Į ten, kur veda eilėraštis

Prieš 99-erius metus birželio 5-ąją gimė poetas Vytautas Mačernis. Poetas jau užsiaugino keletą skaitytojų kartų, nors ligi 1970 metų jo poezija buvo draudžiama publikuoti Lietuvoje. 2004 metais išleista V.Mačernio poezijos rinktinė „vėl žemės ilgesy“ ir šiandien liudija, jog eilėraščių prasmės ir gelmės neturi senaties termino.

Ieva Sigita Naglienė

Toks pirmas ėjimas – tiesiog su Vytauto Mačernio „Pavasario sonetais“
Matyt, pavasaris teikia tai, kas prideda jėgų. Griebteli vieną kitą Vytauto Mačernio „Pavasario sonetų“ eilutę, ir jau esi kitur. Yra ta tikro buvimo pagava, kur „Gimsta vėl pavasaris“, kriste krinta į vientisą gyvenimo kompoziciją. Anot poeto, kur „Praeinančiam pasaulyje praeisiu,/ Kasdien suduždamas, bet išdidus“, kur „Ramus ir saulėtas sekmadienis miške…“, kur „Džiūsta vėjyje ir saulėje visi keliai“, kur „Tylėdami žaidžia vaikai“, „Supiltos pilys iš smėlio/ Atsimuša jų akyse/ Džiaugsmingose… kartais ir vėlei/ Kažko neramiai liūdnose“ — ir taip toliau!.. Ir taip toliau — veda, tikrai veda eilėraštis. Gal dėl to, kad ir pats poetas siekė pažinti jį supantį pasaulį, nes tik ieškodamas gali suprasti esmę?
Vieno skaitymo, iš vieno buvimo su tekstu, vieno eilėraščio vedamas eini prie kito — toks nuostabus gyventų, išgyventų būsenų buvimas. Rodos, kažką aplenki, kad galėtum ramiau atsidusti. Žinai ir stebiesi — geras jausmas. Taigi poetas V.Mačernis, sakyčiau, tokiu ramiu paprastumu, ramiai pašalina kliūtis, kad pats eitum paskui — ir žvelgtum nustebusiomis akimis… į save, į kitą. Įdomus jausmas.
Nežinia, kiek tęstųsi tas žiūrėjimas tarsi į nieką, tarsi kiaurai, kad išvystum, kas čia pat. Kiek išsilaikytų tie žiūrėjimo į save jausmai? Kiek ramiai? O ar tai svarbu atsisukusiam? Nuo regėjimų iki minčių antplūdžio, iki prisipažinimo esi vedamas, kad turėtum, ką jauti, kad atiduotum. Juk svarbiausia, kad tokio paprastumo tikrai buvai išsiilgęs — regis, tampi kitokiu? O gal kaip tik tokiu, kokiu jau buvai, kokiu ir norisi būti? Gal tiesiog skubėdamas pamiršai, kaip atrodo paprasti dalykai? Gal buvo sunku atsirinkti, kaip elgtis su tuo paprastumu? Eilėraštis — vedlys. Jis sukurtas iš einančio į priekį minčių — jis „išeina kažin kur“. Juk poetas, anot V.Mačernio, „Jis kalba. Ir jo žodis, suvaldytas ir aprimęs,/ Plasnoja laisvas virš minios“. Ir drąsiai poeto skelbiama: „Žmogau, aš žemėj atradau įmintas tavo pėdas“.
Skaitai ir darniai sugula tikėjimo, susitelkimo, einančio ir vedančio akimirkos — ir kaip iki šiol būsi to ar ano nepastebėjęs… Realus pasaulis tave pasigaus, tik po to bus kitaip — juk buvai nematomas, buvai ir esi jau apdovanotas to būvio, į kurį pats persikėlei skaitydamas eilėraštį. Ir po to būsi kažin kaip kitaip žiūrintis, lyg iš viso ano buvimo atitrūkęs tam, kad ir vėl kitaip matytum aną savo buvimą! Juk tuomet ir diena kitokia, ir vakarėja kitaip, ir naktys kitokios nei dažnai būdavo. Kas liko neminėta? Rytai — suprantama, ir jie, lyg iš ano, ano, to vieno ar kito perskaityto eilėraščio akimirksniai, reginiai, kuriuos palydėjai nustebusiomis akimis.
