Susitikimas Telšiuose. Giedrius Alkauskas ir jo kelionės po Žemaitiją

Giedrius Alkauskas karštymety po Žemaitijos ąžuolu. 2019 m. Augustino Jonušo nuotrauka.

„Žemaitijoje amžinoji pagoniška ugnis rusena, amžini vandenai srūva, amžinos pušys sakais mišką svaigina, taip ten, vienuolyne, nesibaigiančios giesmės skamba, nesibaigiantys smilkalų sūkuriai į dangų kyla“ (G.Alkauskas. „Keliaujantis akmuo“).
Kaip natūraliai viskas prieš akis… Matyt, tokia tikrosios poezijos privilegija: stebi ir neatsistebi. Būtent visas Giedriaus Alkausko kalbėjimas, susitikimai su jo mintimis, bendrystė Kalvotosios Žemaitijos erdvėje, keliavimai nuo iki ėjo į jausmą, į tikrovę ir apmąstymus. Itin sudėtinga ir smalsu. Ir šis aprašymas — iš bendrystės su Juo, kaip sakoma, parėjusios mintys iš buvimo sykiu užstalėje…

Ieva Sigita Naglienė

Stabtelėjimų pradžia ir patirtys
Giedrius Alkauskas (g. 1978) — Anykščių augintas žmogus. Jis ir profesorius, ir kompozitorius, ir poetas. Jis — universalus. Tarptautiniu mastu įvertintas matematikas, mokslininkas. Gerai žinomas muzikologas, dėstytojas, knygų autorius. Interneto platybėse pavartomas, modernus, šiuolaikiškas ir tradicijų žmogus, romantiškas. Tiesiog Dievo apdovanotas. Tokie jie abu su broliu dvyniu Audriumi. Talentai. Abu turintys daug vaidmenų. Ir viską, kaip sako Giedrius, „viską daryti reikia tik labai gerai, ir dar geriau“. Asmenybė ir jautrumas — viskas sutelpa.
Pirmieji stabtelėjimai Žemaitijoje Giedriaus Alkausko prasidėję 1995 metais. „Koks svoris Žemaitijoje!“,— tokia jo išgyvenimų pradžia. Jam tai buvo visiškai nauja žemė, kur patirtos kitokios vidinės būsenos. Energetiškai čia viskas taip stipru, prisimins Giedrius. Įspausti ryškūs kitokie motyvai, kito žmogaus jausmai. „Naujas gražus, nežinomas man pasaulis“. Pirmą kartą nuo Laukuvos pro Paršežerį keturiese ėję į Varnius. „Labai mėgstu vaikščioti pėsčiomis“,— ne kartą prasitars. Tiek spalvų, grožio, gelmės. Tuo metu buvo kovas. Potvynis. Jį nustebino susitikimai su gamta ir Varnių žmonėmis, regėjimai ir tas gilesnis žiūrėjimas, kur šitiek visko daug būta, tokia gryna mitologinė versmė. Juk, kaip sako Mikalojus Konstantinas Čiurlionis, tautosaka pasireiškia regimomis plastinėmis formomis.

