Tykaus laiko liudijimas Džiuginėnų erdvėje per Žemaitijos skrynias

O gal skrynios atvers ir tradicinius pasibuvimus kasmet birželio 30-ąją Džiuginėnuose?

Taip norėtųsi ramiai ir paprastai pradėti: Džiuginėnų dvarelyje jau įvyko pirmoji Žemaičių senųjų baldų — skrynių — paroda dar vis žalioje, vis dar atgaivinamoje dvaro erdvėje. Šįkart organizuota smagi susimatymo popietė. Iš visokių pašalių, iš galbūt jau ne visai įprastų vietų, vietelių išgelbėtos Žemaičių žemės skrynios, mįslingai „pritūpusios“ po Džiuginėnų dvaro medžiais, tiesiog kvieste kvietė užsibūti šalia.

Ieva Sigita Naglienė

Va taip paprastai, kaip sako Telšių Žemaičių kultūros draugijos veikloje besidarbuojantis Andrius Dacius, pasibūti sykiu, pasidžiaugti tuo, ką dar turime išsaugoję iš anų, mūsų istorijos laikų, neišbarstę per laikmečių pokyčius. Šių dienų žmogus, perbėgęs įvairiausiomis didžiojo grožio formomis, suprantama, jog menkai bepastebi tą mūsų tautos savitumą, kuris „kalasi“ į vidų per daikto paprastumą, jo vertę ar žmogaus išmonę.
Ji vis dar gyva, toji senoji dvasia, išsilaikiusi su senųjų meistrų tradicijomis, su mūsų kaimų ar kaimelių, giminių šnekomis. Jei nebandysime dabar jų prisijaukinti, niekuomet ir nebepasivysime. Vadinasi, bendras pabuvimas, bendras pašnekesys, noras kreipti dėmesį į savastį, į tapatybę, į žemaičių esatį, į liaudies meno unikalumą, sutelks, lengvins gyvenimą. Ir reikėtų priminti, kad ne tik pakviesti atvyko, daugelis beveik atsitiktinai, tiesiog besidairydami ir Džiuginėnų pašalį aplankė. Ypač tokių, atvykstančiųjų į Džiuginėnus, padaugėjo, kai atsirado rodyklės prie Šiaulių plento ir prie posūkio į Džiuginėnų gyvenvietę apie esamą Džiuginėnų dvarą. Ir šįkart beveik visą dieną sulaukta svečių, taip sakant, pavienių turistų iš Kretingos, Kauno, Palangos, Mažeikių — žmonės domisi, kas dar yra išlikę, ką galima pamatyti. Taip po truputį pareiname į save?.. Galbūt.
Apie atminties saugojimą rašoma ir reikia rašyti. Į senųjų, dar vis „krutančių“ skrynių parodą Andrius Dacius ruošėsi jau seniai pakviesti. Tą mintį puoselėjo, ne vieną kalbino — organizaciniai darbai pajudėjo, atsiliepė ir Žemaičių „Alkos“ muziejus, ir Turizmo informacijos centro direktorė Jurgita Armalienė, talkinusi renginio reklama, ir Telšių laikraščiai — buvo skelbiama, kas vyks, kada ir kodėl. Jau seniai kirbėjusi mintis apie didžiausios skrynios konkursą, galima sakyti, jog „išaugo“ ir iki mažiausios skrynutės, ir iki brangiausios, iki šeimos saugomos kraitinės skrynios, gražiausios, netgi seniausios ar tokios, kuri jau būtų „per kaminą išėjusi“ — žodžiu, parodoje sulaukta ir viešnių, ir vietinių! Kiekviena skrynia turi savo istoriją, savo laiko liudijimą — tik, kaip sako Andrius, žmonės turi tuo mokėti džiaugtis.
Ant žalios vejos „skrynių takas“ — tokia Džiuginėnų dvarelyje mūsų liaudies kūrybos savitumo išraiška, medžio meistrų, kalvių talentas… Ir graudžios istorijos, juk visos tos skrynios, skrynelės — kraitinės, simbolinės. Visų jaunamarčių ir jų giminių tikrovė. Tikrasis gyvenimo, likimo kelias — simbolinis: nuo Amerikos iki Telšių, sykiu su šeimininkėmis keliavusios, pasklidusios po Žemaitijos vietoves — tykios, ramios, dabar jau ir atminty tokio pat laiko liudytojos… Tiesiog norėta paraginti atsigręžti į tai, ką mes dar turime, ką prisimename.