Argi ne stebuklas eiti paskui eilėraščius, kurie veda? Tas jų vedimas ne kas kita, kaip buvimas su itin artimu tiesos ieškotoju, itin stipriu pašnekovu, itin tau svarbiu, nes jis žino tokio ėjimo sykiu vertę. Ir tuomet pats supranti, kaip svarbu eiti, būti, su kažkuo. Atėjo birželio penktoji — Mačernio gimimo diena. Atėjo ir praėjo — tik juste pajutome, kad tie vienaties skaitymai, tie jo eilėraščių šiokiadieniai, tie jų kvietimai — iš pasaulio, kuris sudaro išminties žemyną. Tai buveinės, kuriose šviesa — prie šviesos, klausimas prie klausimo — atsakymai, savaip pasiklydę, sumaištis ir tikėjimas. Ir daugybė akimirkų, kurios laukia skaitytojų — nėra senaties teminų, nėra beprasmio nerimo. Yra buvimas, kurį visi mūsų pojūčiai paima — verta būti.
V.Mačernio 1944 metų gegužės mėnesį parašyta: „Per šaltas, dideles dangaus erdves/ Kaskart platėjančiais sparnais/ Manieji paukščiai skrenda amžinai“. Iki mūsų — iki dabartinio žmogaus, kitaip nejustume to paprastumo, kuris daro stebuklus. Ir kaip dar neparašius nors vienos kitos eilutės — taip tikra. Ir pamažu įstengi sulaikyti: „Bet keista… pats savaime dingsta liūdesys,/ Ir vėl džiaugies, ir vėl tikies galįs/ Laikyt gyvenimą prasmingu ir didžiu./ Ir ta istorija kartojasi kas valandą“.

Antros skaitymo kelionės posūkis — į Vytauto Stulpino tolymes
Žvilgtelėjus į Vytauto Stulpino eilėraščius, regis, kad jų akiratyje sutelktas pasaulis, kuriame patys kūrėjai — poetai ima gyventi iš naujo. O gal niekada ir nebuvo iš savo turėtų vietovių išėję? Jų gyvenimai permąstomi taip, kad anie buvimai, nepalikę krantų, laikosi, niekas nėra nutrūkę. Pavyzdžiui, tokia būsena apima, kai skaitai elėraštį „Elegija“: „Žvilgsnis ir keletas žingsnių — vienui vieni“. Eilėraštis veda į natūralų, realų faktą — į Sedą, A.Baranausko gyventas, jo išvaikščiotas vietas, kai poetas buvo Žemaičiuose, o visa kita, kas yra, kas vyksta — tai atmintis, tai patirtis, tai „Žvilgsnis ir keletas žingsnių“ — aidas. Eilėraštyje „Elegija“ — stabtelėjimai iš vidaus. Galų gale tokia gyva gija apie poetą A.Baranauską, apie Sedą, apie buvimą — ir to buvimo apsiaustį, iš kurios neišsivaduojama. Eilėraštis suka paūnksmės vakaru, vasara, kur „vėlyvo žmogaus budynės“, kur būtina sustoti, parodyti A.Baranausko biustą, žvelgti ir įsiklausyti, kur „Upėje šlama krioklys/ ir tamsinga vėsa“. Kelionė nesibaigia — visą laiką esi eilėraščio vedamas „į toliausias tolybes“. Regis, patenki ten, kur ir pats poetas ėmėsi įkvėpimo. Toks stiprus, atviras šuolis, perėjimas iš praeities — į erdvę, kurioje gali prisipažinti: „Ir nepažįsti,/ nepažįsti veik nieko“. Toks stiprus atsitraukimo ir apmąstymo motyvas — žmogiškojo buvimo atskleidimas, vieno žmogaus gyvenimo apėmimas. Arba gilesnės tiesos atsakymas. Vienu mirksniu esi viso eilėraščio veikiamas — ir to, ko nežinai!
