Kovo 11 akto signataras — telšiškis Vytautas Puplauskas

Atkurtos Lietuvos nepriklausomybei — 30 metų. Sudreba širdis, rodos, dar taip neseniai su virpulių širdyje ir ašarom akyse 1990 m. kovo 11 vakarą „prilipę“ prie žydrųjų ekranų klausėmės laisvę ir nepriklausomybę skelbiančių akto žodžių, sklindančių iš Aukščiausiosios Tarybos/ Atkuriamojo Seimo… O štai jau užaugo ir subrendo laisvės karta, jauni žmonės nepažinę vergijos.

Janina Bucevičė
Istorikė, Žemaičių muziejus „Alka“

„1990 metų Kovo 11-oji diena — tai sunkiai suvokiama Dievo dovana Lietuvai. Įvyko stebuklingas Lietuvos valstybės Nepriklausomybės atgavimas“,— praėjus dešimčiai metų po Nepriklausomybės atkūrimo, parašė vienas iš signatarų, telšiškis Vytautas Adolfas Puplauskas. Beje, šiemet švęsiantis ir savo devyniasdešimtmetį.
„Gimiau kalvotoje Žemaitijoje, visai netoli Telšių, Rubežaičių kaime. Buvau šeštas vaikas, be manęs jau augo trys sesutės ir du broliukai. Aš gimiau ir augau prieškarinėje nepriklausomoje Lietuvoje. Mačiau ir gėrėjausi, kaip Lietuvoje gyvenimas gerėja ir gražėja. Ūkininkai tvarkė ir gražino savo sodybas. Kiekvienoje sodyboje prie namo buvo gražūs darželiai — gėlynai. Žmonės buvo linksmi, nepaniūrę. Sekmadieniais visi eidavo į bažnyčią, o dirbančio šventą dieną neteko matyti: iš tokio visas kaimas būtų išsijuokęs. Po talkų kaimuose būdavo patalkės — vakaronės, jaunimas šokdavo, dainuodavo“,— jaunystės prisiminimais dalijosi signataras.
Vytautas Adolfas gimė jubiliejiniais Vytauto Didžiojo metais — 1930 m. spalio 3 d., smulkių, šviesių ūkininkų šeimoje, kurioje visi vaikai lankė mokyklas, o ilgais žiemos vakarais, paruošę pamokas, vaikai kartu su tėvais skaitydavo knygas, laikraščius, diskutuodavo politinėmis, religinėmis, istorinėmis temomis, tėvai vaikams pasakodavo apie sukilimus prieš carizmą, knygnešių slaptą gabentą lietuvišką spaudą. 1938 m. Vytautas Adolfas pradėjo lankyti nekaltai pradėtosios Švč. Mergelės Marijos seselių pradinę mokyklą Telšių centre (dabar — viešbutis „Pas Stefą“). Besimokant Vytukui pradinėje mokykloje, įvyko ir dviejų nepriklausomybės akto signatarų — esamo ir būsimo, susitikimas. Vasario 16-osios akto signataras, Telšių vyskupas Justinas Staugaitis Vytautui Adolfui Šv. Antano Paduviečio katedroje 1938 metais suteikė sutvirtinimo sakramentą. 5-6 pradinės mokyklos skyrius Vytukas baigė jau mokykloje naujamiestyje (dabar — „Atžalyno“ progimnazija) ir tais pačiais 1944 m. įstojo į Telšių Dailės amatų mokyklos metalo skyrių. Ją baigęs, Vytautas Adolfas 1947 m. buvo priimtas į prie Kauno Vytauto Didžiojo universiteto veikusius parengiamuosius aukštųjų mokyklų kursus, kuriuose per trejus metus baigė penkias nebaigtos gimnazijos klases ir 1950 m. įstojo į Kauno Vytauto Didžiojo universiteto Elektrotechnikos fakultetą. Reorganizavus universitetą, 1955 m. baigė Kauno politechnikos institutą, įgydamas inžinieriaus eletromechaniko specialybę ir buvo paskirtas į Demidovą, miestą Rusijoje…, tačiau jaunasis inžinierius