Ieva Sigita Naglienė
Dūmojimai, gerai įsižiūrėjusiam
Kiekvienas, bent kartą tikrai yra susimąstęs apie tai, ką patiria, kai žiūri į obelį — puikiai žino, kad žiedai, žiedlapių sniegas, obuoliai gali sukelti stiprias emocijas. Spontaniškas grožis, išsilaisvinę judesiai veda į sentimentus, atgaivina vaizduotę. Ateina tikri jausmai — arčiau tiesos? Taip — arčiau poezijos, kurią gali pamatyti.
Be obels obels nebūna — teisus poetas Vytautas Stulpinas. Ir ta obelis — kažkas iš ankstesnių, ir ta obelis — esanti ne viena tokia pat. „Baltoji obelis“ — tokia Vytauto užmatyta: „Jos neįmanoma nepamatyti./ Ji laukia./ Keistoj, nežemiškoj erdvėj,/ Kur sklinda lanksčios gatvės,/ Kopia tankūs sodai — vis aukštyn, aukštyn,/ Apkurtusioj tyloj, beginklėj žemėj/ Iš praeities išnyra obelis,/ Baltoji obelis surizgusiom šakom —/ Miestietiško peizažo skiauterė“ (1998).
Kažkas labai stipriai viduje gilėja — tarsi atsargiai būtų glaudžiama netikėtai atsiradusi dar viena panaši siela. Įdomus jausmas. Obelis — medis, ūmai žvilgteli į kairę, į dešinę, ir, atrodo, kad mažai kas keičiasi, bet pats visas atsitrauki nuo kasdienybės. Obelis — ir simbolis, ir jausena, ir patirtis. Anot rašytojo Romualdo Granausko, „gal jausmai žmoguje bręsta kaip obuoliai nuo šakos? Pradedi skirti, kuris alyvinis, kuris saldinis, o kuris rūgštus antaninis“.
Tokios dūmos, tokie dūmojimai, anot poeto Silvestro Valiūno (1789-1831), juk „Telšių miestas yr ant kalno ir toli matyti“. Išsyk čia negali nepaminėti ir poeto Antano Strazdo (1760-1833), kurio eilėraštis, kaip sako Juozas Girdzijauskas, „tarsi įskiepyta laukinė obelis. Kaip iš tokios obels išauga sukultūrintas vaismedis, taip iš liaudies dainos, įskiepytos nauja poetine idėja, sukuriamas originalus eilėraštis. Taigi Strazdas — talentingas sodininkas“.
1814 metais išėjo Strazdo „Giesmės svietiškos ir šventos“ — pirmasis originalių lietuviškų eilėraščių rinkinys (anksčiau nei išspausdinti K.Donelaičio „Metai“, 1818 m., nors poema buvo sukurta XVIII amžiuje). A.Strazdas šalia K.Donelaičio yra vienas didžiųjų pasaulinės lietuvių poezijos pradininkų. Strazdas savo rinkinyje kalba apie labai seną lietuvių ir žemaičių tautą, kuri buvusi žinoma 2500 metų prieš Kristaus gimimą. Visi tos tautos valdovai per amžius kalbėję gimtąja kalba — lietuvių kalba. Lietuviškai jie mokę ir tikėjimo dalykų. Dėl to Strazdas „norėdamas išsaugoti atminimą apie tokią seną tautą ir lietuvių žemaičių kalbą“, sudėjęs lietuviškai „moralines giesmes“.
Deja, pirmasis rinkinys buvo sunaikintas cenzorių, nes „neatitiko vyriausybės dvasios“. Tik vėliau išėjo antrasis poeto Strazdo rinkinys, apie 1824 metus, autentiškų poeto kūrinių nedaug kas ir beišlikę. Strazdo eilėraščiai džiugino, guodė, stiprino dvasią, pranašavo po žiemos pavasarėlį, rodė tikėjimo atramą. Juose glaudus ryšys su tautosaka: „Gegužėlė“, „Strazdas“, „Giesmė apie siratas“. Ir gerai visiems žinoma „Giesmė prieš Mišią“ — „Pulkim ant kelių…“ — tebegiedama bažnyčiose. Taigi Strazdas, aukštaitis, tačiau dvasiškai subrendęs žemaičių aplinkoje (1787-1799 metais mokėsi Varnių kunigų seminarijoje), buvo žemaičių kultūrinio sąjūdžio dalyvių bendramintis (J.Girdzijauskas, 2001).
