Ieva Sigita Naglienė
Saulė — gyvybės pažadintoja
Pavasaris — itin stipriai veikiantis metų laikas. Ką bepaimtum — tautosakos išmintį ar poezijos šaltinį — išgiedamas pavasarinis laikas: džiaugsmas, gamtos vaizdų ir žmogaus alegorija, viltys ir tikėjimas. Anot K.Donelaičio, „Jau saulelė vėl atkopdama budino svietą/ Ir žiemos šaltos triūsus pargraudama juokės“. Budina saulė, ji tikrai budina, tiesiogiai veikia kiekvieną gyvastį, yra pats stebuklingiausias dangaus šviesulys! Tiesa, šiemet saulės parėjimas buvo lengvesnis, be rungtynių su žiema, bet vis dėlto išliko mįslingasis jaukumas.
Saulė apskritai, kaip sakoma, tarp žmonių: nuo apeigų iki kasdienio gyvenimo. Savita saulės gyvenimo metafora — žmogaus kūrybiškumas. Suprantama, jog dabar išgyvename keistas būsenas ir toji stebuklingoji gamtos permaina lyg pasitraukia iš mūsų akiračio, bet — gyvenimas turi judėti, turime matyti, jausti, girdėti, mylėti, džiaugtis, dalintis. Juk taip buvo nuo žmogaus egzistavimo pradžios, niekada žmogus negyveno be žmonių, be problemų — tai jo patirtis, tai išgyvenimo, išlikimo poezija. Ir jos tikrai daug pasaulyje: ieškančio žmogaus, įsiklausančio į šalia esantį, atsakingo žmogaus gyvenimo sąmoningas veikimas. Iš kasdienybės konteksto (kartais tiesiog grįsto jausmų priešybių sūkuriais) poetai imasi įkvėpimo.
Be jokios abejonės, rašytojos Žemaitės saulės kilimas aukštyn — nuostabiausia poezija! Vien toje jos kelionėje — sakralinė rimtis ir harmonija, gyvenimo lyrika. Tiesiog imi, skaitai Žemaitę — jauti palaimą, magiškus saulės veiksmus. Ir kokia tik toji saulelė jos neparodoma! Visur saulės gyvastis pastebima, visais metų laikais įžvelgtoji, bet labiausiai pavasarį: „Saulelė linksmiau kaitino“. Žemė, „budinama atsigręžusios saulelės, sušilusi jos įkaitoj“; „Vaikų cielus būrius ant pamato išperėjo saulelė“; „Visa gamta linksminos, tarytum juokės ir džiaugės gražybėmis pavasario. Dangus čystitelys žydravo aiškiai. Saulelė švitėdama kartu meiliai šildė. Visiteli debesys nuslinko pakalniuo į rytmečius, katrus ten užrėmė keleriopo dažo šviesi orarykštė. Vėjelis jau guldamas lengva tik virpino jaunitelius, dar gelsvus, lapelius“. „Paukšteliai kožnas kitokiu balsu vingura savo giesmę, garbina aušrą pavasario“.
Kaip sako poetas S.Geda, „Žemaitė yra labai didelė rašytoja“. V.Daujotytė, teigia, jog gamtos vaizdai yra „intensyviausia Žemaitės teksto dalis. Gyvenimiška Žemaitės išmintis, atremta ne tik į protą, bet ir į širdį“. Anot V.Daujotytės, „Žemaitė — lyg kelukas į Girgždūtę, dar nematai, kad kyli, o jau jauti“. Ir dar viena mintelė iš to paties V.Daujotytės lobyno: „danguje iškojau dangaus,/ melsvo, rausvais pakraščiukais,/ Žemaitė buvo aprašiusi“. Ir čia pat tokie Žemaitės natūralūs priminimai mums, kaip pastebi D.Sauka, jog „senosios tradicinės bendruomenės žmogus su savo artimiausia aplinka yra susijęs nenutraukiamais saitais: šeima — jo maitintoja, gynėja, jis — neatskiriama jos dalis“. Bendrystės — lyg ir apie tai vis garsiau mūsuose šnekama?.. Žemaitė — iš čia pat — iki mūsų akių ir dvasios, iki stiprybės, kažkokiu nematomu ryšiu sujungta… O gal tikrai, anot D.Saukos, „dvasiniu ryšiu, kuris pasiekiamas paaukojus dalį savojo „aš“, sekant liaudies moraline tradicija — draugingumu, kantrybe, išmintim“ (1988).