grįžo į Telšius ir įsidarbino „Masčio“ fabrike elektrocecho meistro pareigose. Tačiau visasąjunginis paskyrimas jį pasivijo, teko rašyti prašymą pačiam SSRS AT prezidiumo pirmininkui Klimentui Vorošilovui, padėjo ir „Masčio“ fabriko direktoriaus Vytauto Kavaliausko užtarimas, kuriam patiko jaunas, kuklus ir darbštus inžinierius. „Masčio“ fabrike, kuriame Vytautas Puplauskas dirbo vyr. mechaniku, vyr. energetiku, prabėgo gražiausi jo metai, jaunystė, čia įgyvendinta daugybė inovacijų, racionalizacinių pasiūlymų, už kuriuos ne tik piniginių premijų gavo, bet ir paskiras automobiliams, pirma — ZAZ markės mašinikei, o vėliau — net „Žiguliui“. Visuotinio sovietinio deficito metais tai buvo didelis laimėjimas… Net būsimą žmoną Oną Aleknavičiūtę ne kur kitur, o „Masčio“ fabrike sutiko, su ja dviejų dukterų ir sūnų susilaukė, o dabar su žmona Onute penkiais anūkais džiaugiasi. Vytautas Puplauskas garsėjo pasiaukojimu darbui ir sąžiningumu, todėl „Masčio“ fabriko direktorius Boleslovas Rudys sakydavo, kad jei ant parengto dokumento Vytauto parašas, galima iškart pasirašyti, net to dokumento neskaičius.
Tiesa, Vytautas Puplauskas penkeriems metams savo „didžiąją meilę“ — „Mastį“ buvo iškeitęs į Telšių miesto katilinių ir šilumos tinklų direktoriaus kėdę, nes 1976 metais iškilo būtinybė rekonstruoti Telšių katilines, ir Vytautas sutiko priimti šį iššūkį. Ir jau po metų telšiškiai, gyvenantys daugiabučiuose, galėjo džiaugtis karštu vandeniu, daug padėjo ir KSV-3 direktorius Jonas Striauka. Tiesa, 1981 m. dar pusmetį dirbo Plungės miesto katilinių ir šilumos tinklų direktoriumi, kol vėl grįžo į „Masčio“ fabriką…
Vytautas Adolfas Puplauskas — tikras katalikas, jį ne tik kas sekmadienį, bet ir kas vakarą galima sutikti šv. Mišiose Telšių Šv. Antano Paduviečio katedroje. Tačiau ir sovietmečiu Vytautas neslėpė savo religinių įsitikinimų, atsisakė stoti į SSKP(b), kas sekmadienį dalyvavo šv. Mišiose, viešos buvo ir jo su Onute tuoktuvės Telšių katedroje, vaikų krikštynos, o atlaidų metų visuomet dalyvaudavo bažnytinėse procesijose, nešdavo kryžių ar bažnytinę vėliavą, neslėpė, kad Telšių katedros šventoriuje su broliu Stanislovu pastatė kryžių. Vytautas Puplauskas pripažįsta, kad dėl savo atvirai reiškiamų religinių įsitikinimų iš SSKP (b) Telšių rajono sekretorių, kitų partinių veikėjų sulaukdavo pabarimų, paraginimų viešai nedeklaruoti savo religinių įsitikinimų. Tiesa, teko Vytautui ir kalinio duonos paragauti, kai 1980 m. dėl neteisingo, šmeižikiško filmo, nukreipto prieš kun. Joną Kaunecką (dabar — Panevėžio vyskupas emeritas), kuriame ir jis pats buvo paminėtas, parašė protesto laišką, kuris pateko ir į Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kroniką. Tada jį, Vytautą Puplauską, išsikvietę į KGB Telšių skyrių, sovietiniai saugumiečiai suėmė, dvi savaites kalino Telšių, mėnesį Šiaulių ir dvi savaites Plungės tardymo izoliatoriuose, iš pastarojo ir paleido, grąžino į Telšių miesto katilinių ir šilumos tinklų direktoriaus pareigas ir net dviejų mėnesių atlyginimą išmokėjo…
