Mikalojaus Daukšos „Postilės“ kodai

Muziejaus lankytojai — Liekupio bendruomenė iš Panevėžio skaito 2000 m. leidyklos „Baltos lankos“ knygą „Mikalojaus Daukšos 1599 metų Postilė ir jos šaltiniai“.

Praėjo 420 metų nuo tos dienos, kai pasirodė Mikalojaus Daukšos „Postilė“. Postilla arba Postilė — Biblijos temų išdėstymas arba pamokslų Biblijos temomis rinkinys, skirtas dvasininkams, pamokslininkams. Lietuvos Nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos informacinis katalogas LIBIS nurodo, jog šiandien čia saugomi 33 leidiniai, kurie turi pavadinime žodį „Postilla“. Tie 33 leidiniai — tai įvairių laikotarpių knygos, daugiausiai lotynų, lenkų kalbomis ir kelios knygos lietuviškai: 1594 m. išleista Jono Bretkūno „Postilė“ ir 1599 m. — kanauninko Mikalojaus Daukšos „Postilė“.

Jurgita Gustytė-Ivinskienė
Vyr. muziejininkė bibliotekininkė

Kan. M.Daukša gimė Kėdainių žemėse, daugiausiai laiko gyveno Žemaičių vyskypystės centre — Varniuose, kurį laiką netgi administravo vyskupiją. Buvo vienas šviesiausių to laiko dvasininkų, rašto pagalba nutiesęs tiltą iš XVI amžiaus į mūsų laikus. Varniuose apsigyveno apie 1572 m., ir gyveno iki pat savo mirties 1613 m. M.Daukšai teko bendrauti su trimis vyskupais: Jurgiu Petkūnu, Merkeliu Giedraičiu ir Mikalojumi Pacu. Kanauninkas M.Daukša Varniuose tarp žemaičių išgyveno 41 metus. Čia ir mirė, atgulė kalnelyje, kairėje Varnelės pusėje, šalia senosios Žemaičių katedros, kur vėliau bus pastatyta kunigų seminarija. Neliko Daukšos laikų žemaičių katedros, neliko senųjų kapų, uždaryta seminarija, bet mums liko neįkainojamas kanauninko darbas, kuriame užrašytos mintys, žodžiai iki šiol mus veikia.
M.Daukšos parengtoji „Postilė“ — kūrinys, skirtas ne tik dvasininkams, bet visiems gebantiems lietuviškai skaityti, sukaupęs savyje to meto poreikius, išsakytus gražia lietuvių kalba. Ir nors 41 metus M.Daukša vaikščiojo tarp žemaičių, bet vis tik, matyt, savęs nelaikė žemaičiu — jo kūryboje žemaitiškumų nedaug. Kanauninkas Mikalojus turėjo didesnį siekį nei tik rašyti žemaitiškai, jis norėjo, kad jo raštus skaitytų bei suprastų ir kitose Lietuvos žemėse gyvenantys, norėjo, kad jo žodžiai vienytų, skatintų kurti, mylėti ir puoselėti. Ir nors nėra žemaitiškų žodžių, bet vis tik užsispyrimo jis, matyt, išmoko iš žemaičių. „Postilę“ rengė ne vienerius metus, anot kai kurių mokslininkų, gal net keliolika.