Taigi dar sykį norėjosi pažvelgti į rašytojos Žemaitės pavasarį, kuris turi saulę, o ji — savo, saulės gyvenimą: ji turi savo kelią, savo ritmą, savo galią, savo rūpesčius ir savas dovanas — mūsų liaudies žmogui toks saulės pasaulis nuo seniausių laikų buvo žinomas. „Ji yra dangaus šeimininkė, dievybė, gyvybės teikėja, globėja“,— rašo etnografė P.Dundulienė. — „Lietuviai dar XIX pradžioje pavasario lygiadienio apeigas atlikdavo pasirodžius jaunam Mėnuliui. Anksti rytą susirinkdavo viso kaimo merginos ir bėgdavo į laukus link tekančios Saulės. Kai tik pasirodydavo pirmieji Saulės spinduliai, jos pradėdavo dainuoti dainą apie pavasarį. Dainuodamos šokdavo ratelius ir plodavo rankomis. Paskui sugrįždavo į kaimą, šaukdamos, kad jau pavasaris atėjo. Kovo mėnuo — pavasario lygiadienio laikas. Iš Saulės buvo spėjamas, koks bus oras. Jei Saulė teka didelė — bus bjauri diena, o jei raudona — vėjuota. Jei apie Saulę drignė (šviesus ratas apie saulę), trečią dieną bus lietaus. Jei Saulė išbalusi, rytoj bus šalta diena ir lietus. Jei Saulė leidžiasi perpinta kaspinais, bus blogas oras. Kartais Mėnulis vadinamas Saulės broliu, arba saulabroliu. Žemaitijoje sauliabroliais vadinami balti stulpai, pasirodantys iš abiejų Saulės pusių prieš saulėlydį, reiškiantys oro pasikeitimą“ (1988).
Saulė, saulelė, saulė motulė — visur: ir mūsų sakmėse, padavimuose, pasakose, mįslėse, mūsų tikėjime, dainose, mūsų poezijoje. Pavasaris — saulė, jos šviesoje ir blogio mažiau, teigiama mūsų liaudies. Poetizuojama saulė, sekama jos kelionė — išmintis ir meilė, tradicijos ir ateitis, gyvenimas ir išgyvenimai. Pavasaris, regis, tokia tikrovė, kurioje kiekvienas turime savo slapties žodį, savo būseną, savo patirtį. Itin gražūs poetės V.Daujotytės palinkėjimai — galbūt ir pavasariškai nuotaikai pakelti, su nuoširdžiu prašymu sau: „tebūnie man pridėta,/ kad būtų ką atimti“. Pavasaris yra kūrybos metas — „saulelė aukštyn“, anot rašytojos Žemaitės, ir pakilimas, dvasios stiprybė. Ir mums per tokias nerimo akimirkas, regis, kovas laiko saulelę danguje — ir „Akys gavo visišką laisvę“, kaip rašo poetas V.Stulpinas.
Pavasariniai posmai iš žemaičių kūrybos
Gyvenimas atgimsta svajonėse — pavasaris visada teikia vilčių. Poetai išties jautriai skelbia saulės šviesą, šilumą. Jų eilėraščiuose ilgesys ir laukimas, meilė ir sužydėjimas, buities ir būties vertybės. Magėjo pasikartoti nors vieną kitą pavasarinį kraštiečių posmą, belaukiant, kol „pats dangumas/ iš savo mėlynumo ims dundėt/ grumėti“, anot poeto G.Latako.