Apie Varnius, ir ne tik
Ypatingai žavi Giedriaus Alkausko paprastumas ir natūralumas. Bet jo žinios ir minčių plotis, atmintis ir dėmesys, pagarba kiekvienam žodžiui, kiekvienai pauzei — išskirtinis. Intelektas, emocinis intelektas, atvirumas, dėmesys. Jam svarbu suprasti, atminti, vertinti. Tokia išbūto ir spontaniško jausmo dermė. Juk čia, Varniuose, ir realus vaizdas, ir taip keistai apčiuopiama iš giliau — ir Varnelė tokia iš žemės vidurio.
Kūrybos erdvė. Jo žodžiuose pasaulis, kuris turi Valančių, Daukantą, Daukšą, Baranauską — stiprybė. Ir dar giliau šoktelėta į praeitį, net Strijkovskis (1549-XVI a. pab.) prisimintas! Eita toli — labai toli, ir vėl čia pat, vėl Varnių tikrovėje. Tokia esaties ir aktyvaus praeities laiko įprasminta kalba, atminties išlaikymas sukelia pagarbą ir pačiam kalbančiajam. Jau ne kartą G.Alkausko lankytasi Varniuose, kelių keleliai išvaikščioti — naujovės ir patvarumas, tradicijos. Žemaičių kitoniškumas. Pribloškė žmonės, kaip Giedrius sako. Ir tikra tiesa, kas rašoma apie žemaičius, kad užsispyrę, gerai apgalvoja, patyli. Sako lėtai, kantrūs. Teisingi. Sako tiesiai, nesuprasi, lyg be emocijų — ir kokia jėga žmonių! Užmojai filosofiški. Atrodo, taip jo pasakyta? Anykštėnai kitokie — melancholijos esą daugiau, gryno jausmo. Taikingesni, vidaus žmonės. Ir vėl jis į Žemaičius žvilgtelės — titanai, sako, Žemaitijos didieji Varniuose žmonės — kokie Daukanto darbai! (Daukanto dainos surinktos be melodijų, Stanevičiaus — turi ir melodijas, jis prisimins).
Antano Baranausko mokytasi Varnių seminarijoje (1856-1858), jo „Dainu dainelė“ (1957) sudėta, emocinė, romantinė senovė ir laisvės ilgesys, liaudiškas artumas. Jis pirmasis prabilo apie Lietuvą. Susitikimai su poete Karolina Praniauskaite, Baranausko darbai Žemaičiuose — ir „Anykščių šilelis“ — ir stebuklas, kuris yra „pati aukščiausia lietuvio sielos gaida“, kaip sako poetas Sigitas Geda. Juk čia parodoma, kas mes esame! Profesionali poezija — išskirtinis poetas, išskirtinė asmenybė. Kokie išgyvenimai dėjosi jo širdyje — unikali patirtis. Tokių Varniuose brendusių asmenybių daug, sako Giedrius. Varniai — labai stiprios patirtys… Ir ne sykį apie Pošką bus prisiminta — jo Baubliai, jo raštai, jo laiškai. Didelių žmonių susirašinėjimai. Kas dabar besupras, tarstels Giedrius Alkauskas… Ir bandai suvaldyti emocinius impulsus…

Kelionės kryptis — į Žarėnus
Kaip yra pastebėjęs Česlovas Kudaba, „Septyni keliai iš Varnių“. Būtent septyni, kaip jis sako, „ypatinga čia“. Ir tie keleliai turi savas pakeles, turi kuo keleivį užimti, „iškalbingi, kad nė nežinai, kuriuo pasukti, katro bylos pradžioje pasiklausyti“. Giedrius Alkauskas pasuks į Žarėnų pusę — tęsiasi Žemaičių kraštovaizdis. Kokie vaizdai! Kaip Antono Čechovo apsakymuose. Į Žarėnus — kalvos, kalvelės, lomos — gamta ir žmogaus kūryba: koplytstulpiai pakelėse, visokio dydžio kryželių… Jau daugybę visokių koplytėlių, šventuoliukų, skulptūrėlių jis išvydęs Žemaičių muziejuje „Alka“ — kiek smūtkelių Žemaičiuose! „Alkoje“ jų daug surinkta, o čia — prieš akis! Kaip Giedrius sako, pakelėse visokių. Lyg iš Čiurlionio paveikslų! Genialumas ir paprastumas — „toli horizonte, palei kelią kryžius — mėlynuoja miškas. Prisiartink prie jo, tai jis tau paslaptingu kuždesiu seną seną legendą apsakys arba raudą graudžiai pradės ošti“ (M.K.Čiurlionis). Platuma — pievos. „Rašau žinutę savo geram bičiuliui į Vilnių poetui Rimvydui Stankevičiui, sako Giedrius Alkauskas,— tai va, visa tai turiu, sakau. Viską turiu po ranka“! Ilgiesi, ilgiesi — prieš akis. Pilna!.. Karšta. Kaitra. Saulė. Sunkus kelias. Džiaugiesi kur po medeliu prisiglaudęs. Supranti tikrąją medžio vertę. Dvasios giluma. Kiek visokių emocijų. Tokia skamba švelni vasaros sugrąžinimo akimirka… O gal čia tiktų poeto S.Gedos „Pauzė“: „— pradžios — nerėgėjau — nei galo — vien — saulės — šviesos — sukinys —“. Regis, tokia nuotaika bus šį, vasaros Keleivį iš Anykščių, tuomet pasigavusi?.. Ir Žarėnai jam — savitas jusenų pašalys. Čia ir Juškas Giedrius Alkauskas prisimins. Kaip Č.Kudaba sako, „netolimose apylinkėse 1815 m. gimė Jonas Juška — žymus mūsų filologas, pedagogas, tyrinėtojas, savo brolio Antano Juškos darbuose uolus vienmintis ir pagalbininkas“.
O Lauko Sodoje — ir vėl A.Baranauskas, jo brolio Anupro, jauniausio brolio, giminės kapeliai. Ir tai Giedrius apkalbės, prisimins sykiu su poetu Vytautu Stulpinu. Įsimintinas ir žemaičių pamaldumas, pastebės Giedrius. Ir atminties globa.

