ištirpęs gamtoje“ (Baronas, 2005).
Persirengėlių, nebūtinai šunsnukiais, viešieji vaidinimai Lietuvoje žinomi šimtmečius. Kai kurių iš jų teatralumo apraiškas, arba, tiksliau, gatvės vaidybą, turint visai ne meninių ar uždarbio tikslų, aprašo vyskupas Motiejus Valančius.
„Metuose 1507 atkeliavo iš Prūsų į Žemaičius vokiečiai netikėliai, vadinami senose knygose broleliais, arba broliais maišuotais. Vadovu jų buvo kaži koks audėjas. Kiekvienas brolelis valkiojos maišu apsimovęs, virve persijuosęs, o rankose nešės dievo mūką. Klausiami, kur eina, sakės keliaujantys per Žemaičių šalį į Žydų žemę atimti tos nuo bjaurių turkų. Per nudriskusį apdarą ir paviršutinį dievobaimingumą tarės žemaičius į savą tikėjimą perversiantys, bet tuo tarpu baisiai apsigaudino, nes mūsieji, paskaitę juos už žvalgytojus, devynis sugrobę netoli nuo miestelio Tverpijen nuskandino, o likusieji, matydami žemaičius nejuokaujant, išspruko per rubežių atgal į Prūsus“ (Valančius, 1972: 375 p.).
Prieš akis turint šį pavyzdį, nesunku įsivaizduoti, kodėl Krikštas Žemaitijoje ne tik smarkiausiai vėlavo, bet ir jį priėmus sunkiai plačiau įsitvirtino. Kaip žinia: „Pirmieji vienuolynai Žemaitijoje atsiranda tik XVII a. I pusėje: jėzuitai Kražiuose (1613–1614), bernardinai Tytuvėnuose (1618), Kretingoje (1619) ir Telšiuose (1624), dominikonai Raseiniuose (1642), Žemaičių Kalvarijoje (1642) ir Virbalyje (1647)“ (Bumblauskas. 2014, p. 173-174).

(Bus daugiau)