Apie knygą
1599 m. atspausdintas 500 Daukšos „Postilės“ egzempliorių tiražas. Knyga buvo brangi, stora, 627 psl., su įspūdinga ir netikėta tam metui pratarme, stebinančia tvarkinga ir kruopščia poligrafija, parinktais įvairiais šriftais, puošniais inicialais, užsklandomis, antraštei panaudotomis raudona ir juoda spalvomis. Ypač puošnus titulinis lapas su meniškais rėmeliais. Įdomu tai, kad ne visi egzemplioriai vienodi, kai kuriuose yra orginalių priedų, pvz., ketureilis lotynų kalba apie Giedraičio herbą ir pats herbas, epigrama lotynų kalba (kai kuriuose egzemplioriuose nurodytas epigramos autorius Vaclovas Labunauskis), lotyniškoji Daukšos prakalba, lenkiškoji Daukšos prakalba.
Kiek per 420 metų išliko Daukšos „Postilių“? Ir kur jos saugomos? Bibliografai nurodo aštuonias: trys saugomos Vilniaus universitete (bibliotekoje ir muziejuje), po vieną egzempliorių saugoma Lietuvos Nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje, Lietuvių literatūros ir tautosakos institute, Gottingeno universiteto bibliotekoje, Rusijos mokslo akademijos Peterburgo skyriaus bibliotekoje, Vatikano bibliotekoje. Bent jau keturių Daukšos „Postilių“ kelias vingiavo per Žemaitijos didikų ar mokslo įstaigų bibliotekas.
Šiandien LNB fonduose saugomas egzempliorius galėjo pabuvoti ir Varniuose. Knygoje yra senasis seminarijos bibliotekos antspaudas ir Otono Praniauskio rankraštinis įrašas, kuriame visa šios knygos istorija: pirmasis jos šeimininkas Virbalio jėzuitų biblioteka, o Otonas Praniauskis ją gavo iš kunigo Švolkūno ir padovanojo Žemaičių seminarijos bibliotekai, deja, nurodoma, jog jau įsikūrusiai Kaune.
Apie VU saugomus egzempliorius pasakoja VU Bibliotekos Retų spaudinių skyriaus vadovė Virginija Galvanauskaitė: „VU bibliotekoje yra 3 šio leidinio egzemplioriai, vienas jų su įrašais — Collegii Crosensis Soctis JESU; Inscriptus catalogo Collegij Crosensis Societatis Jesu ir Simono Stanevičiaus įrašais — 1826 Kurs many raszy jau seney supuwa Alla jo wardas lig sziol ne pražuwa; Iam opus exegi… Anno 1833 S. Staniewicč. Kitas egzempliorius — su įrašu: Z Biblioteki XX Bernard. Telszew… ir Antsp.: Vytauto Didž. Univ. Biblioteka. Trečiasis turi knygos gale Leningrado TSRS Mokslų akademijos bibliotekos žymę ir pieštuku įrašytą kainą. 2018 m. mes Jums (Žemaičių vyskupystės muziejaus lankytojams) buvome atvežę 1-ąjį egzempliorių, t.y., su Kražių ir Stanevičiaus įrašais“.
Apie dar vieną Daukšos „Postilę“, rastą Žemaitijoje, rašė ir XIX a. senųjų lietuviškų raštų tyrinėtojas Eduardas Volteris. Šiandien šis egzempliorius saugomas LLTI. Orginaliai įrištas egzempliorius saugomas Vatikano bibliotekoje. Šio įrišimo idėjos autorius Nepriklausomybės akto signataras Jurgis Šaulys. Knygoje yra ir prezidento Antano Smetonos laiškas. Daukšos „Postilių“ (DP) orginalai iš saugyklų išimami ne dažnai, tai pernelyg brangi ir reta knyga. Apie DP perleidimą mintis buvo kilusi XIX a., pagyvėjus kultūriniam gyvenimui, tačiau šis sumanymas realizuotas tik XX a. pirmoje pusėje — 1926 m.
Mūsų laikų skaitytojai, o ir muziejaus lankytojai mielai ima į rankas 2000 m. leidyklos „Baltos lankos“ knygą „Mikalojaus Daukšos 1599 metų Postilė ir jos šaltiniai“. Tai fotokopinis leidinys, pateikiantis ir pagrindinį šaltinį Jakubo Vujeko „Postilla catolicka“. Šioje knygoje trys dalys — tai garsioji Prakalba, Biblijos temų aiškinimai ir klaidų atitaisymas „Errata“, iš viso daugiau nei 1331 psl. Sunkus šriftas, nebeatpažįstamos raidės, neįprasta sintaksė, sunkiai suvokiamas tekstas — tokia ta garsioji „Postilė“. Ir vis tik, kodėl ji turėtų būti įdomi ir svarbi šiandien? Kas ten tokio vertingo, ką naujo galima sužinoti?
Kas parašyta „Postilėje“, arba Postilės kodai
Norisi pasidalinti keliais įdomesniais prof. Z.Zinkevičiaus pastebėjimais: „Lenkų kalboje nesamų garsų bei fonetinių reiškinių fiksavimas Daukšai, kaip ir pirmiesiems Prūsijos lietuvių autoriams, sudarė daugiausiai sunkumų. (…). Antai nosiniams balsiams žymėti vartojo ne tik ą, ę, bet ir ų, į“. M.Daukšai teko sugalvoti ne tik nosines ų ar į, bet ir kai kuriuos tikrinius vardus ir pavadinimus, sakomus ir šiandien. Z.Zinkevičius rašo: „Daug vardų ir pavadinimų parašytų „Postilėje“ išliko nepakitę iki mūsų dienų, kaip antai: Adomas, Augustas, Antanas, Dovydas, Elžbieta, Monika, Morta, Vincentas ir kt. Išliko ir Daukšos šalių pavadinimai: Afrika, Amerika, Egiptas, Indija, Japonija, Palestina ir kt.“. Apibendrina prof. Z.Zinkevičius: „Jis (Mikalojus Daukša) stengėsi sukurti gyvą, vaizdingą ir liaudžiai suprantamą literatūrinę kalbą. Sukaupė didžiulius leksikos lobius. Savo atsidėjimu raštijai neturėjo sau lygių LDK ne tik XVI a., bet ir XVII-XVIII a.“.
Daukšos „Postilė“ išleista su kirčio ženklais, o tai reiškia, kad svarbu buvo ne tik užrašyti, perskaityti, bet ir teisingai ištarti žodį.

