Kraštietės iš Tryškių — MaddaM TuTu paslaptis

Turbūt nė viena šventė ar bent rimtesnė vakarienė nepraeina be gardėsio — torto ar pyragaičio. Tokiais atvejais galimos net kelios išeitys: pirkti skanėstą prekybos centre, keptis pačiam arba dairytis šio amato meistrų. O juk geras darbas meistrą giria. Taip ir su tortų kepėjomis — garsas apie jų rankomis sukurtus gardumynus greit pasklinda.

Lina Dijokienė

Netikėta pažintis
Darbas laikraštyje kupinas netikėtumų. Džiaugiamės pasitaikiusia proga susipažinti, tiesa, bent jau kol kas virtualiai, su kraštiete, jau kuris laikas gyvenančia užsienyje bei kuriančia įspūdingus tortus. Norėtume su ja supažindinti ir savo skaitytojus — tai Danguolė Jokubauskaitė. Tiesa, interneto platybėse ir facebook paskyroje ponia Danguolė savo pavarde neprisistato. Ji savo kepinių, kurie kartais atrodo tarsi tikri meno kūriniai, gerbėjams geriau žinoma ekstravagantišku vardu — MaddaM TuTu. Taigi ir toliau šiame tekste savo pašnekovę vadinsiu šiuo įdomiu, kiek netikėtu, bet labai jai tinkančiu slapyvardžiu.

Pradžia
Šventės, pasak MaddaM TuTu, tai pats didžiausias darbymetis konditeriams. Tiesa, ji pati savęs konditere nelabai linkusi vadinti. „Esu tortų dizainerė, puošėja, dekoruotoja“,— sako Danguolė ir priduria, kad šis hobis jos gyvenime atsiradęs visai netikėtai. Gal prieš kokius trejus metus. Iki tol, kaip ji pati sako, nebuvo net sausainio iškepusi namuose… „Mano vyrui tai buvo didelė staigmena. Kaip ir visi, labai laukiu didžiųjų metų švenčių, tad nusprendžiau nustebinti draugus ir pirmą kartą iškepti medaus tortą. Bandymas pavyko, net jaunuoliai, kurie griežtai sportuoja, susiskirstė likusio tortuko porcijas kitai dienai. Nuo to karto būdavo vienintelis prašymas — kad į svečius būtinai atsivežčiau tortą“,— savo veiklos pradžią prisimena pašnekovė.

Sėmėsi patirties ir mokslų
Taip energinga moteris ėmė domėtis įvairiomis kepimo technikomis, skanėstų receptais, susikūrusi puslapį slapyvardžiu MaddaM TuTu Cakes Facebooke, kur visi gali pasigrožėti jos darbais. Kodėl būtent toks įmantrus slapyvardis? „Nors visi draugai mane žino kaip Danguolę Jokubauskaitę, esu linkusi prisistatyti ne vardu, o slapyvardžiu, nes pristatau savo darbą, o ne save asmeniškai kaip žmogų“,— sako Danguolė.
Nors apie tortų kepimą ir dekoravimą nemažai buvo išmokusi pati, iš interneto, vis dėlto moteris pajutusi, jog trūksta žinių, tad ėmė mokytis šio meno koledže. Vėliau mokėsi privačiai pas vieną Londone įsikūrusią lietuvę. Moterys greitai susidraugavo ir vakarus dažnai leisdavo kurdamos saldžius šedevrus bei darydamos iš cukraus gėles. „Kartą per parą teko padaryti 120 valgomų orchidėjų. Tai buvo mano rekordas“,— dalijosi prisiminimais tortų meistrė.
Augant patyrimui, Danguolei kilo noras įsitikinti, ar ji būtų verta profesionalo diplomo. Tuomet priėmusi sau išsikeltą iššūkį — lankyti kursus Londone, įgyti tris profesionalo diplomus ir gauti „master“ diplomą. „Labai bijojau kursų, kuriuose buvo griežtos taisyklės, nebuvo galima praleisti nė vienos dienos, o man tekdavo kasdien traukiniu važiuoti daugiau nei valandą. Paskutinę dieną, kaip tyčia, bevažiuojant į paskutinę pamoką bei diplomų įteikimą, sugedo traukinys. Nieko kito neliko, kaip atvykti pavėlavusiai. Iki šiol atsimenu, kaip įbėgu į klasę, pasiruošusi pasivyti grupę, o dėstytoja ramiai sako: „Neskubėk, mes dar tik darome tai, ką tu užbaigei jau vakar“. Moteris prisipažįsta, jog tada, gavusi diplomą, buvo labai savimi patenkinta, juk ne veltui esanti užsispyrusi žemaitė, ir ta savybė gyvenime padeda daug pasiekti.