Anot R.Granausko, „poezijai reikia paslapties, negali eilėraštis būti kaip blynas, išdėtas ant stalo“. Kalnas, medis, ugnis, vanduo, kaip teigia V.Daujotytė, „keturi kampai — vienu ar kitu būdu pasirodo kone kiekviename R.Granausko kūrinyje“. Jie jungiasi su dangumi į visą pasaulį, žmogui leidžia būti visai kitokioje erdvėje. „Jaučio aukojime“ R.Granauskas rašo: „dievas turėtų būti tai, kas įeina į žmogų iš medžio, iš žiedo, iš vandens spindėjimo, kas teikia žmogui ramybę, džiaugsmą, norą mylėti arba susimąstymą“. Ir dar vienas kitas jo sakinys — apie obelį: „išlindo aukštyn obelų kamienai“; „kiemo obely jau švilpė varnėnas, visas juodai mėlynas“; „tik laukinė obelis auga vingyje“ — „žodis tik tada išmintingas, kai vardan to „ko“ parašytas“. Žmogus ir jo vaikystė, jaunystė — „ta, pati ankstyviausia, naiviausia, anot R.Granausko, tyriausia. Kai dar tebesi ne žmogus-žiedas, o žmogus-pumpuras, kai dar nė pats nežinai, koks būsi pražydęs, kokios spalvos, kokio gražumo“. Mintys, jausmai, išsipildymas. Rašytojas R.Granauskas teigia, „jeigu tėviškės dūmas už medų saldesnis, tai tėvynės gražumas su niekuo jau net nepalyginamas!“ (2012). Obelis — prie namų, tiesiog čia pat visas sodas — ar sodų sodai, esami, buvę, išlikę arba tik sapnuojami, tik dvasinės ramybės sodai. Tai sodai, kurie turi savastį, kurie veda į poeziją.
Obelis kaip simbolis. Obelis — įvaizdis kraštiečių eilėraščiuose
Obelis priklauso prie mitologinių ženklų. Žinome Rojaus sodą ir jame augančią obelį — pažinimo medį. Motiejus Valančius „Pasakojime Antano Tretininko“ (1891) rašo: „Trečiąją dieną sutvėrė Viešpats žoles ir medžius — kitus vaisingus, kitus nevaisingus“. Po šešių dienų, ant galo „ryžos sutverti žmogų“, Adomą, vėliau — „moteriškę ir pavedė Adomui už moterį. Adomas džiaugės, ją pamatęs, o Viešpats, anuodu palaiminęs, tarė: „Nu, gyvenkita rojuj, skinkita ir valgykita visų medžių vaisius, bet šitai to vidury daržo esančio medžio vaisių nekušinkita, nes, jei kuomet suvalgysita — numirsita“.
Užgintas obuolys ir pirmieji žmonės — simbolinė obels prasmė, gundymo, pirmapradės nuodėmės simbolis. Rojaus obuolys, t.y. vaisius nuo gėrio ir blogio pažinimo medžio. Pirmapradės nuodėmis kaina yra mirtis. Obelis — meilės, vaisingumo, laimės ir džiaugsmo, ir sumaišties simbolis, jaunystės ženklas, prisipažinimas. Mitologijoje — ir nesantaikos obuolys minimas, ir obelis — kaip vienas iš amžinumo simbolių, moters grožis. Laukiniai obuoliai aptinkami ir herbuose. Šis medis tobulino žmonių psichiką, mokė palankumo, laikytis įstatymų, draudimų. Juo tarsi primenama, kad blogis atsiranda ne savaime, o iš pašalio, pavyzdžiui, sugundžius piktai būtybei (dažnai žalčiui ar gyvatei), pačiam susigundžius.
Ne viena mūsų tautos pasaka kalba apie obuolius, kurie spindi kaip žvaigždės, kuriais reikia vaduoti nusviestuosius į jūras, kurie piktųjų slepiami. Aišku, tuomet atsiras, kas tai padarys — ir obuolys, saulei tekant, suspindėjęs prieš saulę, „nušviesdamas jūrų gelmes“, išvaduos karalaitį. Obelis gali būti visa aplipusi nuostabiais obuoliais, kurie žėri, bet „vos tik nuodėmę pasakė, obuoliai bematant nukrito ant žemės“. Taigi neliko sutarties su velniu („Žemaičių pasakos“, 1997). Tokia mūsų tautosakos išmintis, tokie liaudies pasakojimai, įtikėjimo ženklai.
