Pamenate pasaką apie Eglę žalčių karalienę ir jos mylimojo Žilvino sumanytas užduotis, kurias savo žmonai jis skyrė, šiai panorus aplankyti tėviškę? Viena jų buvo — sunešioti geležines kurpaites. Eglė kreipėsi į kalvį, kad šis žaizdre paplonintų padus, todėl užduotį gudruolė gana lengvai įveikė. O kur būtų reikėję kreiptis Eglei, jeigu jai pagal Žilvino užsakymą iš akmens kurpaites būtų padirbęs telšiškis skulptorius Sigitas Leščiauskis?
Algirdas Dačkevičius
Tokios sąsajos su žinoma lietuvių liaudies pasaka kilo lankantis pas skulptorių Sigitą Leščiauskį, kai žvilgsnis užkliuvo už žolėje nuspirtų… akmeninių šlepečių. Įspūdis toks — tarsi kažkas neseniai jas avėjo, pavargo ir nuspyręs basnirčia nukeliavo per sodrią kiemo žolę.
Sigitas gimė ir augo Žemaitijos sostinėje, kur tebegyvena iki šiol. Būsimasis menininkas mokėsi Telšių 4–ojoje vidurinėje mokykloje (dabar „Atžalyno“ progimnazija). Po to įstojo į Telšių taikomosios dailės technikumą (dabar Vilniaus dailės akademijos Telšių fakultetas), kur įgijo akmens apdirbimo specialybę. S.Leščiauskis, kažkada paklaustas, kodėl jis pasirinko akmenį, kukliai atsakė: „Nelaikiau savęs dideliu menininku, o kurti mėgau, tad akmuo pasirodė lengvai apdirbamas, todėl ir pasirinkau“.
Sigitas dirbo Telšių buitinio gyventojų aptarnavimo kombinate. Iš to meto jam labiausiai įstrigo Žemaičių Vyskupo Motiejaus Valančiaus paminklo atstatymas Varniuose. „Savo parašą esu palikęs ir bažnytinėse knygose, nes tuometis Varnių parapijos klebonas kanauninkas Jonas Petrauskis labai atsakingai ir reikliai kontroliavo atliekamus darbus“,— šypsodamasis kalbėjo skulptorius.
S.Leščiauskis yra darbavęsis ir Telšių „Praktikoje“. Dirbo Metalo skyriuje mokymo meistru, vėliau kurį laiką — VDA Telšių fakulteto Skulptūros katedros mokymo meistru, o po to prasidėjo darbai įvairiose privačiose įmonėse, užsiėmė ir individualia veikla.
Pasak Sigito, iš jo artimųjų niekas menu per daug nesižavėjo, bent iš jo duonos neužsidirbo. Tiesa, šviesaus atminimo mama Joana mokėjo gražiai piešti. „Ir man prie piešimo pagalbon kartais prikibdavo“,— šypsodamasis pasakojo Sigitas.
Skulptorius į Lietuvos tautodailininkų sąjungą įstojo 2009 metais, ir nuo tada yra aktyvus parodų dalyvis. Kiekvieną kartą parodose pastebimi vis nauji jo darbai. Kūrėjas visada kupinas sumanymų, idėjų. Jo akmeniniai personažai kalbėte kalba patys už save. Tarsi ruošiasi skristi drugelis, musė, varnelės, regis, tuoj pasigirs nutūpusio ant akmens paukštuko giesmė, tyliai šliaužia sraigė, savo gyventojų laukia inkilas. Pasirodo, prie jo skulptoriui net savaitėlę reikėjo padirbėti.
Kai kurie motyvai į menininko darbus bus, ko gero, atėję iš sodžiaus išminties. Štai pamesta atvožta akmeninė kepurė po krūmu primena nugirstą lažybose vyrų ginčą: „Duosiu kepurę priš…, jeigu (kažko) nepadarysiu“. Tautosakoje sakoma: neik su velniu obuoliauti — neteksi nei obuolių, nei maišo. O Sigitas galėtų, nes jo obuoliai… akmeniniai. Tai būtų gardaus juoko, kai raguotasis, paragavęs žemaičio obuoliukų, išsilaužytų savo dantis. Meistras taip pat galėtų pasiūlyti išbandyti savo jėgą net stipriausiam pasaulio žmogui Žydrūnui Savickui — ištraukti kirvį iš trinkos, kuri, pasirodo… akmeninė, o kirvis — tikras.
Žolėje guli didžiulis akmeninis čiulptukas. Pajuokavome, tikriausiai milžinas Džiugas kūdikystėje jį bus čiulpęs ir palikęs sveikut sveikutėlį.
Visų tautodailininko darbų neįmanoma suminėti. Kuklus, mažai kalbus, tačiau ypač talentingas — taip glaustai menininką charakterizuoja Telšių tautodailininkų vadovė Sigita Dacienė. Ji prisiminė skulptoriaus jubiliejinio gimtadienio proga jo personalinę parodą Telšių Karolinos Praniauskaitės viešojoje bibliotekoje, kur buvo eksponuojamas net 61 darbas. Jo kūriniais gėrėjosi ne tik Telšių apskrities tautodailininkai, bet ir buvo puikiai įvertinti surengtose parodose Seime bei kitur.
Norint akmenį prakalbinti, reikia ne tik kūrybingumo, bet ir didelio darbštumo, „akmeninės kantrybės“. Tokių savybių nestokoja žemaitis iš Telšių Sigitas Leščiauskis.