Motiejaus Valančiaus švietėjiška veikla, pamąstymai, taip sakant, iš šono, šį tą pasiskaičius. Ir eilėraščiai, Motiejaus Valančiaus įkvėpti

Turbūt tikrai daug kas jau „pavirto atminties kryžiažodžiu“ (S.A.Dačkevičius), bet šis laikas mus vis lenkia prie pamatinių dalykų: kalbos, tautos švenčių, bendrystės, kelių į žmones, jų darbus. Sausis, vasaris, kovas — mėnesiai, kai išgyvename pakilumą, dvasinę stiprybę, kai iš naujo apmąstome savo žodžio vertę, savo tautos didžiuosius. Vienas iš tokių tautos švietėjų, jos kultūros ateities kūrėjų — vyskupas, rašytojas Motiejus Valančius (1801-1875), kuris skaitomas ir apie kurį rašoma.

Ieva Sigita Naglienė

Niekaip negali nutolti nuo Jo darbų — kaskart vis labiau stebina asmens didybė ir globalios įžvalgos. Regis, rašto, to tikrojo lietuviško rašto iki sielos gilumų, tos tautinės gelmės rašto mūsų dvasia ir šiandien geidauja — pozityvizmo, šviesos, buvimo su žmogumi esmės, stabilaus realumo. Kaip sakoma, gėrio, meilės niekada nebūna per daug. Juk vis dažniau ir XXI amžiaus meno, mokslo žmonės kalba būtent apie kultūrą, knygą, skaitymą, tautą ir asmenybę. Tiesiog būtina gilintis į gyvenimo tiesą matant žmogų. Konkretų asmenį — tautos vertę. Pavyzdžiui, profesorius Giedrius Kazimierėnas teigia, jog „mūsų uždavinys — šviesti ir šviesti žmones, nes tiktai per švietimą formuojasi savarankiškas žmogus, kuris gali laisvai mąstyti“. Reikia šviesti ir šviestis… Būtent švietimu, skaitymu, tautos dvasiniais reikalais, blaivybe buvo susirūpinęs ir Motiejus Valančius… Būtent tuo… Ir neišeina kitaip — reikia nuolat grįžti, reikia prisiminti, reikia pasikartoti tas Jo pamokas. Ir ne tik — poetai, kūrėjai iš Motiejaus Valančiaus gyvenimo mokosi, semiasi įkvėpimo. Drąsiai galima teigti, jog Žemaičių vyskupo, rašytojo, politiko, istoriko Motiejaus Valančiaus žodis — iki šių dienų, iki mūsų dvasinio pasaulio, iki mūsų savigarbos yra tvirtas ir suprantamas. K.Binkio žodžiais tariant, „Valančius išmokė lietuvius skaityti, ir jie skaityti nepamiršo“ (1935). Didžiausias Lietuvos didaktas kalbėjo labai paprastai, visiems suprantama kalba apie universalius žmogaus būties klausimus.

