Įžvalgos, aplankius Vyganto Paulausko stiklo parodą
Ieva Sigita Naglienė
Ilgokai mąsčiau apie tai, ką išvydau Žemaičių „Alkos“ muziejuje dailininko, stiklo meistro Vyganto Paulausko darbų parodoje. Įspūdingi reginiai. Išmokęs stiklo meistrystės, kaip teigia žurnalistė B.Vyšniauskaitė, autorius „panašėja į daug savo amato paslapčių žinančius Renesanso meistrus“.
V.Paulauskas, profesionalus stiklo dailininkas, daugiau kaip 30 metų ieškantis stiklo naujovių, kalba ramiai ir solidžiai — oria stiklo kalba. Sudėtinga jo stiklo poezija. Tam reikia unikalaus nusiteikimo, savotiško grįžimo atgal į stiklo metaforas, į stiklo būtį — tiesiog išsyk daugiau ir giliau liudijama. Galima žiūrėti, taikytis ir leistis į filosofijas — esama ir laimės potyrių, ir pilnatvės, ir meilės. Esama, kaip sako mąstytojas A.Maceina, kančios, o „kančia turi nuostabios žadinamosios galios.
Jeigu žmogus nuolatos gyventų laimingai, jo būties galimybės neišsiskleistų, nes niekados neatbustų tikrajam buvimui. Žmogui pasaulis yra veiklos laukas“ (1997). Filosofo įsitikinimu, kančia pažadina žmogų iš užmaršties per ilgesį ir laimės trapumą. Galbūt tuomet reikia didesnių pastangų, tada ir kuriama? Net stiklas užsirašo? Ir patvirtina, kas nematoma jėga pasakyta daugiau? Turbūt.
Tokia mįslinga yra telšiškio stiklo dailininko V.Paulausko darbų lyriškoji pusė. Ir šįkart stiklo akordai sužadins smalsumą. Per tas gilaus jausmo, grožio pagavas kils mintis leistis į poetinį stiklo šnaresį. Iš dailės parodos gręžtasi į žodžio meistrystes. Juk įdomu, kaip literatūroje gyvena stiklas, kokios stiklo išmonės? Ką pasako poezijos, prozos žmonės apie stiklą? Ką stiklo kalba yra atskleidę tikrieji poetai? Kas sakoma apie stiklą, kaip medžiagą, kaip gyvenimo dalį, kaip šviesos šaltinį, kaip langą į pasaulį, į žmogų? Kokiomis akimis į jį žiūrima, kas matoma?
Dėkoju dailininkui Vygantui Paulauskui už įkurtą mintį — už stiklo dramą ir atokvėpį, už daugiasluoksnį šnekesį. Ir poetine kalba stiklas turi savo judesį, savo akiratį, savo gyvenimą žmonių erdvėje. Unikali toji prasmių bendrystė. Poezija kalba ir įveikia stiklo kalnus, stiklo šalis pereina, badoma stiklo šukių kankinasi, bet atgyja. Stiklo plastika gėrimasi, stikliniame karste žmogų šarvoja, stiklo urnos pelenams — esama tokių jautriai liejamų stiklo improvizacijų.
Poetinis akiratis platus. Knygų daug, knygose stiklas tampa neatskiriama žmogaus gyvenimo dalimi. Būtent tokios mintys eina, tveriasi apsilankius V.Paulausko stiklo darbų parodoje, Žemaičių „Alkos“ muziejuje. Pamažu brendo viltis, jog galima visa tai, kas parodoje regėta, apsakyti poetiniu žodžiu. Todėl ir leistasi į literatūrines stiklo metamorfozes: ir realu, ir neįtikėtina. Tokiose paieškose gimsta kūrybos stebuklai — ir jų mūsų kultūroje itin daug vienatinių.
Nuo tautosakos iki Žemaitės stiklo istorijų
Daug poetai sako ir pasako unikalių, atvirai tiesių, žemiškai jautrių dalykų apie stiklą, bet dar daugiau lieka potekstėse, kuriose ir pasakų skambesys, ir fantazijos, ir stiklinio gyvenimo atsidūksėjimų.
Kartais ir prozos tekstas suaudžia stiklo raštus taip, kad jauti eilėraščio užgimimą. Tiesiog kuriama stiklo istorija — mūsų krašto buitis ir būtis, mūsų žmogaus regėjimų, gebėjimų, darbų ir išmonių visuma. Stiklas ir troboje, ir papuošalas. Juo išsakomi pojūčiai, bendravimas. Stiklas tampa ir kūrybos objektu, veidrodžiu, vitražu ir pats veikia, turi magiškų galių. „Maždaug Kristaus gimimo metu stiklą pradėta gaminti Italijoje. Šiuo laiku išrasta stiklapūtystė. Viduramžiais venecijiečiai gamino iš stiklo ir skulptūras“ — tik maža dalelytė stiklo pasaulio istorijų. Faktai, skelbiami knygų.