Visada veikli ir drąsi
Paprašyta prisiminti vaikystę, Danguolė Jokubauskaitė sako gimusi ir užaugusi Tryškiuose. Buvusi labai veikli: dalyvaudavo visuose įmanomuose būreliuose, baigė muzikos mokyklą, kur mokėsi groti akordeonu ir fortepijonu. „Bet kad ir kaip mylėčiau savo namus, visada jaučiau, jog reikia kažko daugiau. Kada įstojau mokytis muzikos toliau, o mano draugė liko nepriimta, nusprendžiau, kad man čia per daug lengva. Iki šiol prisimenu nustebusius visų veidus, kai nuėjusi pas dokumentų priėmimo komisiją pasakiau: „Jei aš atsiimsiu savo dokumentus, ar priimsite mano draugę?“. Ją priėmė… o aš mamai pasisakiau, jog man, deja, nepasisekė… Nors ir labai drąsi buvau, neišdrįsau jai pasakyti, kaip buvo iš tiesų. Toks mano sprendimas nuvedė į Klaipėdą. Ten teko mokytis privačioje mokykloje verslo administravimo, kas visiškai nepatiko. Pagal studentų mainų programą išvykau atlikti praktikos į Angliją ir pamilau šitą šalį“,— gyvenimo kelio vingius prisiminė pašnekovė. Grįžusi į Lietuvą, Danguolė tėvams pareiškė išvykstanti ten gyventi. Pasak jos, Anglijoje žmonės daug mandagesni, paslaugesni, mat įstatymai toje šalyje kuriami žmonėms padėti, o ne bausti.

Šeima — tikra komanda
Danguolė su šeima užsienyje įsikūrusi jau daugiau nei 10 metų, gyvena mažame miestelyje šalia jūros, kur vakarais mėgsta pasivaikščioti — net ir per lietų — tai, pasak moters, pati geriausia pertrauka įtemptomis darbo dienomis, mat būna, kad tenka ir per naktis sėdėti puošiant gaminamą desertą. „Esu dėkinga savo vyrui, palaikančiam visas mano beprotiškas idėjas, pagelbėjančiam visose situacijose — ne kartą teko abiem sėdėti ir figūrėles iš cukraus lipdyti“,— juokiasi konditerė.
Moteris prisimena didžiausią išbandymą, kai turėjusi iškepti vestuvinį tortą. Tuomet įvykęs nesusipratimas dėl datos, mat tortą užsakė ne pati jaunoji, o jos draugė. „Aš darbe ramiai parašau jaunajai žinutę, kad viskas gerai, tortas tikrai bus paruoštas poryt vyksiančiai šventei. O ji man skambina persigandusi, nes vestuvės tai jau rytoj… Nuraminau ją, kad tortas bus pristatytas laiku. O pati stresuoju — iš darbo išeiti negaliu. Teko skambinti vyrui ir telefonu mokyti, kaip susiplakti kremą, supjaustyti tortą, sutepti jį ir sulyginti, kad grįžusi rytą jau galėčiau puošti… O tortas tai trijų aukštų ir skirtingų skonių! Ir mums pavyko! Nors be miego buvau visą parą, bet be savo vyro nebūčiau niekaip spėjusi išgelbėti šventės. Esame tikrai puiki komanda. Mano vyras taip pat linkęs į kūrybą, puikiai piešia, dirba tatuiruočių salone. Jei vienas kito nepalaikytume, manau, būtų labai sunku suderinti šeimą, darbą, pomėgius ir visur spėti“,— džiaugiasi šeimos partnerio supratingumu ir parama pašnekovė.