Telšiškis Vaclovas Vaičekauskas, atvežęs savo giminių išsaugotą senąją kraitinę skrynią, priminė apie tos skrynios gimtinę Ameriką, Pasaulinius karus, savo giminaičių likimus — tikra istorija. O savo amžiumi, iš čia esančių skrynių, seniausia (1869m.) ir, kaip jaunimas pastebėjo, pati gražiausia parodoje „Alkos“ muziejaus skrynia — tikras meistro išmonės ir nuoširdumo pavyzdys. Visokių jų būta: nuo labai puošnių, iki vos išsilaikiusių — ir iš visų jų, deja, tikrai buvo jaučiamas ilgesys…
Į renginį atvykę ir Telšių kolekcininkai, ir Žemaičių draugijos nariai ar tiesios prijaučiantys „liaudiškam“ pasibuvimui, arba užklydę lyg ir atsitiktinai į Džiuginėnus, galbūt pirmą kartą ar čia jau ilgiau begyvenantys, tikrai nepritrūko šnekos — ir patrankos pykštelėjimo būta, ir suneštinių arbatos paskanavimų, ir tikrojo nuėjimo į tas žalias tolumas, į tas gilumas, kurios vis dar krebždasi kiekvienos skrynios tikrovėje… Tai tik žingsniai, kaip sako Andrius Dacius, tik mėginimas atgaivinti to, kas šalia mūsų.
Visam tam reikia visų pastangų, bendrumo — nuo skrynių šiemet, gal iki tradicinės birželio 30 dienos, kitaip sakant, kasmečių pasibuvimų tokiu pat vasaros laiku Džiuginėnuose. O rodyti ką, skelbti parodas ar konkursus, tikrai bus! Ir šįkart telšiškiai Vaičekauskai buvo pagerbti už savo giminės kraičio skrynios atvežimą į Džiuginėnus, už išsaugotą jos istoriją, už pasidalijimą. Jaunimas iš Suvalkijos tikrai įdėmiai klausėsi kiekvieno žodžio, sakėsi, kad jiems buvo įdomu prisiliesti prie senovės, pamatyti, ką žmonės saugo. Ir apie Žemaitę bežiną! Va toks tas mūsų laikų jaunimas — tik mes patys būkime arčiau jų. Kaip pajuokavo Andrius, juk viskas prasidėję būtent nuo to, kad ir ši paroda gimtų, tuomet, kai jo akyse pasirodė didžiulė nuo Šilalės medinė skrynia, lyg ir didikų Mineikų giminės, lyg paveldėta, kraitinė. Žmogus sakėsi, kad skaldys, tik „metaliukus“ parduosiąs — užmokėta daugiau! Ir už visą skynią — tokia ji ir yra Džiuginėnuose, jau „vietinė“. Aišku, ta skynia ir tapo šiųmečio „Didžiosios kraičio skrynios“ konkurso nugalėtoja, kaip tikra laureatė pasilikusi dvare. Juokai juokais, bet tai labai patiko ir pritiko jaunimui, kaip sako Andrius, vadinasi, tokių paprastų dalykų reikia.
Tai tokios regėjimų akimirkos iš senųjų skrynių parodos, iš Džiuginėnų, iš birželio vasaros pabaigtuvių. Suprantama, jog kiekvienas užsilaikome savas įžvalgas — visi mes žmonės, visi regime tai, kaip sako liaudies išmintis, kas mus pačius domina. Na va, o vilniškių nepaminėjau — ir jų būta! Tikrai. Giminių, ir ne tik. Netgi dieną prieš tai Vilniaus žmonių lankytasi. Ir su Telšių poetais — ir bendrauta. Atgyja Džiuginėnai? Turbūt, tik reikia to labai norėti, labai matyti, labai jausti ir labai girdėti — tiesiog dar medžiuose paukščiai čiulba. Ir ant skrynių…

Būkite pirmas išdrįsęs pakomentuoti

Jūsų komentaras

Jūsų el. pašto adreso nerodysime.


*


This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.