Tuo tarpu išmintingas Vydūno balsas ir eilės apie jį

„Pirm viso kito reik žinoti, kad gyvenimas nėra bausmė, bet mokykla arba augykla“ (Vydūnas)

Taip norisi stabtelti ir lėtai, lėtai kopti laiptais Telšių katedros link — Vydūno kaštonai, dar sulaukę šio gaivaus pavasario!.. Šiemet kovo 22-oji diena — sekmadienis, Vydūno (Vilhelmas Storosta, 1886-1953), mąstytojo, rašytojo, šviesuolio gimtadienis. Turbūt praėjo tykiai — toks dabar mūsų gyvenimas. Daug kas persimainė. Kaip sako V.Daujotytė, „ženklai veikia įjautrintose erdvėse, dažnai — su mirtim išvien“. Bet vis dėlto — atminimas gyvas.

Ieva Sigita Naglienė

Šio kovo 22-osios rytą mirė Vaclovas Bagdonavičius (1941), filosofas, literatūrologas, Vydūno kūrybos tęsėjas bei propaguotojas, Vydūno draugijos įkūrėjas. Simbolinis sutapimas: vieno mąstytojo gimimas, o kito — mirties diena.
V.Bagdonavičius, humanistinių mokslų daktaras, gimęs Gervėnuose, Šiaulių apskrityje, Vydūnui skyrė daug savo darbų: monografijas „Filosofiniai Vydūno humanizmo pagrindai“ (1987), „Vydūnas“ (2017), knygas „Sugrįžti prie Vydūno“ (2002), „Spindulys esmi begalinės šviesos: Etiudai apie Vydūną“ (2008), paskelbė per 250 studijų, straipsnių, recenzijų, mokslo populiarinimo darbų. Jo rūpesčiu 1991 m. iš Detmoldo (Vokietija) į Bitėnus (Pagėgių sav.) pervežti ir iškilmingai perlaidoti Vydūno palaikai, pastatytas antkapinis akmuo. V.Bagdonavičiaus iniciatyva Vydūnas tapo ir XXI amžiaus žmogui žinomu. Ne vienas ir telšiškis yra su mokslininku V.Bagdonavičiumi bendravęs, išklausęs jo patarimų, kalbų. Liko šviesus atminimas.
Anot Vaclovo Bagdonavičiaus, Vydūno palikimo vertė ne tik istorinė, bet ir svarbi dabarčiai. Itin gilus Vydūno teiginys, jog tikslą galima pasiekti tik ugdant tautos dvasinę kultūrą. „Labai reikėtų, kad tie aiškinimai pasiektų mūsų ausis ir sąmonę“,— yra rašęs V.Bagdonavičius 2017 metais. „Skaitydami Vydūno knygas aptiksime prasmingos būties ieškojimų — pamatysime, kad ten yra toji pati išmintis, kuri iš įvairių pasaulio išminties šaltinių sklinda, tik ji dar glaudžiau susieta su mūsų tautos realybėmis“. Tokios įsimintinos mokslo žmogaus pastabos — žmogus kuria pats save, savo gyvenimą, susilieja su pasaulio siela. Abu mąstytojai: ir Vydūnas, ir Bagdonavičius, gilinosi į žmogaus esmę. Juk kiekvienas žmogus pats „atstovauja visumos kūrėjui žemėje“, kaip sako Vydūnas.
Eita Vydūno ir mūsų miesto gatvėmis, turbūt ne kartą rymota ir į Masčio vandenis, kur, anot poeto V.Stulpino, „saulė pasislėpė už kalvų,/ jos spindulius greitai surinko/ ir skleidžia ant Masčio/ purus debesis“. Telšiuose Vydūno mokyta ir mokytasi — visada išlieka mokytojo ir mokinio darbų ryšys. Telšiuose 1918 metais įkurta „Saulės“ gimnazija. Mokyklos direktorius kunigas Antanas Simaitis, profesorius, pasikvies Vydūną.