„Kaip keista buvo Telšiuose sutikti tokių brandžių žmonių“
Kitas kraštas, kitokių reginių pasaulis ne tik gilins įspūdžius, antrins pamatytus, perskaitytus istorijų vingius, bet ir kurs savus. Itin daug patyrimo Giedrius Alkauskas imsis Telšiuose. Jis išsitars, jog keista buvę sutikti tokių brandžių žmonių „su tokia nepalaužiama vidine jėga“! Dabar gana dažnai jis bendrauja su poetu Vytautu Stulpinu, Gvidu Lataku.
O, regis, taip neseniai buvo tik pirmosios pažintys, pirmieji susitikimai ir su Algirdu Dačkevičiumi, Petru Gintalu ir su Andriumi Daciumi, Augustinu Jonušu — stebuklingi pašnekesiai. „Telšiai tą kelionių stebuklą dar pratęsė. Spėju, kad stebuklai niekada nesibaigia“! — toks Giedriaus Alkausko tyloje išsitarimas. Tiesa, ir Vytautas Mačernis jo bus aplankytas — ir poeto tėviškė. „Mačernis — ypatingas“,— pridurs po trumputės pauzės. Ir Žemaičių Kalvarijoje būta. Juk per dieną po 45 kilometrus nueita. Sako, net savo gero bičiulio vargonų meistro profesoriaus Girėno Povilionio Žemaičių Kalvarijoje Giedrius pėdsakus aptikęs. O jis ir Telšių katedros, ir Žemalės, ir Žemaičių Kalvarijos vargonus prikėlęs naujam gyvenimui — irgi stebuklingi dalykai susieina. Simboliški. Jo žmona Rima Povilionienė — kolegė muzikologė, prie kurios monografijos rengimo Giedrius ranką pridėjo.
Ir Telšius nuo 1995 metų Giedrius prisimenantis visai kitokius: tik kalneliai, ežeras, o dabar — jau vėl kitaip. Ir Džiuginėnus, ir apie Gorskius pirmąkart patyręs būtent šiose vietose. O kur dar Žemaitė ir Perkovskis! Žemaitė — autentika, žodis — gyvybė. Kafkiškas darbas. Vardintų jis ir gėrėtųsi be galo! Eis vienas, eis vienas po kito regėjimai. „Mokinuosi viską priimti ramiai“,— pasakys Giedrius Alkauskas. Jis daug įdomių žmonių sutikęs. Paminės ir akademikę Grasildą Blažienę, kilusią nuo Viekšnių, kuri jam atsiuntusi šilčiausius žodžius „apie mano poetinius bandymus“.
Asmenybė ir jautrumas sutampa. Talpi profesoriaus, keliautojo Giedriaus Alkausko apmąstymų erdvė. Talpi, jis — ir pats poetas. Tik iš kur to laiko imasi?.. Kaip visa tai atmintyje sutalpina ir nešiojasi? Kaip tų ilgų S.Gedos ir kitų poetų eilių iš atminties deklamuojamų nepamiršta?.. Kaip? Sako, dar ir dailę išbandęs — piešia…