„Savo kalba kalbėdami ir savo šalies būdą laikydami“ (M.Valančius)
Toks Jis buvo, toks M.Valančius, pakvietęs, vedęs tautą į kultūrą — savo kalba kalbantis savo žmonėms… Itin įdomių apmąstymų ne tik unikaliame jo palikime, bet ir knygose, kuriose apie jį kalbama. Valančiaus fenomenas tyrinėjamas. Juk sakoma, kad jo „darbus galima savaip interpretuoti, suteikti norimą turinį ir aktualumą“, o „Mums svarbu jį suvokti ne tik kaip atskirai paimtą įžymų ganytoją, blaivybės apaštalą, lietuvių beletristikos pradininką. Svarbiausia problema — Valančiaus katalikiškųjų vertybių, katalikiškojo universalizmo santykis su tautinėmis vertybėmis, su viso krašto elitine ir liaudine kultūra“ (V.Merkys, 1999). Motiejaus Valančiaus asmenybė, jo veikla dėl lietuviškos raštijos, mokyklų steigimas, tikėjimas savo tautos žmonėmis — visų rašiusiųjų akiratyje. Ir šiandien mes kalbame apie savo šalį, savo kalbą — ir mums rūpi lietuvių kalbos situacija, gimtosios kalbos išlikimas tokiame išplatėjusiame pasaulyje. Istorija primeta iššūkių — turime juos suprasti ir realiai vertinti.
Sudėtingi buvo 1864-1875 metai — laikotarpis, lietuviškos spaudos draudimo ir Valančiaus pasipriešinimo spaudos draudimui metai. Metai, kai reikėjo žmogaus ryžto ir valios. Ir Lietuvos visuomenė buvo išjudinta: M.Valančius mokė savo gimtosios kalbos rašto, aktyvino knygnešių darbą, kėlė inteligentiją dirbti savo žemėje, savo žmogui. Motiejus Valančius „parodė tautai kelią į savą raiškos lauką“; „suteikė reikiamą prietiltį naujai lietuviškai kultūrai“; „jam teko dalinai nuspręsti, kokia bus lietuvių tautos ateitis“; „Lietuvos kaimo žmogus jam pasirodė vertingas asmuo savo kultūrai kurti“. Ir pats būdingasis Valančiaus veiklos bruožas buvo ne kas kita, „kaip giliai įsišaknijęs pasitikėjimas savo tauta. Šis išvidinis vertinimas savo žmonių davė jam jėgos kovoti už jų teises, kaip už kažką vertingo ir aukštai žmogiško“ (J.Bagdanavičius, 1957).
Apie Motiejaus Valančiaus natūralumą, kalbos meilę, jo darbštumą, sąžiningumą galima pasiskaityti ir knygoje „Motiejus Valančius iš arti ir iš tolo“ (2001) — tai straipsnių rinkinys apie Didį žemaitį, tvirtą žmogų, strategą. Įdomūs pastebėjimai yra J.Kossu — Aleksandravičiaus: „Žinoma, nutautinti milijonus žmonių greitai negalėjo, bet mūsų galvojimo būdą būtų pakeitę — o tat daug baisiau negu pats gimtosios kalbos pamiršimas“; „Mums reikėtų grįžti prie Valančiaus, reikėtų jį pasiimti pavyzdžiu ir eiti į tautos širdį jo pramintu taku“.