Nieko nėra neįmanoma
Tryškietė prisipažįsta, jog jos mėgstamiausias posakis: „Nėra nieko neįmanoma“. Daug gyvenimo pamokų gavusi iš savo senelio. Lankydama vaikų darželį, nešiojusi akinukus. Vaikai nevengdavo pasijuokti, pasišaipyti. Senelis tada savo anūkę nuraminęs, girdi — nereikia reaguoti jautriai, nes tik protingi nešioja akinius, o kvailiai juokiasi, nes akinių neturi… „Tai suteikė man didelio pasitikėjimo. Nebebijojau kitų pašaipų. Galų gale ėmė neberūpėti, ką kiti apie mane sako. Manau, kad šią savybę iki šiol išlaikiau. Esu tikra, jog gyvenime galima pasiekti viską. Tikiu savimi, savo tikslų įgyvendinimu ir žinau, kad reikia labai daug ir sunkiai dirbti. Pats puikiausiais dalykas — nuoširdžiai džiaugtis kito sėkme ir laime, nes tada trauki aplinkui sėkmingus žmones, kurie sukuria sėkmingą gyvenimą. Tai taip paprasta“,— sėkmingo ir laimingo gyvenimo recepto negailėjo Danguolė Jokubauskaitė.

Siekti tobulumo
Toks požiūris į gyvenimą šiai žaviai moteriai, matyt, išties atveria kelią į sėkmę. Tiesa, ji pati sako, kad tortai — tik hobis, tai nėra verslas, iš kurio ji pragyvenanti. Tuo ji išsiskiria iš daugelio kitų, tarp savęs besivaržančių konditerių. „Pirmiausia konkuruoju pati su savimi. Visą savo laiką ir energiją skiriu, kad išpildyčiau visus kliento lūkesčius ir net daugiau. Galiu ištisas paras sėdėti prie papuošimų ir dekoracijų, kol būsiu savimi tikrai patenkinta iki tobulybės. Man nereikia skubėti padaryti kuo daugiau ir pigiau. Mėgstu tortukus puošti valgomu auksu, karūnomis, valgomais ir nevalgomais papuošalais, kad jie atrodytų prabangūs ir verti ypatingo kliento. Tai nėra pigus malonumas, bet čia yra kita šio saldaus malonumo pusė. Dažnai paklausiu užsakovo, o kiek tavo tortas yra vertas tau, kiek pats sau iš tiesų esi svarbus? Po tokio pamąstymo, derybų dėl kainos nebelieka“,— svarsto ypatingų tortų meistrė. Ji neslepianti, kad pasitaiko visokių klientų. Kyla ir įvairių nesusipratimų. Lygindama lietuvius ir užsieniečius, kaip užsakovus, Danguolė sako, kad jie skiriasi kaip diena ir naktis.

„Mes esame labai išrankūs. Norime ir saldaus, ir gaivaus, ir rūgštaus, ir neriebaus, ir dar kad netirptų, išstovėjęs visą dieną ant šventinio stalo. Žinoma, ir tokį užsakymą galima patenkinti, bet klientui tenka išaiškinti, jog iš plaktos grietinėlės valgomų pilių, deja, nepastatysi. Norisi, kad klientas suprastų, jog tortų kepimas — daug laiko ir kantrybės reikalaujantis darbas“,— apie santykius su klientais pasakoja MaddaM TuTu.

