Užsibuvimai ant laikinumo-pastovumo polių, sugrįžtant į Gvido Latako eilėraščius

Ieva Sigita Naglienė

Turbūt tik rytą galimi tokie džiugūs atradimai: lengviausia tiesiog būti skaitytoju, skaitančiuoju, kuriam viskas galima, nes veikia laikas, priklausantis būtent tau!
O šito, kaip žinia, mes visada ir ieškome. Vadinasi, nėra taip jau prastai su tuo savistabos mechanizmu, juk eilėraštis — geriausias saviraiškos bičiulis, juk jį gali bet kada palikti — ir vėl susitikti. Tikrai įsisuks jausmenų ir kitokių gėrybių ratukai. Eilėraščiai, manau, nėra įžeidūs. Priims mus bet kokios nuotaikos. O poetų — mūsų žemė per graži, kad jų nebūtų! Ir kraštiečių — telšiškių, iš pačios Rašytojų sąjungos turime. Nereikėtų dūsauti — yra kuo nenuoramas mintis išblaškyti, progą atšvęsti ar save pamaloninti, pašnekesius giedresnėm akim nulydėti.
Sklidina Gvido Latako įžvalgų taurė — lašas po lašo ir sėkmingai gyveni įregėjęs, įsiklausęs, įsiteigęs, kad taip ir turi gyventi.
Ir kaip smagu, kada gali leistis sykiu su poetu vis dar iki galo nesusivokęs, kas vyksta: kol tie varniukai išsiris, kokių dar savo erdvėje dievukų nepastebėjęs, kokios jų išmonės nepasigavai, o kas dar tavo — ne tavo po tomis lokenomis prispausta?.. Ir visa ta kelionė su užsibuvimais ant laikinumo-pastovumo polių. Nuotaikos ir nuojautos eina iš Gvido Latako knygų „Kol išsiris varniukai“ (2008), „Nekalendoriniai šventieji“ (2012), „Lokenos“ (2015). Dieve, kaip lekia laikas — regis, tai jau praeitis? Kas bus, jei paliksime nuošaly? Juk tai apie mus, žemaičius, iš tų pačių šaknų. Iš ten, kur ir kitaip gera, nes viduje tikrai gera, nes „Žemaitijoj žolė žalesnė“, sako Gvidas Latakas, ir pats sutinka, jog galima išsaugoti nuotaiką, „kas žinoma ir autentiška sujungi su kažkokiu savo kanalu“… Kaip pastebi ir V.Daujotytė, „tad tegu būna. Tabūny“, kas įsiterpia „dvasiai palaikyti“. O nuo tokių žemaitiškų perliukų, kokių išsikasa Gvidas Latakas,— visas mūsų prigimtinis pasaulis išlaisvėja! Regis, tik sau nebepriskiri nuopelnų, bet esi ir visumos dalis. Joks egoizmo pašinas nebeduria, savotiškas jausmas.
Skaitome, kad išliktume pasaulyje su savuoju pasauliu. Regis, niekur ir niekada tas Didysis nepasimes — tik mes, kad jame išsilaikytume. Gal, pritaria Gvidas, tos meškos, lokiai — „tas totemas mūsų, traukia tuo nerangumu, tuo lėtumu?“. Bet taip mano poetai? O juk taip ir mes mąstome! Taip pat. Vadinasi, mes, skaitytojai, esame ir palaikyti, ir palaikomi, kaip kokie apsaugotieji nuo likiminių negandų, juk turime jau kažkieno įvertintas tiesas, turime patirtį, turime tikėjimo paslaptį. O joje ir visa liaudiškoji išmintis — eilėraštis yra ir žmonės, ir žemės, ir istorijos, ir „atsidūksėjimai“, kaip įžvelgia V.Daujotytė, ir tas laikmečių margumas, kuriame mes vis dar savinamės „čia mano“, „čia mūsų“. Arba, kaip dabar pamėgta „užribinti“: „Privati valda“.
Gvido Latako, rašančiojo akistata su leistinumu ir stebuklų zonomis, yra tiesiog išnykusi — jis visas nuotaikingame judėjime. Kitokio jo nei „gyvo“, nei kuriančio neįsivaizduoju. Tiesiog šmaikščiai bendraujantis, tiesiog dėmesingas ir imlus. Ne veltui yra sakoma, kad po juokavimais slepiamas tikrasis buvimas. Mūsų liaudies didžioji išlikimo slaptis — jos optimizmas, juoko išspaudimas netgi ašarų „pakalnėse“. Ir tai stipriausiai veikia!