Praėjus 8 metams po Valančiaus mirties kils „Aušra“, po 11 metų — ir „Varpas“ — kaip sakoma, šviesuomenė darbuosis vardan tos Lietuvos… M.Valančiaus pažadinta tauta įgaus drąsos ir ryžto. Kova už kalbą — kova už savo gyvenimą. Jau pirmajame paties M.Valančiaus išspausdintame darbe „Žemaičių vyskupystė“ (1848), lietuvių kalba parašytame kūrinyje, atsiskleidė dalykiškumas ir gyvenimo patirtis, tradicijos. Lietuviškai rašyti buvo naujovė! Noras šviesti, mokyti liaudį, mokyti skaityti vaikus ir suaugusius, rūpintis parapija, kalbėti žmogui suprantama kalba — visų jo darbų pamatas. „Motiejus Valančius išmokęs žemaičius skaityti ir melstis iš maldaknygių“,— teigiama kunigo J.K.Račkausko, nes jam rūpėjo tikinčiųjų gyvenimas. Jis mokė paprastus žmones suvokti gamtos harmoniją. Destrukcijos reiškiniai prasideda nuo nemeilės gamtai.
M.Valančiaus parašytos ar išverstos religinės knygos kėlė liaudies religinį sąmoningumą. Jis aprašė 62 šventųjų gyvenimus, rašė šventųjų biografijas, rašė taip, tarsi jie būtų gyvenę Žemaičiuose ir buvę žemaičiai. „Svarbi šventųjų moterų dorybė yra mokytumas, rašto vertinimas,— primena V.Zaborskaitė. — Apie kai kurias sakoma, dar vaikystėje tėvai jas išmokė rašto (Šv. Magrietė, Šv. Darata, Šv. Agnieška). Iškeliamas ir Šv. Kotrynos didis mokytumas (ji, ciesoriaus įsakyta, diskutuoja su 50 mokytų vyrų), taip pat Šv. Gertrūdos (ji mokėjo visą Šventąjį Raštą); Šventųjų gyvenimas nėra atskirtas nuo skaitytojo aplinkos ir laiko“; „šventieji įgavę liaudišką žemaitišką koloritą“, „šventieji Izidoriai, Rokai, Jonai Nepomukai ir Jurgiai stovi Lietuvos kaimo žmonių veidais ir pozomis“ (2001). Visas šis pasaulis patraukia vidine jėga. Meilė ugdoma meile. M.Valančius „tobulai suorganizavo kunigų švietimą, vylėsi jaunąja karta“; „rekomenduodavo kunigams knygas, trumpai jas charakterizuodavo“; „valdant Žemaičių vyskupiją Valančiui, tikinčiųjų dvasiniai reikalai pastebimai pagerėjo: daugiau žmonių įsisąmonino tikėjimo tiesas, mažiau girtuokliavo“ (P.Puzaras, 1999). Kaip pastebi A.Alekna, 1853 metais Žemaitija buvo pralenkusi ne vien kitas Lietuvos, Lenkijos, Rusijos sritis, bet ir galėjo lygintis su daugeliu Europos kraštų. Pavyzdžiui, Rietavo dekanate mokėjo skaityti 11 296 parapijiečiai. Kai kuriose parapijose nebuvo beraščių. Dvasingumas, patriotiškumas, tautiškumas, ryžtas, tikėjimas rašytinio žodžio galia — ėjimas pirmyn.
„Vyskupui Valančiui išties pavyko sukurti tikrą Varnių, Telšių, arba Žemaičių karalystę dvasios sferoje, kurios neįstengė užkariauti gausi ir profesionali rusį valdininkija“ (2001). M.Valančiaus grožinė kūryba — visas mūsų etnografinis pasaulis, palikimas. Tai ir rytdiena, juk „savo kalba kalbėdami ir savo šalies būdą laikydami“, kaip sako Valančius, turėsime savo ateitį. Ir turime būti, „turime būti tvirti tikėjime“… Tikrai pačiu laiku atsirado pasiaukojanti tautai asmenybė, lietuviško žodžio žadintojas, savos kultūros didelis žmogus, gebantis išlaisvinti gimtąją mintį iš prievartos.