Be nuotykių — niekaip
Danguolė mielai prisimena ir ne vieną smagią, širdį paglostančią situaciją, nutikusią kuriant šedevro vardo vertus tortus. Praėjus kiek laiko po užsakymo, moteris visada kliento pasiteiraujanti apie desertą — kas patikę, kas ne, kokios pastabos. Iškepusi tortuką savo kolegei, po savaitės teiraujasi, ar patikęs tortas. O ji atsakė, kad sukaktuvininkui ir jo draugams taip patikęs tortukas, jog jai netekę net paragauti.
Kitą kartą turėjusi įsimintiną mažos mergaitės gimtadienį. Buvęs užsakytas kuo didesnis tortas — su princesėmis ir viskuo, kas tik švyti ir blizga. Nuvežus tortą į gimtadienio šventę, buvo tiek daug džiaugsmo ašarų, kad net pati meistrė susigraudinusi. „Tai yra pats didžiausias malonumas, kokį gali patirti — būti ta ypatinga šventės dalimi ir suteikti visiems laimę. Likau maloniai nustebinta, kai mergaitės tėtis priėjęs pasakė sumokėsiantis dvigubai nei buvo paprašyta ir nepriimantis jokio atsisakymo. Didžiulė laimė būti įvertintai, tai suteikia įkvėpimo kurti“,— sako MaddaM TuTu.
O pats didžiausias jai tekęs išbandymas buvo pagaminti tortą Lietuvoje, savo gimtuose kraštuose, Žemaitijoje. Tortą tada darė savo sesers jubiliejui. Tuomet būta tikrai daug jaudulio, nes susirinko visa šeima ir draugai. „Norėjau, kad tortas būtų ypatingas, pagamintas su visa meile. Visą savaitę iki šventės vyko kepimo ir puošimo darbai. Tortas buvo papuoštas žėrinčiais papuošalais, aukso karūna, valgomais blizgučiais“,— pasakojo tortų meistrė. Toje ypatingoje sesers šventėje karūnuoti buvo ir šakočiai bei ypatingai paruoštas visas desertų stalas.

Projektas su garsiąja Daina Bilevičiūte
MaddaM TuTu kalbėjo, jog šedevrus nori kurti kiekvienas konditeris, bet daugelis svarsto, ar verta, kiek iš to bus naudos. Toks tik naudos matymas, jos supratimu, yra klaidingas. „Manau, yra atvirkščiai. Visų pirma, reikia atsakyti į klausimą, o ką tu gali duoti tam klientui, kad jo užsakytas tortas būtų vertas dėmesio. Lietuvoje esame linkę viską sverti kilogramais — tiek tortus, tiek žmones. Jei tortas per sunkus, tai jau per brangus, o jei žmogus per sunkus, tai jau per storas. Anglijoje tortas vertinamas porcijomis, dydis priklauso nuo žmonių, dalyvaujančių šventėje, skaičiaus. Todėl, kalbant apie dydžius ir visko vertinimą kilogramais, kilo mintis padaryti bendrą projektą su Lietuvoje gerai žinoma dainininke Daina Bilevičiūte. Sukūrėme tortų dizainus, prie jų derinome Dainai rūbus ir turėjome nuostabią fotosesiją, kurios metu išryškinome skonių įvairumą. Kaip kiekvienas tortas yra išskirtinis savo skoniu, taip kiekviena moteris turi savo skonį, nepaisant jos svorio. Juk svarbiausia — kas tu ir koks tavo vidus, o ne svoris. Daina nuostabiai perteikė visas emocijas ir idėją“,— neslėpė džiaugsmo ir pasididžiavimo dėl pavykusio projekto MaddaM TuTu.
Jos manymu, būtent D.Bilevičiūtė yra ta moteris, galinti būti įkvėpimu daugeliui, kaip reikia save mylėti ir didžiuotis, nepaisant kitų brukamų standartų. Daina tapo MaddaM TuTu tortų reklaminiu veidu puslapyje MaddaM TuTu Cakes.
Danguolė Jokubauskaitė pastebėjo, kad į Lietuvos konditeriją ateina naujų madų: atsirado naujų laidų, parduotuvių, produktų. „Daugelis konditerių pagaliau pradėjo eksperimentuoti spalvomis, kitomis technikomis, atsirado konditeriniai mokymai, kursai. Buvau viena pirmųjų, parodžiusi, jog galima tortus puošti blizgučiais, karūnomis, dengti ir daryti vitrinoms skirtus ne tik valgomus tortus ir daug kitų naujovių, kas jau šią dieną yra normalu. Tiesa, pirmosios reakcijos kėlė juoką. Mūsų nusistatymas prieš naujoves ir standartų paisymas dar ilgai, manau, trukdys laisvai reikštis bei kurti. Linkiu visiems drąsos ir tikėjimo savimi, siekti svajonių, nepaisant to, ką pasakys kiti“,— nuoširdžiu palinkėjimu baigė pokalbį MaddaM TuTu, patarusi nesverti kilogramais nei tortų, nei vieni kitų.

Būkite pirmas išdrįsęs pakomentuoti

Jūsų komentaras

Jūsų el. pašto adreso nerodysime.


*


This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.