Tiesa, poeto V.Stulpino knyga „Tolymės“ (2013) labai noriai veda skaitytoją ne tik, kur „Žvilgsnis ir keletas žingsnių“, bet ir į tas tolymes, kur „Pasiveja pėdos“, kur „Septintoji kalva“. Pavyzdžiui, „Septintosios kalvos“ eilėraščių esi prašomas į „kantrią knygą/ apie begalinę moterį“. Ji parašyta — neparašyta — tiesiog nedvejodamas eini, įsivaizduoji, tiki. Neatsitrauki nuo minties – „Šviesa/ vakarinei paišybai/ lyg sapne“. Ir „Vaivorykštė,/ baigiantis sausiui,/ labiau primena regėjimą“. O gal viskas čia – užkoduota, tik tam, kas moka būti „kaip tinkamas“? Kam tinkamas? Tinkamas eilėraščio minčiai — „Rytoj“. Ne bet kokiam – rytojui, „Jei rytoj bus kita diena“; „Jei rytoj iš tikrųjų būtų diena“. Jei rytoj, jei bus ar būtų — esi skatinamas įveikti sunkumus, kad aiškiai žinotum, kas tas rytojus, nors iš dalies būtina žinoti, kodėl jis toks, ką tu veiktum.
Traukia toks subtilus vertybių, emocijų paskirstymas, taip gerai žinant, kas svarbiausia — poetas tvariai laikosi gyvenimo konteksto: paties perskaitytų tiesų iš Vilhelmo Storosto, jo žmonos Klaros gyvenimo, iš jų aplinkos, iš rašto ir asmenybės brandos. Negali nepaklusti tokiam stipriam matymui — nuostabiausia, kad apima atsiskyrimo liūdesys, lyg pats eilėraštis apsireiškštų, lyg savaime be jokių pastangų, lyg keistų tavo mąstymo pobūdį. Per visus „Tolymės“ eilėraščius taip yra: skaitytojas yra intensyviai budinamas — nukreipiamas ten, kur jam tuo metu gyvybiškai svarbu. Verta dalyvauti eilėraščių pokalbiuose — įkvepia laisvė, kūrybiškumas, išgyventi, išskirti spėjimai.
Vytauto Stulpino eilėraščiai — arti vienas kito. Jų rate esi, būni, buvai neskubėdamas — grįši. Kaip viename eilėraštyje pats poetas sako, „Neskubėdamas grįžtu/ į vėsią trobelę“. Grįžti — tikrai, skaitai ir vėl esi eilėraščio vedamas — lyg įspėjamas „Vėlesniam laikui“, lyg „Nuo tada“ pasidarai savas, lyg žinotum, kad „Nedega“ — tokie yra „Septintosios kalvos“ eilėraščių pavadinimai, vedantys į „vienas kitą“, į tavo paties patirtį, į veikiantį pasaulį, kuriame laikas, jo detalės. Ir ne tik — yra dar daugiau eilėraščių, yra. Pavyzdžiui, sužinai, kad „Iš kontūrų/ ir disonansų,/ iš virpančių kontrastų/ išsirita rytas“ (eil. „Rytas“), „kad „Visada atsitiks kas nors,/ ko dar nebuvo“ (eil. „Progumos“). Ir „Metai“ — „Mėgink/ nežinot valandų“…
Tik tiek šiam sykiui iš V.Stulpino knygos „Tolymės“ — skaitančiam kelionė neprailgsta, nes būsi atidžiai eilėraščio vedamas į priekį. Unikali kelionė — spartus minčių turizmas tokiais lėtais eilėraščių žingsniais, tokiais egzistenciniais vingiais — į tiesumas, į tolymes, į save. Lyg perskaitęs nepatikėtum, kad „prasilenkdavom/ netarę nė žodžio“, kaip sako poetas.
Eilėraštis veda — o jeigu ne vienas, jeigu tų eilėraščių būrys? Tuomet esi vedamas išminties pulkų. Atrodytų, viena kita smulkmena, bet prieš akis žmonių gyvenimai, nuolatinis judesys. Kyla be paliovos vienumos ir visumos klausimai, o tai, kas praeina, virsta mūsų būsena.
Vadinasi, eilėraščių vedami mes sąžiningai permąstome savo gyvenimą? Kas belieka? Žinoma, žavėtis kiekviena skaitymo akimirka, kurią dovanoja į priekį vedantis eilėraštis! Tikrai turime galimybę būti ir patirti. Šįkart iš poetų V.Mačernio ir V.Stulpino — iš gyvenimo, iš kūrybos Žemaičiuose su viso pasaulio įspūdžiais.