Poetas, kurio eilėraščiais kalba „Keliaujantis akmuo“
Giedrius Alkauskas — Dionizo Poškos 2019 metų premijos laureatas. Poeto tekstų knygoje „Keliaujantis akmuo“ — eilėraščiai ir sakmės. Kaip jis pats sako: „sudėti eilėraščiai ir sakmės, kuriuos įkvėpė lietuvių mitologija bei tautosaka“. Jam labai svarbi tradicija, muzikalumas. „Visiškai kitas pasaulis,— sako V.Stulpinas apie G.Alkausko kūrybą. — Emocijos, kitos tolumos — archajinių dalykų pakeliama. Eilėraščiai apie laumiuką — tiek muzikos, koks žodžio valdymas! Įgimti dalykai. G.Latakui, sakau — kūryba, kuri atveria, ne uždaro, ne užsklendžia. Tai skirtingi dalykai“. Ir skaitai — ir esi virš kažko, su kažkuo, kuris ištars: „Te laimę maino raudos, Saulę — sutema“, „Akmens kantrybės/ Neėda rūdys“, „Eina metai./ Sukas kosmoso verpetai“ — tikra… Labai tikra.
Regis, taip ir keliaudamas Giedrius Alkauskas bus pasakęs apie žemaičius — tikra, tikri jų išgyvenimai, tikri dalykai?.. Sutaptys? Tokia natūrali patirtis eina iš tautos gyvasties. Tokios eilutės ima kiekvieną į save: „Akmuo, akman, ak, mynė akmenyne“, „Klampus užburtas laikas…“, „Te užburtieji palengvėjimą suranda“, „Į lopšį — kūdikis, į speigą — spindulys“. Ir dabartis, ir „sentėvių laikai“. Ir palinkėjimai į ateitį: „Tebūna dainos ten, kur vėjų pynės,/ O dienos — ten, kur kris šviesa Tėvynės“!

Keliaujantis mokslininkas, keliaujantis žmogus
Ilgai reikia eiti, kol ateini iki profesoriaus, mokslininko ir menininko Giedriaus Alkausko minties, bet dar ilgiau — iki atsisveikinimo su juo: grįžti, gręžiojiesi, kad įsitikintum, ar tikrai nuėjai… Negali atsitraukti — visko labai daug. Įdomus žmogus. Emocingas, tikras. Ir Luokė jam su Šatrija įspūdinga, ir Biržuvėnų gandrai, pempės, su visu būriu juodvarnių, kurie pradeda sekti — mistiški, ir Viekšnaliai — oazė po visų keleiviui vos aprėpiamų kalnų ir vandens plotų! Ir esi užburtas, ir esi nustebintas.
Giedrius Alkauskas kalbėdamas vis laikėsi savo mylimiausio poeto S.Gedos išminties, prisiminė profesoriaus Jono Riškaus literatūrines tiesas, savo sielos Brolio kompozitoriaus Nikolajaus Aleksejevičiaus Rimskio-Korsakovo talentą, bičiulių, artimųjų,— visų, kurie jo erdvėje, kurie susijungia ir kūryboje per autentiškas tiesas. O juk taip svarbu, kaip sako Giedrius, „įsijausti į kito žmogaus motyvus ar jausmus“. Jaunas, labai jaunas — ir reiklus, ir išmanantis, ir besidalijantis. Sudėliojantis burtus, regėjimus, žmones — ir skaičius… Tegul Jo užburtieji pasauliai ir mus įkvėps. Iki kitų susitikimų.