Poetiniai laiko šnabždesiai iš Telšių miesto praeities, arba Šis tas dar kartą įsiskaičius į A.Klementą ir S.Valiūną

Neaišku dėl ko, bet imi ir įsitrauki į Poezijos pasaulį, kurio šviesa kažin kokia kerinti, regis, įsismeigs. Iš pradžių tik prie to ar ano linkčioji, bet galų gale supranti, kad pagaliau rasta gyvenimo užuovėja. Visąlaik kirba mintys, kad visos šnekos, paprastos tiesos, šiandien ar vakar pritilę šešėliai yra kalbūs, kad vėl ir vėl pasirodys pėdsakai, pusiaunakčio — ryto šnairom įsistebeilys būtosios patirtys ir neatsiplėši nuo skleidžiamų gamtos — žmogaus sąšaukų reginių. Vienu sykiu, regis, su daug kuo atsisveikinsi, bet ūmai suprasi, kad prieš tavo akis visi lobiai, kurių niekada nebus per daug neramiai žmogaus sielai.

Ieva Sigita Naglienė

Pirmąkart su Telšių pasauliui žinomais, kaip sakoma, podonelaitiniais poetais, teko susidurti studijų metais, o po to ir skaitymuose tai vienur, tai kitur važinėjant po Žemaitiją, sekant spaudą ar dalyvaujant literatūriniuose pašnekesiuose. Vienas iš tokių stabtelėjimų buvo ir Telšiuose, jau „senajame“ „Pegaso“ knygyne, kur giliau ir nuosekliau perteikta Antano Klemento „Žemaitiška giesmelė“ bei Silvestro Valiūno „Plungės-Telšių kontubernija“ — eilėraščiai, kuriuose ryškus gyvenimo proveržis į bendrąją lietuviškąją poeziją. Ir tuomet supranti, kad poetiniai kontaktai yra įveikę visus atstumus ir niekuomet tokių meniškų sutikčių nebus per daug, netgi sustiprėsi, jeigu paminėsi tuos, kurie jau seniai išėję, seniai apsakę savo padėtį, seniai atsivėrę — yra pirmieji, yra aiškūs jų literatūriniai žingsniai į didįjį poezijos kelią, yra pradžia, kuri vis dar turi savo tikrąjį vardą ir šiandienos skubesy.
Ir šitame mieste, mūsų Telšiuose, Žemaičių žemėse, labai dažnai į XXI amžių kūrėjai atsiliepia praeities tyla, skaitančiąja, ieškančiąja ir nustembančiąja, kad iš naujo girdime tuos pačius, kaip sakoma, bendražmogiškus jų išgyvenimus: buities ir būties akordus. Ir, žinoma, yra teisus šių dienų poetas, eseistas Donatas Petrošius sakydamas, kad „Poezijos pradžiai reikia alkio, blizgančių akių, lengvo pamišimo“. Ir XXI amžiaus eiliuotojai, ir XVIII a. pabaigos – XIX a. pradžios kūrėjai, galima sakyti, jog yra žmonės, nepraleidę progos būti čia pat viso to, kas tinkama žmogui, kas natūralu, apskritai, kas artima: galima išsikalbėti, mūsiškai užrašyti, kad įsitvirtintų tautos žodis, daiktai, vardai, kad suskambėtų išlaikoma savastis. Ir nieko neprikiši — poetai, ar šio laiko, ar ano, yra stebukladariai. Netgi jų pačių gyvenimai, likimai, „išlaikyti“ istoriniai įvykiai, poreikis pasakyti tiek, kad pasipasakotum, su kuo esi susijęs, kas rūpi ar rūpėjo kasdienos gyvenime, kokios esamos atramos, kad išsilaikytum, patikėtum ir tikėtum — beveik kiekvieno poetinės įkrovos, kurios nesikeičia.
Niekur „neužsimetė“ pirmųjų Žemaitijoje kūrusių poetų ėjimai į pasaulį: Antano Klemento (gimė 1756 m. Rietave, mirė 1823 m. Telšiuose) eilėraščiai pasaulietine tematika — lietuviško žodžio išlaisvinimas iki platesnio akiračio; Silvestro Valiūno satyrinė poema „Plungės-Telšių kontubernija“ — stambus eiliuotas kūrinys, amžininko liudijimas apie XIX a. visuomenės problemas (girtuoklystę, lėbavimus, moralinius paklydimus), įsigalėjusius turto, titulų „nuostolius“, per didelį Bacho šlovinimą, valdžios viešpatavimą („Viešpatauja vynuogės valdžia“) ir pan.
Silvestro Valiūno (gimęs 1789 m. Raseiniuose, žuvo 1831 m. per sukilimą) — eilėraštis „Telšių miestas yr ant kalno“ — satyrinis XIX a. pabaigos Lietuvos-Žemaitijos vaizdelis su teismo tarnautojais ir jų mokiniais, karčema ir jos lankytojais, vaišėmis, Kalvarija ir Šiauliais, Joniškiu, telšiškiais bernardinais, Lieplaukėje, Alsėdžiuose gyvenusiais 1819-1820 metų vienuolyno žemių žmonėmis, jų buitimi ir šviesesnių žmonių kasdienybe, Salantų dvaro savininko Leopoldo Gorskio veikla, Plungės, Pavandenės, Palangos panelėmis, dvasiškiais ir ubagėliais — gyvenimu, kurį autorius regėjo ir kuris buvo, kaip jis pats sako, gyvenamas, todėl „neužmirškim“, juk „Telšių miestas yr ant kalno ir toli matyti“…