V.Bagdonavičius Vydūno raštų I tomo įvade (1990) rašo, kad rašytojas Vydūnas „1920-1923 m. pavasariais atvažiuodavo dėstyti literatūros į Telšių gimnaziją“. Beje, 1920-1921 m. Vydūno ir gyventa Telšiuose. Dėstyta lietuvių kalba, Telšiuose parašyta jo misterija „Žvaigždžių takai“, kuri buvo mokinių ir suvaidinta Telšiuose. Telšiuose Vydūnas buvo įsteigęs ir du moksleivių būrelius — Vegetarų ir Sielos kultūrai kelti. Išlieka bendravimo, buvimo tiesa, darbai, jausmo poezija, grožis — šio pašalio žvilgsnis ir laikas. Iki mūsų — atmintis. Kaip pastebi V.Bagdonavičius, Vydūno „keltos ir spręstos problemos tebėra mums aktualios“ (1998). O gal šiandien mums, kaip tik ir yra toks laikotarpis, kad būtinai reikia Vydūno išminties? Reikia jo stiprybės, reikia įžvalgų?
Vydūnas numatė ir buvimo šiame pasaulyje paskirtį: „kiekvienam iš mūsų būti tautoje aiškia žmoniškumo apraiška ir tuo kitus tam žadinti“. Gal žvalgymasis į mąstytojo giliąsias žmogiškumo versmes, į reiškinių priežastis, pasikalbėjimai apie sveikatą pridėtų ir mums stiprybės? Gal dabar pats metas iš naujo atrasti Vydūno amžinąją ugnį, jo mistiškuosius reginius, ugnies, liepsnų — amžinosios gyvybės pasidalijimą? Juk tikrai yra, kas dar pamena, kaip širdingai jo skelbtas džiaugsmo himnas dramoje „Amžina ugnis“: „Oi, džiaugsmas! Gyvybės nėr galo nei krašto matyti! Nauja vis naujo! Atspind iš visų ji gražiai!/ Tu aš ir aš tu, ir toliau taip be galo vėl tu!/ Visi tik vienoj mes gyvenam, vienos jos gimdyti“. Taip apie ugnį, gyvybę, gyvenimą — apie žmogų. Daug kontrastų — šviesa, mintis, kančia, slėpiniai ir kalbos, viltys, sunki našta ir aistros, geiduliai, ir realybė, iliuzijos ir tikėjimas, kaip pastebi R.Šilbajoris (1992), veda į rašytojo Vydūno skelbiamą kilnumą, žvilgsnį nukreipia vidun, į dvasią, į širdį, moko priimti neišvengiamybę.
Vydūno kūryba — tai dvasinės pergalės metafora. Ir dramoje „Amžina ugnis“ simboliškai parodyti praeities vaizdai: senovės Lietuva, gaisrai, laužai, karai, praradimai — mirtys ir degančios, amžinosios gyvybės liepsna, žmogaus amžino aukojimosi simbolis — lyg ateities versmė. Regis, sukasi amžinasis būties ratas — ir Vydūno ugnis, jo dvasinis simbolis, kaip žmogaus sielos veržimasis į tiesą, į gėrį toks suprantamas? Visais laikais susiduria dangaus ir žemės jėgos — visais laikais žmogus sprendžia opias savo laikmečio problemas. Ir Vydūno pastebėta, jog daug kas priklauso nuo žmogaus vidinės jėgos. Ne tik dramose Vydūno žvilgsnis nukreiptas į žmogų ar jo gyvenimą. Jis visuose savo darbuose kviečia kiekvieną žmogų sąmoningai tvarkyti visą savo gyvenimą iš dvasios — sielos ir taip kilti į tauresnį žmoniškumą.