Bevartant pavasario įkvėptas eiles, į akis krito žemaičių dūnininkų tarme parašyti eilėraščiai Apolinaro Petro Bagdono, poeto, prozininko, pedagogo. Apolinaras P.Bagdonas gimė 1912 m. birželio 17 d. Talainiuose, Telšių r. Pats autorius rašo poezijos rinktinėje „Nemirštančios godos“ (1998), jog gimtinė — „pačioje Žemaitijos širdyje. Šį pasaulį išvydau Užvenčio valsčiuje, Talainių kaime, vos už 5 kilometrų nuo Šatrijos kalno. Tėvas sakydavo: „Šatrija apsimigluojusi, bus lytaus. Taigi Šatrija mums buvo kaip koks meteorologas. Šatriją teko daugelį kartų lankyti ir nuo jos viršūnės gėrėtis Žemaitijos vaizdais. Talainių kaimas 7 km į vakarus nuo Užvenčio, prie pat Luokės valsčiaus, o kartu ir Telšių apskrities ribos“.
Iš Lietuvos Apolinaras Bagdonas pasitraukė kartu su broliu Vladu 1944 metais. Kurį laiką jis mokytojavo Vokietijoje, o 1950 m. atsidūrė Čikagoje. Visą laiką buvo aktyvus visuomenininkas, kultūros žmogus, daug rašė, išleido savo knygų, mokytojavo. Nuo 1983 m. priklauso Lietuvos rašytojų draugijai. A.P.Bagdonas mirė 2008 m. JAV.
Apolinaras Bagdonas yra žinomas iš pirmųjų žemaitiškos poezijos knygų, išleistų užsienyje. Jo eilėraščiai yra jautrūs, tiesūs. Tai žemaičių kalbos autentiškų šaltinių poezija, ilgesys, liūdnumas, jaunystė ir skausmas. Autoriui rūpi jausmai, todėl viską jais matuoja, ne protu. Pavyzdžiui, 1978 m. jis išleido „Pruo gintara longa“, 1979 m. „Medviegale pasaka“, 1991 m. „Likėma laiptaas“ ir kitų žemaitiškų eilėraščių bei apsakymų knygų. Tiesa, didesnė dalis kūrybos skelbiama lietuvių bendrine kalba. Pavyzdžiui, 1998 m. pasirodė eilėraščių rinktinė „Nemirštančios godos“ — tai Žemaičių kultūros draugijos redakcijos išleistų ir naujausių A.P.Bagdono eilėraščių knyga, kurioje yra ir lietuviškų, ir užventiškių tarme parašytų eilėraščių. Apskritai poeto eilėraščiuose atviras ir suprantamas pasaulis. Kalbama apie asmeninius išgyvenimus, dienos įspūdžius, tikėjimą, aiški patriotinė tema, kūrybą veikia romantizmo idėjos.
Norisi vieną kitą pavasario sklidiną eilėraštį pateikti ir iš poeto Apolinaro P.Bagdono knygos „Likėma laiptaas“. Skyriuje „Sauli, palaiminta sauli“ beveik visi eilėraščiai apimti giedros ir džiaugsmo, natūralaus atgimimo. Dominuoja saulė, kuri kelia gyvybę, o „Šėrdis jiemi su paukštees/ Krūtinie šuokinėti/ Kap patrėkusi/ Iš tuo dėdele džeugsma:/ — Sulaukiem pavasare!“ Ypač pavasario eilėse daug paukščių ir nuostabos dėl jų teikiamo džiaugsmo: „Vivirsieli mažilieli,/ Vėsa žemį tu prikielee,/ Saulee į laukus išejus/ Sustabdyt šaltunsius viejus“; „Ėr paukštee kap susimuokin/ Par dynas nanutėla“; „Žvėrblee ėr špuokaa/ Kap pablūdin/ Cypava ėr šokinieja/ Nu šakuos ont šakuos,/ Vuo medee tik ūži ėr ūži“; „Dainiūk ėr tu, širdy,/ Su vivirsees padongie,/ Prašvėta moms širdyn/ Laimoži mūsų longi“. Apie pavasarėlį rašoma ir „Nemirštančiose godose“ — beveik atsikartoja tie patys džiugesio ritmai, ta pati nuotaika, pavyzdžiui: „Džeugsma rita sauli tek,/ Paukšte klevunsi jau šnek,/ Drungni vieja atpukšnuo,/ Ėr pavasaris atjuo“.