Pavyzdžiui, „Frazeologijos žodyne“ (2001) stiklas, stiklinis — giliaprasmio skambesio: stiklais susidaužti — sutarti; nors po stiklu dėk — niekam netinka; po stiklu laikyti, kaip stiklas, kaip stiklinis — labai gražus. Tokie mūsų liaudies išminties perlai, aiškūs esmės nusakymai — ir stebimo, ir įsistebėjusiojo apibūdinimai. Lyg ir kasdieniu šnekesiu, su atmintimi, palyginimu reiškiami įprasto gyvenimo dalykai.
Juk poeto K.Donelaičio „Metų“ žiemos tykesy taip pat slypi tokia natūrali nuostaba: „Vei kaip ant ežerų visur langai pasidaro,/ Lygiai kaip antai stikliorius įdeda stiklą./ Taipgi namai žuvių, kur varlės vasarą šventė,/ Dėl barnių žiemos nei su šarvais užsidengia/ Ir tamsoj miegot kiekvieną gyvuolį siunčia“. Stikliorius — langų stiklintojas, stiklius — langų stiklų dėjėjas, stiklininkas — stiklo pramonės specialistas — tokie žodyno paaiškinimai, tikslios žodžių prasmės, o poezijoje — tai grožio kūrėjai, menininkai. Regis, taip stipriai susipynusios tautosakos įžvalgos su menine tiesa, kad burte užburia skelbiama tikrovė ir egzistencinės jungtys.
S.Daukantas savo prozoje mini ne tik „sienoj stiklo langus“, bet ir stiklo kaušelius, aprašydamas, pavyzdžiui, senovės būdynių sceną: „Budėtojos giedojo, raudės lygiai su gentimis verkė, ašaras stiklo kaušeliais lašindamos“. Ir ką — ir unikali stiklo poezija? Esama tokių perliukų ir rašytojos Žemaitės kūryboje — ypač buities vaizduose ar statinių reginy. Regis, užčiuopsime ir stikliško blizgesio, ir stiklinių akių, ir stiklelį kilnojančius, ir stiklėti pradėjusią kasdieną, ir gamtos gyvastį pajusime, kai kelias lygus kaip stiklas…
Rašytoja Žemaitė ir girdi, ir mato — visuomet stebina jos kūrinių nuoširdumas. Pavyzdžiui, kiek daug dinamikos kad ir tokioje trumputėje ištraukoje: „Tik vėjas, atplėšęs langinę, į langą džinkt! Stiklai žvangėdami pasipylė asloje“. Daugiaklodė stiklo figūra — ir toks jausmo viršūnes siekiantis reginys… Beveik visas stiklo išmones galima surankioti iš Žemaitės kūrinių — tikra žmogaus, gamtos poezija. Net žmonių gyvenimo aprašymuose, jų būsto, erdvės nusakymai — jausmo ir realybės giluma. Skaitai ir be jokio vargo įsivaizduoji, kas vyksta. Dar pora ištraukų iš Žemaitės kūrinių: „Ant kalno dvaras — baltas, raudonu stogu, kaminų daugybė, aukštomis sienomis, kurios nuo daugybės langų tarytum vieno stiklo blizga“ ir kitas jos vaizdinys — „Gyvenimas čia Dievo duotasis… Trobelė susmegusi, sulinkusi: stogas nuplyšęs, langai išdaužyti, vietoje stiklų popieriumi užkibyti, kitur — lentike užkalta. Kur dar stiklas neišbiręs, iš mažų šmotelių sudėliotas, pagaliukais suramstytas. Toks langelis trobos vidų apšviečia“. Toks tas gyvenimas, kiekvienam savas, kaip sako rašytoja, Dievo duotasis… Duotasis — taip būtų galima pasakyti ir apie pačios Žemaitės žodį, kuris neša emocijas, skleidžia tvirtybę, stiprina grožio gyvastį. Kokia Žemaitės galinga žodžio jėga! Ir pasigauna — ir esi tikrosios poezijos nešamas… Įtikinamai V.Daujotytės pastebėta: „Kosminė Žemaitės žemė“.
Stiklo paslaptys eilėraščių formose
Kaip sako poetas V.Mačernis, „poetai — nuošalumo ir miškų draugai“. Į jų gyvenimo interpretacijas telpa ir stiklo prasmės, perkeltinės ir tiesioginės — sielos giluma ir grožis. Turbūt kiekvienas atminty laikome ir H.Radausko lietaus vaizdinį, jo išraišką ir emociją, žavingąjį grakštumą: „Lietus plonom stiklinėm kojom/ Po visa sodą bėginėja (…). Po visa žemę bėginėja,/ Stiklinėm kojom tas lietus“. Poezija — tobulas gražumas…
Įdomi atminties linija brėžiama poeto M.Martinaičio „Vaikystės“ eilėraštyje: „Ir tėvas/ ėmė statyt trobą/ su močiute,/ stovinčia asloj,/ su senelio kosėjimu seklyčioj/ ir dirbti visokius darbus —/ vis su mano akim (…). O langus kai dėjo,/ tai dėjo ir daužė,/ dėjo ir daužė —/ ir vis su gaisru,/ vis su gaisru/ būdavo lango stiklai“. Regis, ištisa istorija? Skaitai ir negali atsistebėti, kiek galima daug pasakyti vos keliais žodžiais… Žmogaus gyvenimas — kartų tąsa. Kaip per stiklą, kaip per atminties stiklą (arba veidrody?) matai, kas laikina, amžina, kas iš pamatinių vertybių. Savaip intriguoja ir M.Martinaičio „Nežinoma daina“: „Gražiai mylimoji dainavo,/ jos žodžiuose augo bijūnai,/ karvutė žiūrėjo į langus,/ veršelį laižė./ Vartuos pražydo mėnulis,/ stiklu nuriedėjo žvaigždė…“ Perskaitai — ir tokia šviesa užplūsta, nešama ilgesio, meilės, praradimo, kad ilgam nebegali iš jos išsivaduoti. Veikia, tikrai veikia poezijos burtai. Nėra jokio atsitiktinio žodžio — atviras jausmų žodynas, be galo tikra.