Ne vienas autorius primena, jog be Valančiaus, be jo titaniško darbo ir ateities užmatymo, vargu ar 1918 metais būtų nepriklausoma Lietuva. Ir šiandieną turime savo šalį, savo kalbą, savo papročius. Joje praeitis — ir mūsų siekiai. O itin jautrių pamąstymų apie mus, mūsų gyvenimą galima rasti ir nūdienos vasario spaudoje — kartais ir tokių skaudžiai realių. Juk dažno prašoma: vis dažniau bendraujame saugiame savųjų rate, kupini prasimanymų vieni apie kitus, vienišėjame, gebame prisitaikyti prie esamos situacijos. Ir švietimo sistema turi trūkumų: juk vis dar taip yra, kai nemokantis skaityti vaikas keliamas iš klasės į klasę, nes jis suvokiamas ne tiek kaip asmenybė, bet kaip „moksleivio krepšelis“. Tokia mūsų XXI amžiaus gyvenimo realybė.
Ir vis dėlto — turime, kaip sakoma, kas akis prakrapšto! Vienas iš tokių — M.Valančius, taip įtaigiai kviesdavęs: „Na, ekšenkit, vaikalė!“ Kviesdavęs — ir kviečiantis, juk yra jo parašyta, yra pasakyta, kiti apie tai primena, belieka skaityti… Poetas S.Geda sako, jog „poezijoj nėra tiesaus ėjimo“: „Kai skaitai Daukantą, matai, jog lietuviai turi lotyniškų šaknų“, „Kai skaitai Valančių — matyti viduramžiškos šaknys. Bet tik matai, kad yra visos galimybės“, nes „lietuviai turi tam tikrą būdą, charakterį, tauta negali gyventi be metafizikos“ (2013). M.Valančius pradėjo nuo abėcėlės, pradėjo ne nuo problemų, bet nuo paprasčiausių ir kasdieniškiausių gyvenimo reiškinių. Jis pamokė, kad mūsų žmonės nesiduotų kitų tautų tamsinami. Jis ojektyviai žiūrėjo į praeitį, rašė, kad „Visa, kas yra ant svieto, persimaino ir persikitavoja. Žmonių mįslės ir nuomonės, jų parėdymai, įstatymai ir patys yra vis kitoniški kiekviename šimtmetyje“. Vadinasi, „jeigu nieko pasaulyje nėra amžino, nebus amžina ir toji slogi dabartinė situacija“ (V.Trumpa, 1989). M.Valančius globojo tautą.
Vis dėlto dar sunkiai imame savo galvon tai, apie ką rašė Valančius. Juk Vasario 16-oji — ir Jo gimtoji diena, ir buvo unikali proga apie Jį kalbėti. Kažin, ar tikrai apie Jį susimąstėme, ar įsiskaitėme, ar esame Jo idėjų veikiami… Jis — „didžiausias mūsų senosios prozos meistras ir lietuviškos prozos iniciatorius apskritai, pirmasis mūsų literatūroje sąmoningai panaudojęs stilistinės lietuvių kalbos galimybes“ (D.Maskuliūnienė, 2001). Ir kaip būtų tikra, jeigu į lietuvių kalbos dienų paminėjimus šiandien atsilieptų ir M.Valančiaus žodis… Ir poetas A.Nyka-Niliūnas yra rašęs, jog „šiandien man norėtųsi ypač pabrėžti nepakankamą Valančiaus prozos įvertinimą“ (1959). Regis, tiek neseniai Valančiaus tekstai buvo skaitomiausi… Kone iki XX a. pradžios jo knygelės sudarė didelę, jei ne didžiausią mūsų kaimo lektūros dalį. Jis daug dirbo, savo šviečiamąja veikla bei kūriniais ruošdamas dirvą nacionaliniam lietuvių judėjimui ir palikdamas nuolatinių kultūrinių bei literatūrinių vertybių (V.Vanagas, 2001). Tiesiog tikėjimas ir išmintis, paguoda, viltys ir realybė, pamokos, kurios mums reiklingos — Valančiaus pasaulyje.