Turinio kodai
Visų laikų labiausiai vertinama yra „Postilės“ Prakalba, tai ją žino didžioji dalis moksleivių, tai ją nagrinėja ir aiškinasi pamokų metu. Kartais ir egzaminų metu tenka ją prisiminti. XVI a. Varniuose, savo kukliuose provincijos namuose, kanauninkas Mikalojus rašė: „Ne žemės derlumu, ne drabužių skirtingumu, ne šalies gražumu, ne miestų ir pilių tvirtumu gyvuoja tautos, bet daugiausia išlaikydamos ir vartodamos savo kalbą, kuri didina ir išlaiko bendrumą, santaiką ir brolišką meilę. Kalba yra bendras meilės ryšys, vienybės motina, pilietiškumo tėvas, valstybės sargas. Sunaikink ją — sunaikinsi santaiką, vienybę ir gerovę. Sunaikink ją,— užtemdysi saulę danguje, sumaišysi pasaulio tvarką, atimsi gyvybę ir garbę“. O juk už savos trobos sienų skambėjo lenkų, slavų, jidiš, bažnyčioje — lotynų kalbos. Prof. Zigmas Zinkevičius rašo, jog ši prakalba — tai gimtosios kalbos teisių manifestas, neturintis sau lygių ekvivalentų. Ne tik meilė kalbai, bet ir iškeltas tautos klausimas. Anot M.Daukšos, tautą sudaro trys dalys — tėvų žemė, papročiai ir kalba.
Taigi mes visi gavome receptą, kaip šiandienėje daugiakultūrinėje ir įvairiakalbėje aplinkoje, kalbėdami savo kalba, mylėdami tėvų kraštą, papročius ir tradicijas, galime sukurti savo valstybę. Vien ši Prakalba turi keletą kodų. Kitokie kodai yra Biblijos temų aiškinimuose. Dr. Eglė Patiejūnienė straipsnyje „Mikalojaus Daukšos „Postilė“ — žinoma ir nepažįstama“, publikuotame „Senoji Lietuvos literatūra“ 2006, II, pateikia Daukšos išverstųjų lenkų jėzuito Jokūbo Vujeko kultūrinę-istorinę pamokslų analizę. Visiškai netikėtai ir naujai E.Patiejūnienė eksperimentuoja išversdama iš senosios lietuvių kalbos į šiandienę vieną Daukšos pamokslą „Ant dienos palaidojimo žmogaus krikščioniško“. Tai vienintelis toks bandymas, leidžiantis ir mums visiems skaitantiems lengvai perskaityti ir suvokti nors nedidelę dalį Daukšos „Postilės“. E.Patiejūnienė labai tiksliai apibūdina problemą, su kuria susiduria visi bandantys susipažinti, skaityti ar gilintis į senuosius lietuvių raštus: „Senovinį tekstą tenka ne skaityti, bet nemažomis pastangomis, lėtai po truputį iššifruoti, iškoduoti“. Daukšos „Postilės“ kultūrinis dvispalviškumas, kai Prakalba alsuoja renesansu, o patys pamokslai baroku — mums parodo ir tuo metu Katalikų bažnyčios skelbtinas bei diegtinas vertybes bei pasaulėjautą.
Daukšos išverstieji jėzuito Vujeko pamokslai nebuvo griežtas autoriaus atkartojimas. Taigi juose liko ir paties vertėjo kūrybos. O svarbiausia tai, kad ši knyga ilgą laiką buvo vienu iš nedaugelio lietuviškų pamokslų rengimo šaltiniu. Galime sakyti, kad kelioliką metų Varniuose vertusio ir kūrusio kunigo darbu buvo remiamasi ilgus metus skelbiant pamokslus iš Lietuvos bažnyčių sakyklų.
Ir pabaigai E.Patiejūnienės parengta Mikalojaus Daukšos „Postilės“ pamokslo „Ant dienos palaidojimo žmogaus krikščioniško“ ištrauka: „Taigi broliai,— visi, kurie jau pasiekėte trisdešimtuosius ar keturiasdešimtuosius savo gyvenimo metus, gerai įsisąmoninkite, meldžiu, kad jums labai mažai gyvenimo beliko iki mirties, kai visus dalykus, kurie jums yra patikėti, turėsite sugrąžinti, kai visa, kas iš žemės paimta, į žemę pavirs ir žemei, visų senajai motinai, turės būti atiduota. O ji jūsų akis, kurias dabar taip labai mylite, jūsų rankas, jūsų kūnus, kuriuos taip lepinate ir gražinate, savo glėbyje apsups ir pelenais tuos mieluosius ir gražiuosius sąnarius pavers“.

Būkite pirmas išdrįsęs pakomentuoti

Jūsų komentaras

Jūsų el. pašto adreso nerodysime.


*


Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.