Kaip sako V.Daujotytė, „pasaulis daugiamatis: yra toliau, aukščiau, giliau, bet juk ir čia pat“. Beje, Vydūno irgi priminta, jog „Žiūrėdami į gyvenimo apsireiškimus niekuomet neturime pamiršti, kad viskas nusiduoda sulig tvirtais įstatymais, tikybos žodžiu — sulig Dievo valia. Ir žmogus su visu savo būviu yra tvirtai įmegztas į šį įstatymais gyvenantį pasaulį. Belieka žmogui vien tuos įstatymus ištirti ir jais naudotis“. Taip Vydūno užrašyta 1911 metais! Ir jo akcentuota, jog „Žmogus turi ir gali išmokti didis būti ir stiprus visose gyvenimo bangose. Tik reikia atsiminti savo esybę, kuri gyvena visumos širdy. Reikia atjausti, žemė ir dangus į žmogaus sielą liejasi. Tuomet galima aukštai iškilti iš visų skausmų, kuriuos gyvenimo nerama ir trenksmas mums suteikti nori. Vien pasidavę aplinkybei, žmonės netrukus atrodo tarsi būtų visiškai be branduolio, be gyvenimo verpsties, be širdies, pagaliau be dvasios — sielos. Kuo daugiau žmogus yra iškilęs, kuo žmoniškesnis jisai, tuo mažiau jis priklausomas savo aplinkumai ir tuo daugiau aplinkuma jam priklausoma. Todėl jokiu būdu nereikėtų pasiduoti minčiai, būk žmogus esąs aplinkumos padaras. Seniai jau žinoma, kad žmogus tuo virsta, kuo jis tiki. Džiaugsmas yra žmogui kaip saulės spindėjimas gamtai. Vien tik žmogaus siela neturi sau lygaus“.
Taigi — mūsų „mintys veikia kaip kokie šviesos spinduliai, kurie čia be pertrūkio sklysta į visas šalis. O jeigu jos nors kiek šviesėjusios sąmonės kurtos, jos yra ir stipresnės. Žymiai nežmoniškas yra to žmogaus elgesys, kurs, jau kiek daugiau šviesėjęs, tada atsiduoda naikinimo galioms ir kuriasi atitinkamas mintis. Gyvenimo svarbumas nėra daiktiškasis lobis, turtų susikrovimas, bet vidinis šviesėjimas, taurėjimas“,— tokie Vydūno ištarimai, tokios apmąstytos jo gyvenimo tiesos. Nes gyvenimas, anot Vydūno, „mokykla arba augykla“ (1948) …Vydūno kalbėta ir apie karus, ir apie prasmingą reikalų tvarkymą — „žmonija su naujomis kartomis kyla į aukštesnį žmoniškumą“. Jo manymu, svarbiausia, kad būtų „žmonijos vienybė“, kad ji „būtų nuolatai tvirtinama“. Viskas grįsta šviesiu tikėjimu, pačių žmonių atsakomybe. Vydūnas kviečia kiekvieną žmogų sąmoningai tvarkyti visą savo gyvenimą.

Poetinės mintys: paties Vydūno eilėraščių esmė ir posmai apie Vydūną
Kaip sako poetas S.Geda, „Poezija arba alsavimas“
Vydūnas yra palikęs ir eilėraščių — juose tėvynė, žmonės, gamta, buvimas ir apmąstymai. Regis, viskas labai arti to, ką mąstytojas apskritai skelbė, kuo gyveno ir kuo tikėjo. Pirmuosius eilėraščius Vydūnas paskelbė 1894 metais. Glaudus žmogaus ryšys su tuo, kas regima, kas rūpi, atviri savęs pažinimo momentai, susimąstymas ir nuoširdus kalbėjimas, aiškūs reginiai gamtos, žmogaus paralelės. Pavyzdžiui, eilėraštyje „Esmi“ kuriama šviesi nuotaika, žmogaus optimizmas, palydėtas gamtos šviesos: „Esmi aukšta šviesos esybė./ Save žmogum ir vadinu. (…) Kaip saulė spinduliais iš tolo/ gyvenimą, taip visada/ valdau save tvirta valia“ (1914). Yra eilėraščių, kur Nemuno kraštas, kur gyvenimo dramos, Lietuva su savo istorija ir žmonėmis — svarbiausia tikėjimas savimi, savo tauta, savo verte ir laimėjimais. Vydūno eilėse skelbiama, jog žmogui prasiveria akys, ieškoma dvasinės atramos. Jis tiki šviesuma: „Ir vis dar gyvas gaidrus lūkėjims!/ Dar mums nežuvo nusitikėjims!“ Svarbiausia, kad jo žmogus visada trokšta žinojimo, tiesos, jaučia amžinosios gyvybės sroves, tiki, yra kuriantis. Taurus jo dvasinis pasaulis, prisiliečiama prie giliausios meilės prasmės.