Drąsūs to meto rašiusio žmogaus pastebėjimai, įspūdžiai, iš mados kylančios ydos, iš kurių poetas pasišaipo nepiktai, neužgauliai, tarsi žaisdamas, pratęsdamas ir lietuviškoje erdvėje „lotyniškąsias viduramžių girtuoklių liturgijas ar literatūrines draugijas“ (R.Mikšytė). Svarbiausia, kad parašytos eilės neužsimetė, kad taikli satyra vis dar stebina, o filosofavimai-mąstymai žadina tas pačias viliones, tą patį pažinimą, dvasinį nerimą ir saviiešką.
Tiesa, norisi priminti, kad plačiai apie A.Klemento tikrovę ir jo paties rašymus šio, Telšių laikraščio skaitytojams, jau kalbėta Julitos Švėgždavičienės straipsniuose (2019, Nr. 31, 32, 33), nusakant istorinę tikrovę, autoriaus asmenines advokato, rašytojo eiliuotas mintis Telšių erdvėje. Vadinasi, gyva ir stipri šių žmonių kūryba, perėjusi laiko išbandymus.
A.Klemento šneka, kaip jis pats sakė „mūsiškė“, „kalba žemaitiška mūsų“ — žmonių kalba, turinti žodžio galią iki šių dienų. Kad ir ne įmantrūs poeto laiškeliai, idiliniai paeiliavimai, kad ir be poetikos priemonių įvairumo, be gilios minties ar spalvingesnio momento, A.Klemento kūryba yra pirmieji pasaulinės poezijos Lietuvoje žingsniai (V.Vanagas). Laikai persimainė, bet yra atminty liudijimas apie poetinį žodį, kuris atsiliepė į socialines laikmečio veiklas, siekiant šviesos, tiesos, reiškiant gėrio ilgesį, kurie amžini, apčiuopiami ir XXI amžiaus žmogaus.
S.Valiūno talentas taikliai ir tiksliai fiksuoti, kas, kaip autorius sako, „tik savo bėgsmu mūsų dienų bėgimą vaizduoja“, yra pavyzdys, kaip reikėtų skelbti amžiaus moralinius ginčus. Jo kūryba — tarsi teigimas, kad „išminties“, „satyros priežiūroje“, yra kur kas giliau išskaitoma… Nesvarbu, kad tas jo žodis dar nebuvo aštrus — jis tiesiog ženklino poeto minties naujumą, savo kelio paieškas, pažangos siekius. Tiesa, galima sakyti, kad „daugelyje savo kūrybos puslapių A.Klementas žiūri į pasaulį rūstokai ir kritiškai“ (V.Vanagas), bet dar ir daug sentimentalizmo, malonių gamtos vaizdelių, valandų, susijusių „su būtim“, kaip pats poetas sako, su kuria esi susijęs „tvirtai“.
Vadinasi, į poetinę erdvę autoriaus buvo surinkta, kas svarbu, kuo dalintasi, kuo gyventa, kas rūpėjo Telšių mieste ar apie Telšių miestą, kas jaudino kūrusį XVIII a. pab. – XIX a. pr. žmogų. Taigi A.Klemento ir S.Valiūno kūrybinis palikimas — tai „lietuvių poezijos patirtis“ (R.Mikšytė), tai Žemaitijos žmonių pasaulis ir kūrėjų dialogas su mumis, skaitytojais.
XXI amžiaus skaitytojas, regis, nubėgęs į tolumas ir svetimybes, bet, kaip parodo poetai, turbūt visada taip buvo? Jaunimas veržėsi, žmogus visada dairėsi, kur geriau. Ir vis dėlto norisi priminti, kad visos žmogaus dvasinio pasaulio godos seniai apmąstytos — visų laikų žmonės mylėjo ir tebemyli, tikėjo ir tebetiki, vylėsi ir ėjo pirmyn, ieškojo savasties ir apsvarstė, kas jis toks yra… Kaip sako poetas, kraštietis S.Valiūnas (o regis, taip seniai gyvenęs!), „raudu dėl bendros visų pasaulių bėdos“, „traukiu liūdnas giesmes“ — poeto tokia misija, jis gilinasi „į pasaulio ir savęs pažinimą“, tarsi yra visų — ir vienas. Gal dėl to ta Poezija tokia gundanti — yra lyg ir tavo, lyg ir svajonė? Iš čia ir visi stebuklai, kurie eina per širdį? Kažkokia nemirtinga gyvenimo šviesa — „savo keliu bėkim/ Ir, jog gimėm žemaičiais, neišsižadėkim“, kaip sako poetas Silvestras Valiūnas, „iš svečių liežuvių pas mus priklydo“, bet „Tegul rand skaitytojas ir žodį paprastą, /Ir gryną kalbą mūsų, senatvėj apmestą“, tuomet „seks iš visur palaiminta garbė“ (iš „Mąstymų“, XIX a.). Poetas tiki vidine žmogaus pergale — visi kuriantys ja tiki. Ir įsisisuka galimybių ratas — ir stebėtinai platūs kūrybiniai kraštai.
Neapsiribokime tuo, ką jau žinome, nesustokime ties viena ar kita eilute — mūsų žvilgsnio geidauja visa Poezija, tik ieškokime, „tegul abejonę išsklaido tavo patirtis“ (S.Valiūnas). Skaitykime — palengvės gyvenimas, juk knygose galima rasti ne vieną esminį atsaką, tiesą, jau kitų išspręstą gyvenimo mįslę…

Būkite pirmas išdrįsęs pakomentuoti

Jūsų komentaras

Jūsų el. pašto adreso nerodysime.


*


This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.