Ieva Sigita Naglienė
Turbūt kiekvienas į savo pasaulį, į tą, į kitąją erdvę, ką nors įsileidžiame skirtingai. Kiek žmonių, tiek ir paieškų, tiek ir saviraiškos formų. Į meno „gretas“ dažniausiai patenkama lyg ir netyčia — taip pasakytų ne vienas šį tą jau pradėjęs drožti, kalti ar tapyti, rišti ar skaptuoti — regis, nė vienas „urmu“ tų dalykų nesiima. Tai vieno, lyg ir savotiško keistuolio užsiėmimai, susidėstymai, susiėjimai „į save“. Beveik taip išsyk buvo apibūdintas ir telšiškis, kaip sako jo draugai, kryždirbys Arvydas Ašmontas. Tiesą sakant, jo draugų iniciatyva ir pradėtas šis straipsnis, ir nukeliauta iki jauno vyro dirbinių — reikia, sako, žmogui palaikymo, reikia, kad jo darbus ir „kas nors kitas“ pamatytų. O paregėjęs, gal ir kitaip „pats prisidėtų“. Ir pats Arvydas pritaria, kad svajonės pamažu pildosi. O tų svajonių esti visokių. Pavyzdžiui, pastatyti ant Garbės kalnelio kryžių, kryžių su Marija. Jau ir gerokai padirbėta.
O pradžių pradžia, kaip sako Arvydas Ašmontas, buvusi lyg ir atsitiktinė: traukę miškeliai, medžiai, pakelės kryželiai, koplytstulpiai ir Rūpintojėliai, kurie vis žvilgsnį sustabdydavę, nes domino tokie išmintingi šventųjų žiūrėjimai. Savotiški ir smalsūs tyrinėjimai vertė dairytis. Ir kaip reikėtų tą medį drožti, kaip tuos dievukus reikėtų taip jautriai susikaupusius išskaptuoti? Beveik toji mintis nedavusi ramybės — atsimena, kaip (maždaug prieš vienuolika metų) pirmą kartą užtiko visiškai sunykusias, tiesiog po šiukšlėmis kapinaites, visai netoli Džiuginėnų. Niekas taip giliai nesmigęs į širdį, kaip vos vos gyvas kryželis. Sako, va tuomet ir nudrožęs pirmąjį savo rankomis kryželį, ir pastatęs, ir kapinaites aptvarkęs — o paskui ton vieton Žemaičių draugijos vyrai darbavęsi, ir kiti, ir gražų kryžių Gaudiešienė pastačiusi… Dabar tie senieji kapeliai visai kitaip atrodo (visai netoli Telšių Naujųjų kapinių),— o kad taip ir kitur vos vos besilaikantys kryžiai „atsistotų“! Tokia mintis labai džiugina. Visur Arvydas norėtų sutvarkyti senkapius, apleistus kryželius — tai mūsų istorija. Suprantama, jog daug dalykų, amatų tiesiog nunyksta, kada jų niekam nebereikia. Arvydas Ašmontas norėtų, kad kryždirbių amatas būtų tęsiamas.
Galima įvairiai mąstyti apie šaltinius, kurie šiandien padeda teigiamai išspręsti beveik visus savos dienos neramumus, kurie išjudina dvejones, ilgesį, įtraukia į vienokią ar kitokią veiklą. Gyvenimas primeta savų „pokštų“ — ir begriūvantys kryželiai tampa jauno žmogaus rūpesčiu. Ypač įdomus yra žmogaus santykis su medžiu: arba medis užvaldo žmogų ir žmogus daro su juo stebuklus, arba medis — tiesiog jam neegzistuoja, arba medis ima kliudyti… Norėtųsi prabilti apie tai, jog medis sustabdo žmogų, ir jis savo žvilgsnį „tupdo“ į pakelės kryžkeles, regi kryželius, Rūpintojėlius ir pats, lyg tyrinėjamas tų, jau minėtųjų medžių, tiesiog, kaip sakoma, pjausto, drožia medžio slaptąjį grožį, išpasakoja, kas būtina žmogui. Iš liaudies meno sampratos apie žmogaus išdrožtus medinius kryžius, stulpus, koplytstulpius, koplytėles ar skulptūrėles, įvairių pavidalų statulėles, šventųjų istorijas galima rasti įvairių pavyzdžių, pasiskaityti istorijų. Kadaise tokie meistrai garsėjo originalumu ir įvairove. Šiandien vis rečiau aptinkame jauno žmogaus norą drožti koplytstulpius,— juk tai daug triūso ir išlaidų reikalaujantis darbas. Arvydas Ašmontas — gerai žinomo drožėjo Adomo Kvaso mokinys. Kaip Arvydas sako, su mokytoju buvo viskas daug lengviau — labiau pasisekdavo. Turi ne vieną sykiu drožtą darbą — pavykusį. Mokytojas gundęs kipšiukus drožti, bet Arvydas įsitikinęs, kad jį kas kita traukia. Šiuo metu, kaip minėta, jis visą energiją ir laiką skiria dideliam kryžiui, kurio apačioje bus Marijos skulptūrėlė. Ąžuolą, sako Arvydas Ašmontas, įsigijęs savo lėšomis 2019 metų sausio mėnesį — jau išdrožta labai daug. Jis nori, kad Garbės kalnelio, kuris yra prie kelio į Luokę, žmonės nepamirštų. Toje vietoje yra buvęs kryžius — Arvydas matė jį sutrešusį, Dievulio kojos buvo į žemę įsmegusios — nuo tos akimirkos ir atėjusi mintis atstatyti?.. Gal ir taip — „pažadėjau pastatyti didelį kryžių“, prisipažįsta Arvydas. Pažadai tesimi — idėjų daug.
Tai va — Adomas Kvasas, tautodailininkas, medžio drožėjas, gyvenęs Telšiuose, mokė drožinėti, Arvydas Ašmontas drožia. Ir įrankiai galbūt dar ne tokie kaip tikrųjų šio amato meistrų, bet drožia. Kartais ir to entuziazmo ima stigti, bet draugai sako, kad ir paprasčiausiu peiliu Arvydas Ašmontas kuria savo istoriją — jauno kryždirbio istoriją. O juk tai — iš mūsų laudies meno šakos gyvasties pareina… Ir tai užsilaiko.