Tai va — tai tik keletas tokių dinamiškų poeto A.P.Bagdono pavasario eigos posmų, kurie sklidini saulės ir paukščių, žmogaus išgyvenimų ir jo patirties. Kaip pats poetas sako, „Prasidžiugs/ Tieviški vielek“. O R.Pakalniškis savo straipsnyje apie Bagdono eilėraščius skelbia, kad „A.P. Bagdono kūryboje motinos šnekta netikėtu rakursu atgimsta senųjų žemaičių tipažas, jų gyvensena ir galvosena, spontaniškiau atsiveria ir dvasinė autoriaus patirtis…“
Į gyvenimą, į jo ir pavasario esaties apmąstymus veda ir poetės Viktorijos Daujotytės kūryba. Labai taupūs jos kalbėjimai yra knygoje „Užrašyta“ (2014). Kaip ji sako, „Kas yra, yra ir pasakymu, jei ir nepasakytu“. O pasakyta autorės daug ir meniškai, ir giliai. Kad ir toks stabtelėjimas: „Gyventi: eiti — pirmam, paskui paskutiniam, galiausiai — iš paskutiniųjų“. Ir saulės esama, tos tikros, gyvenimiškos, pavyzdžiui: „vakaro saulė,—/ sakau, vėl kartoju:/ saulė — vakaro“. O pavasaris? Yra — iki dangaus ir prie pat žemės, paslėpto ir atverto gyvenimo, kur „kovo žirginiai,/ žemė dulsvai auksinė,/ svaigu nuo visko“. Tokia „pavasario misterija — nieko atskirai,/ lyg dygtų tik dabar ant akmens/ prieš amžius išberti grūdai“. Pavasariais sugrįžtama — stipriai, savitai, lyg įsiprašius į tas pačias erdves, kuriose tiek daug kitokio laukimo: „pavasarėjant/ pareisiu Pagirgždūčio/ keluku kreivu, pavėjui“, juk „tik kovą taip sninga — lyg šoktų/ savo ritmu prasižiojęs/ rytmečio špokas“.
Įtaigus, natūralus gyvenimo supratimas, ramus kaimo žmogaus pavasaris — ir darbai, kurie, regis, taip pat tos pačios saulės vejami! Kasdienybė ir sakralinis ritmas: žemė, žmogus, išlikimas, savastis — saulės keliu, su saule, kaip žmonės sako… Ir tokie konkretūs poetės patarimai: „pagalvok apie gyvenimą/ gražiai, paskui iš lėto/ nusigręžk“; „gyventi/ iš atminties,/ paskui iš jos variantų“; „klaupkis skaudančiais keliais,/ prie išvirtusio apluoko ąžuolo,/ nors ir žinai, kad neprisikels“. Kol kas tiek — pamažėl, žodis prie žodžio, reikia juos apeiti ir išgyventi tą ėjimą jau sykiu su jais. Kaip sako V.Daujotytė, „turėjau gauti/ tuos žodžius ir juos gavau,/ žadėta buvo“. Ir mes juos turime — ir pavasarėjame.
Netiesa, kad taip iki galo liūdna — saulė, vis dažniau ir aiškiau į mus žiūri. Patikėkime kūrėjų mintimis ir jų paskata. Pamažu, pasitikint vienas kitu, apsidairant — gyvenimas visada pasikeičia. Tamsa, liūdesys, neaiškus laukimas, bet, kaip sako rašytoja Žemaitė, „beveizint saulelė ir vėl aukštyn“ — ir šviesiau, ir linksmiau, ir nebe taip, kaip buvo.