Stebi Gvido Latako žodį, ganai jo tolumus ir atsiduri beveik ne ten, kur norėtum — visa nuostaba, kad pats to dar nelaukei! Ir pats poetas yra įtikėjęs, jog „senovinė prasmė įsisąmoninta, o kas iš to išeis, pats nežinai“. Tie jo gyvi „žodinėjimai“, ėjimai į atokiausius Žemaitijos žodžio bruzgynus — autentiški, natūralūs, gyvi tam tikro vaizdo, jausmo, išgyvenos ar tapatumo nuošalės „nukalinėjimai“. Kalviškas, juvelyriškas žemaičių kalbinių atspalvių virsmas žodžių „saulutėmis“, „kryželiais“, „įnėrimais“, „išskaptavimais“ — liaudies ornamentika, išmanančiojo savo darbą „nusiplūkimas“. Ir tai natūraliai sugrąžina prie ugnelės, kur „ant kalno kalvė“, kur „Gyvenimas — teatras/ ne vien jo šešėliai/ besiplečią už durų/ užu užvertūn durių“ (iš eil. „Kalvė“, „Tebus baladė“)… Ir įdomus skaitančiojo, poeto ir to žmogaus, kuriuo virsti ką tik „įsileidęs“ į savo pasaulį, bendravimas. Tikrai gimsta nepakartojamas artumas. Esi, kaip XXI amžiuje sakoma, „du viename“, galbūt netgi — įdomi kitokios tapasties trijulė!.. Ir kokiuose „prekybcentriuose“ visa tai įsigysi? Nėra tokių aiškių, mistiškai tikroviškų jusenų. Nėra. Ir va — negali su Gvido Latako poezija tik rimtai bendrauti — ji, kaip ir pats poetas, visas iš gyvo šokio. Tokio apeiginio, emocinio, kaip juoko ir rimties, kaip realybės ir praeities, sakralinio ir tikrojo žmogaus gyvenimo šokio. Lengvas ir kantrus — tikrasis sušokimas. Galbūt ir vienintelis… Ir šoki. Kas žino, sako, kad šokis — ne tik estetine prasme svarbus. Tai esanti ir kultūros dalis. Mokėti šokti — mokėti elgtis visuomenėje! Na, va — mums taip lengvai prieinama šokio pamoka — Gvido Latako poezija, kurioje tikrasis gyvenimo šokis, šokis, kurį kartais pamirštame išmokti…
Akys vis krypsta į į žemaičių žodžių pagundas. Iš savasties riba, ribuliuoja ir „Kalnumas žodžių/ ir žmonių kalnumas“ — kalnų, kalnynų litanija, arba, kaip sako Gvidas Latakas, „Kalnumai“ — tiesiog toks gyvenimas, tiesiog laikinumas šokdina pastovumą arba atvirkčiai. Judesys. Ne tik tautosakiniai, archaiškieji monai sudrebina širdį, ne tik per savo pastovumą, bet ir smalsus nūdienos laiko pristabdymas, išmoningas bendrystės liudijimas, kalbėjimas per tuos, kurie čia pat, kurie šalia, arba, kurie eina, kaip liaudies įstebėta, per vandenį, žemę, ugnį ir akmenis, yra nustebinantis… Ir pats poetas Gvidas ne kartą yra sakęs, jog jam svarbiausia bendravimas, „džiaugiuosi tuo bendravimu“.
Yra apie mūsų poetą kraštietį Gvidą Lataką prirašyta, yra su juo kalbėtasi — žingeidesnis interneto šviesumose ras, ko tik ieškos, gaus naudos iš vertintojų ir persiskaičiusiųjų nuomonių, o mano tikslas — prisiminti, priminti ir būti su eilėraščiais, kurie taip mažai dvasiniu gyvenimu tesiskiria nuo prosenelių ir tiek toli dabar įžvelgiantys… Tiesiog gera stebėtis žemaičių žodžių melodija. Kaip Gvidas Latakas sako, „dūdom ūbaut/ senovinę melodiją“ — turbūt iš čia ir pareina tas „ūbavimo“ ir „susiūbavimo“ motyvas, kviečiantis į gyvenimo sueitis, aprėptis, į pasimainymus su savimi ir kitais… O juk gali viso to ir neturėti? Žinoma. Tik kas tuomet tu esi? Kuo savo šalyje savastį girdysi? Kaip išmoningai paklausiau! Vertėtų iš širdies pasijuokti. Nenoriu jokių pamokymų ir jūs nenorite — tiesiog leiskimės į Gvido Latako eiles, tiesiog jas skaitykime. Internetinis pasaulis — visų, bet ar mums to gana?.. Žinoma — ne!
Ir skaitykime — skaitant ir dangaus, ir žemės, ir mūsų pačių skausmo ženklai pasikeis. O gal tiesiog pamatysime, kad esama čia pat žmonių, kad jie kalba, kaip ir mes, gyvena ir jaučia. Arba, kaip sako poetas Gvidas Latakas, „žalias paukštukas lieka giedot užsimiršęs“… Sakau, poetas — jis ir dailininkas, ir šis rašymas — skaitančiojo užsibuvimai. Jų reikia, nes tiek kūrėjo, tiek to, kuris jį suranda — ta pati žemė, žemė, kurioje „Gyvenu/ tarsi gyvenimas niekad/ ir nebuvo sugriautas“ (G.L.). Juk taip gyveno ir mūsų senoliai… Rašau ir todėl, kad ir mane pakalbina — tiesiog sustabdo ir pasako: „Ačiū, kad priminei, paskaitysiu iš naujo“. Visi mes bėgame, bet — gal ne nuo savęs?..

1 komentaras

  1. Mielas pasiskaityti „skaitančiosios užsibusvimas“ – Sigutės užsibuvimas ties Gvido žodine kūryba.

Daugiau nekomentuojama.