Norisi stabtelti ir prie poeto V.Kazielos „Alyvmedžių“, gerai visiems girdėto poezijos rinkinio. Šis kūrinys 15-ojoje Knygų mugės šventėje buvo paskelbtas „Metų knygos rinkimų“ suaugusiųjų poezijos srityje nugalėtoju. Visa tai jau įvykę šiemet — prasminga atmintis. Pačių skaitytojų išrinkta 2019 metų mėgstamiausia poezijos knyga. Itin gilūs poeto V.Kazielos pasižvalgymai, likimo, patirties, apskritai buvimo vingiuose. Gyvenimas ir mirtis beveik kasdien toje pačioje pozicijoje — svarbiausia nesutrikti. Ir stiklo esti. Ir tokio netikėto, skambaus — kaip ir visko, kas ne itin nuo mūsų priklauso. Pavyzdžiui, eilėraštis „prisimenu tave“: „prisimenu tave/ skutančią/ ledą nuo stiklo/ įtrūkusi panagė/ saulėtekis/ lyg kraujas pasklinda/ pro atitirpintą/ skylę/ praneria sapnų slidininkas“.
Savitas tikrovės pojūtis, kaip pastebi I.Rudžianskaitė, esaties priešprieša. Anot jos, modernizmo epochoje keičiasi stiklo sąvoka: „stiklas“ tampa kalbos dalimi, jis yra „kalbinis teksto audinys“. Ryškėja „stiklo“, t.y. kalbos, panaudojimo būdai. Vadinasi, svarbiausia kalba — jos galimybės, jos variantai. Arba — stiklas ir jo įvairios variacijos arba derinių formos — ir kūrinio visuma. Eilėraštyje įžvelgiama riba tarp judėjimo ir stabtelėjimo. Pasirodo „sapnų slidininkas“ — sustiprėja realaus ir nuščiuvusio pasaulio pojūčiai. Staiga galima išgirsti tai, ko iki šiol niekada nesitikėta. Stiklo metafora — iliuzija, idealas, siekiamybė nepasiekiamo. Pinasi kasdienybė, buitis su būtimi. Aiški buities ir būties paralelė. Yra V.Kazielos „Alyvmedžių“ knygoje eilėraščių ir apie tai, į ką galima „tik žiūrėti/ pro aprūkusį stiklą“… Taupūs, išgryninti žodžiai. Telpa ir žmogus, ir istorija — tiesiog poezija, kuri atkoduoja paslaptis. Deja, daug kas joje iš naujo virsta žodžio slapta. Taip pamažu abstraktūs dalykai perkeliami į naujas erdves, o skaitytojas atsiduria visiškai kitame pasaulyje ir pajaučia kitų pasaulių poveikį.
Galinga meninė tiesa: dvasinis susižinojimas, vaizdo, garso, minties, pojūčių, grožio, tiesos sklidimas. Savita teisybė — šiuokart sklidusi per stiklą, kaip regimą, galbūt kiek ir prigesusį vaizdą, bet natūraliai menininko nurodytą, jo žiūros kryptimi sektą. Ir toks itin ryškus stiklo žavesys pasigautas būtent iš stiklo kibirkšties, kuri imta iš dailininko stiklioriaus telšiškio menininko Vyganto Paulausko stiklo darbų. Teko „Alkos“ muziejuje, jo meninėje stiklo parodoje, nugirsti žodžius, jog dailininkas mažai šneka, bet daug dirba.
Įspūdingi jo darbai — realus kalbėjimas. Stikliorius — ne stiklintojas, ne lango stiklų dėjėjas — menininkas. Kas išmano, tas sako, kad sunkus, labai sunkus jo amatas. Ir unikalus — vedantis į gilumas, kuriose ir tikroji poezija. Tikroji, kuri ataidi, kuri skelbia, kuri turi stiprų grįžtamąjį ryšį. Nors, anot poetės V.Daujotytės, kas tie „poezijos „objektai“ — niekas nėra jų matęs“. Bet gražu, lyg turi tai, ko siekei. „Jei gražu, tai ir dužu“ — vienu sakiniu yra užrašiusi V.Daujotytė. Ir susimąstai, regis, taip pat apie stiklą? Ir dygsniuojama patirtis… Kokia įstabi tų dygsnių harmonija.