Apie Vydūną kalba ir mūsų poetai žemaičiai — tai lyg „Poezijos prisiminimai, atmintys iš to, kaip sako V.Daujotytė, apie ką kitaip negalima prasitarti“. Jos užrašyta trieiliu apie patirtį ir gyvenimą: „aš, ašis, ašainė sąmonė — iš Vydūno,/ vienis, kurio nepajėgiame suvokti,/ bet ir nesuvokdami išbūname“ (2014). Tokia filosofinė Vydūno žmogaus — kūrėjo, jo buvimo drama, jo gyvenimo metafora, jo slėpinio šviesa iki mūsų dienų. Ji turi ir mums nors po truputį sklisti. O poeto V.Stulpino eilėraščio erdvėje — „Virš paliktų pėdų/ Aukštai prabilęs vėjas,/ Įskaudinęs stogų šlaitus,/ Prie laiptų į teatrą judina kaštoną,/ Kadais su mokiniais Vydūno pasodintą…“ (1998).
Akimirkos iš gyvenimo čia pat. Tarsi Vydūno gyvenimo pėdsakais — iki mūsų gyvenimo, iki giliausių apmąstymų, iki regėjimo ir pajautimo, iki dvasinio tykesio. Yra susivokimas, kas palaiko mūsų esmę, aplinkos šviesą — atmintis išsaugota. Įvairios būna atminties apraiškos — ir kasdienybė, ir gilesni prisilietimai, kurie keičia apsisprendimų visumą. Juk suvokimas, žinojimas, kas yra svarbu tavo erdvėje, tavo tikrovėje, tau ir šalia esantiems, kas rūpi, stiprina žmogaus gyvastį — tai, kaip sako Vydūnas, „išmanymo nušvitimas“, patirtis, kuri lieka žmogaus „vidine patirtimi“.
Vydūno daug kalbėta apie meilę — „iš tiesų meilė teikia sveikatos“, sako Vydūnas. Yra jo dramos „Prabočių šešėlių“ „Šventos ugnies“ dalyje pozityvi mintis apie tėvynę, žmogaus idealus, tiesos paieškas — jie ne kur kitur, o tėvynėje, lietuvio širdyje: „Tau reikia žinojimą įgyti,/ jog vis tėvynė kuo daugiau gyva,/ kad pats žmogus daugiau žmogum yra./ Todėl pirmiau reik šitą tikslą vyti!“ Svarbu išgirsti savo širdies balsą. Taigi mąstytojas Vydūnas žvilgsnį nukreipia į žmogaus vidų, į dvasinį augimą, į ateitį, į gyvenimą. Regis, dvasios galių ir mes pristigę — knygose slypi jų šaltiniai. Poezija geba laiku ištarti reikiamus žodžius — tik ieškokime jų. Juk „eilėraščių kalba — giliausia, kai dar ar jau bekalbė“,— sako V.Daujotytė. Gal tikrai tuo tarpu išmintingas Vydūno žodis — mums stiprybė? Juk svarbiausia tuo tikėti…
Kažkaip jau tradiciškai telšiškiai Vydūno kaštonai yra „parakinėjami“ pavasariais, kaip tik per mąstytojo gimtąją dieną norima „iš naujo peržiūrėti“, ar dar gyvenimui jie tinkami… Ir šiemet. Tiesa, parą vėlėliau — kovo 23-iąją. Bet sako, kad šįkart tikrieji medžių specialistai apžiūrėję, sako, dėl jų pačių sveikatos — duok, Dieve, kad jos užtektų! Ir mums visiems — tos sveikatos: ir kūnui, ir dvasiai. Tos kasdieninės kantrybės, kad gražiai pavasarėtume… Kaip sako V.Daujotytė, „tikrenybė kalboj/ turėtų gydyti mus nuo/ mūsų pačių“.