Poetų žemaičių eilėraščiuose — ir M.Valančius, ir mūsų išgyvenimų kasdienybė
Knietėjo susirasti Žemaitijos poetų eilėraščių, kuriuose tikras gyvenimas, galbūt su visa jausmo romantika ar didaktine mintimi. Esama tokių, tikrai ir nemažai — rūpi kūrėjui, „kad rašto kas vaikų akims nebeatimtų“ (M.Martinaitis, 2017). Savo didžiausiu ir tiesioginiu mokytoju poetas V.Mačernis laikė Valančių. Valančius minimas ir mūsų dienų poetų posmuose. Raštas — kalbinės vingrybės yra aktuali problema, turbūt tokia ji bus visais laikais. Maža tauta visada turi rūpintis savo išlikimu. Itin kelianti rūpestį globalioje erdvėje yra gimtosios kalbos padėtis.

Ir toks suprantamas, toks jautrus yra poeto Vacio Remerio atsidūksėjimas: „Dar niekad nebuvome tokie dvasingi, kaip šiandien,/ ir nebuvom dar niekad tokie dvasios elgetos, vargšai…/ Globalinis blogis mus glėbia ir susina aršiai,/ labiau nei tada, kai sovietmečio prievartas kentėm…/ Kaip šiandien, dar niekad taip nemylėjom gamtos,/ ir taip neniokojom jos — lyg marsiečiai, atklydę Žemėn“. Taigi eilėraščiuose Valančiaus pasaulis — įkvėpimo šaltinis, poetų tiesos ir gyvenimo priešpriešos, savojo krašto rūpesčiai. Poetai į mūsų vaizdinius įterpia nekintančias praeities vertybes. Jų posmai lavina, šviečia skaitantįjį.
Motiejaus Valančiaus atmintis — ir poeto Stepono Algirdo Dačkevičiaus knygose. Jo eilėraščių žmogus per dvasinius susitikimus su kitais, giliamintiškus regėjimus, per buvimą šventoje vietoje priartėja prie sakralios bendrystės, skaitymo ir suvokimo esmės, apibendrintų tiesų, išlikimo metaforų: „Nuo žvakių atsiskiria/ balanos šviesa/ ir veržias/ po įdiržusiu/ smilium kantičkoj“. Per keturlapio dobilo metaforą, regis, susijungia išgyvenimai iš anapus — ir čia, ką tik sugautieji, dabarties potyriai: „Gyva tikrovės liekana/ iškrenta iš Motiejaus Valančiaus kantičkos —/ keturlapis dobilas —/ ir slysteli po procesijos kojomis./ Pamaldi minia suka ratus/ aplink bažnyčią,/ gilyn įmindama keturlapį/ iš Motiejaus Valančiaus laikų“. Poetas nededa daugtaškio — reikėtų, jo labai reikėtų… Juk taip giliai brūkštelta — visas jausmo trūkis! Tik atskiros detalės, tik keli paminėti daiktai, bet kokia jų šiluma — kad ir tos kantičkos, Valančiaus čiupinėtosios… Ir, rodos, nieko nebereikia aiškinti — viename eilėraštyje visa tikrovė, ir visos mūsų kalbos: proto, širdies, kūno…
Poetas Vytautas Stulpinas taip pat mokyto ir išmintingo Valančiaus gyvenimo ir kūrybos keliu leidžiasi į apmąstymų patirtis. Pavyzdžiui, jo eilėraščiai „Motiejaus Valančiaus skrydis virš Kalvarijos“, „Šeimos druskinė“ — Žemaitijos vaizdai, pasaulio samprata, švietėjo atmintis ir savastis su artimaisiais, su tuo, kas stiprina. Regis, čia ir realus Valančiaus būsenų, jo žemaitiško humoro pagavimas. „Šeimos druskinė“ — lyg prisiminimas — priminimas iš Valančiaus laikų, kuomet 1834-1840 metų laikotarpiu būsimasis vyskupas ėjo Kražių gimnazijos kapeliono ir bibliotekininko pareigas — išugdyta visa karta šviesuolių. V.Stulpino eilėraštyje atgyja praeities akimirka: „Užuominom/ plūsteli upė./ Motiejus Valančius Kražiuos —/ knygius ir kapelionas./ Moko tikybos,/ prižiūri fizikos klasę,/ dėlioja lentynose mineralus“. Mokymas, švietimas — svarbiausi siekiai, svarbiausi Valančiaus tikslai dėl tautos ateities.
Poetas M.Martinaitis jautriai artėja prie Valančiaus pamokymų, jo didaktinės įtaigos. Jis orientuojasi į literatūros tradiciją, remiasi Valančiumi, bet atpažįstamas stiprus savitas pasaulėvaizdis (V.Zaborskaitė, 2002). Eilėraštyje „Pamokymai, rogėmis važiuojant pro Varnius“ yra žmonių buities vaizdų, leidžiamasi į prisiminimus ir patirtis: girdimas ir Valančiaus sukurtas pasaulis, ir šiuolaikinės poezijos balsas. Taigi poetai į pasaulį žvelgia iš čia pat — ir leidžiasi ten, kur stiprybė, kur didelio žmogaus išmintis. Motiejus Valančius, kaip pastebi, V.Zaborskaitė, stengėsi praplėsti kaimo žmogaus horizontą, atverti gyvenimo galimybes. Dabartinė tikrovė kitokia, istorinė situacija ne ta, nepakenčiame moralų, pamokslavimų, bet, sutikit, Valančiaus žodžio gyvumas, įtaigumas, pamatinių vertybių akcentai, galų gale, ir tikra išmintis, estetika — veikia savijautą! Gražu ir tikra — skaitai ir užsimiršti. Kito skausmas ar džiaugsmai netikėtai nustebina — juk tai bendražmogiška! Ir turi atramą. Ir žinai, jog turime savastį, „savo kalba kalbėdami ir savo šalies būdą laikydami“. (M.Valančius)

Būkite pirmas išdrįsęs pakomentuoti

Jūsų komentaras

Jūsų el. pašto adreso nerodysime.


*


Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.