Nepabūgo sovietmečiu Vytautas drauge su broliu Stanislovu slapta Rainių miškelyje pastatyti kryžių, o 1989 m. birželio 24 d. minėjime Rainių kankiniams atminti, Rainių miškelyje vykusį renginį įgarsinti „Masčio“ fabrikui priklausiusia garso aparatūra, padėti 1989-1990 m. iš griuvėsių prikelti Telšių kunigų seminarijos rūmus.
Kai Telšiuose kūrėsi Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio skyrius, Vytautas Puplauskas įsijungė į jo veiklą, buvo LP Sąjūdžio iškeltas kandidatu į Lietuvos Aukščiausiąją Tarybą Telšių rinkimų apygardoje Nr.80, ir antrame ture išrinktas į Lietuvos Atkuriamąjį Seimą, pasirašė drauge su kitais AT deputatais Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo aktą, dirbo socialinių reikalų ir biudžeto komitetuose. „1990 m. kovo 11-oji buvo pati laimingiausia mano gyvenime diena“,— su vos pastebimu virpuliu balse prisipažįsta signataras. Tačiau jam skaudu, kad privatizacija, deja, įvyko nevisai skaidriai, kad galimai per daug buvo skubama, kad dažnai siauri kai kurių mūsų Lietuvos piliečių asmeniniai interesai buvo keliami aukščiau tautos ir valstybės, paminant dorovinius principus, kad Telšiuose neliko „Masčio“ fabriko, kad nebuvo reorganizuota Skaičiavimo mašinų gamykla „Sigma“, o tiesiog išgrobstyta, sunaikinta, kad pačiame LR Atkuriamajame Seime gausiausia Lietuvos persitvarkymo Sąjūdžio frakcija susiskaldė ir 1992 m. Atkuriamąjį Seimą teko anksčiu laiko paleisti… Bet juk kelias į laisvę niekada nebūna lengvas. Grįžęs į Telšius, Vytautas Puplauskas įsijungė į miesto ir rajono gyvenimą, aktyviai dalyvavo Krikščionių demokratų partijos Telšių skyriaus veikloje, 1995-1997 m. ir 1997-2000 m. buvo renkamas į Telšių rajono tarybą, o 1997-2000 metais buvo Telšių rajono mero Juozo Butkevičiaus pavaduotojas.
Lietuvos nepriklausomos valstybės atkūrimo akto signataras Vytautas Adolfas Puplauskas sako, kad „Lietuvos nepriklausomybės atkūrimas buvo visų jo svajonių išsipildymas, kad šiandien turime prisiminti ir padėkoti visų pirma Dievo Apvaizdai ir Švč. Mergelės Marijos globai už laisvę, taip pat prisiminti nenuilstamą laisvės šauklį ir kovotoją Vytautą Lansbergį ir visą lietuvių tautą, pasiryžusią nusimesti vergovės pančius ir kovoti už laisvę, už signatarų palaikymą nedelsiant skelbti Lietuvos nepriklausomybę“.
Valstybės kūrimas — tai nuolatinis, nesibaigiantis procesas, tad būtina kurti ne tik materialines gėrybes, bet ir dvasines vertybes, stiprinti bendruomenes, šeimas, mylėti ir saugoti vienas kitą, kad Dievo Apvaizdos stebuklas tęstųsi ir lietuvių tautos svajonės pildytųsi. Būkime laisvės verti Lietuvos kūrėjai.

2 komentarai

  1. Nepriklausomybė gerai,bet sunaikino “Masčio,Skaičiavimo mašinų“fabrikus ir niekas nematė,o gal ir dalinosi pelnais.

  2. Ech ta politika…
    O Zmogus tai jis puikus ir vertas dideles pagarbos. Teko dirbti, „arti“ petys i peti su ponu Puplausku.
    Sveikatos jam.

Daugiau nekomentuojama.