Ir šiandien Žemaitijoje kuriamas sodas — atminties simbolis: obelys iš metalo, kalvis Artūras Platakis, ir jo metalinės obelys — Litvakų atminimo sodas, Žemaitijos nacionaliniame parke, Mosėdžių kaime. Taip Eugenijaus Bunkos tėvo, tautodailininko J.Bunkos, prieš šešerius metus pradėti darbai tęsiami. Šiuo metu iš metalo jau nukaldintos 53 obelys. Istorija, atmintis, obels simbolika — kad žmonės žinotų, jog čia mes gyvenome — sykiu… Tauta ir jos atmintis — stiprybė.
Obelis, obelėlė mūsų liaudies dainose gretinama su mergele ar senąja motinėle, o mįslėse, kaip minėta ir pasakose, gali reikšti ir saulę (pvz., saulės obuolys). Obels grožis ir mitologinė prasmė, tautosakos gyvastis išsilaikė iki mūsų dienų — kūrybos žmonės gražiai apie ją rašo, ją įprasmina, ji tampa atminimo ženklu. Širdis, kaip sakoma, apsąla stovint, lydint obelų žiedlapius ar skinant obuolius, tūkstančiai pajautų pabunda, suartina, sutelkia gilesnei akimirkai.
Eilėraštyje žodis skamba, kaip sako prozininkas R.Granauskas, laikosi atmintyje. Juk tos žmogaus išgyventos minutės, tos savyje buvimo akimirkos niekur nedingsta. Jo manymu, „pirmą kartą pajaustas graudulys ar gailestis taip greit nepraeina, pasidaro lyg kokia nuolatinė būsena, lyg įstato tau kitas akis, ir pradedi matyti, ko anksčiau nepamatei: žiede, medyje, peizaže… Net žodžiuose ima vertis visai kitokios reikšmės, vieni tau atrodo labai gražūs, kiti — niekam tinkami. Tartum įgauni ne vien kitas akis, bet ir kitas ausis“ (2014).
Į žydėjimo stebuklą nukreiptas ir poetės V.Daujotytės žvilgsnis: „kai žydi taip be proto,/ man kažkaip skaudu, neramu,/ kaip kokioj puotoj, į kurią nesi kviestas,/ stovi sau vienas,/ bet imi nuo baltai apdengto stalo,/ imi duonos, tepies sviesto, įsipili vyno“. Būti ir jausti, atminti, turėti… Arba — ne? Iš čia tas graudumas? Galimas ir kitoks poetės prisipažinimas, pavyzdžiui: „bitės toj žydinčioj obely/ nuo aušros iki sutemų,/ dūzgia, ūžia, ūžia išvien,/ kartais ir šiurpu, tas baltumas,/ tie balsai, garsai į ausis, viskas virpa, virpa,/ lyg girdėtum kažką uždrausta“. Toks žydėjimas — ir vidinis sužydėjimas, kai truputį kažkaip visko labai daug.
V.Daujotytės eilėraščius galima perskaityti kaip tik širdis geidžia — jie ir žemaitiškai užrašyti, taip sakant, čia pat, toje pačioje knygoje. Kiekvienas gali rasi, ko tik nori, kiekvienas turės tai, ką tuo metu skaitydamas pajaus… „Matai, vaikuti,/ mes sėdim abudu ant suoliuko,/ ir varnėnas čiulba kaip čiulbėjęs/ ant vasarinės obels šakos — (…)/ aš mėslėjo, ka ė būs“. Norėjosi taip užbaigti, būtent žemaičių sakymu, natūraliu pamąstymu iš kūrėjos atminų, su tuo stipriu emociniu kaupu. Anot autorės vuobelie, vuobols… (2010). Kaip sako poetė Dalia Tamošauskaitė iš Skuodo, juk „Sotūpė žėidė, joukas aniuolā“. Iš tos mūsų kalbos, mūsų etninės kultūros — „būties ir tvirtumo esmė“ (2019).
Apie artumo stebuklus, artumo skonį kalba ir Elena Borusevičiūtė-Šidlauskienė: „lesam šiokiadienių trupinius,/ negalėdami vis patikėti,/ jog sužybsi žiedai/ netgi vakarėjančioj saulėj… (2013).
Sakoma, kad miškinė obelis — vienintelė, kuri Lietuvoje yra saugoma. Pavyzdžiui, Senoji Kauno obelis, kurios kamieno apimtis 1,3 m, turi amžiaus apie 360 metų. Medžio aukštis — 8 m. Ji paskelbta 1960 metais gamtos paminklu. Yra netoli Žemaičių plento. Obelis pramečiuoja — žydi ir veda vaisius kas antrus metus. Saugotina. Suprantama, jog kiekvieno grožio samprata yra kitokia. Tik matykime, tik turėkime, tik džiaukimės. Juk viskas — iš mūsų žemės. Ir ta obelis, be kurios nebūtų obels — tegul bus kaip simbolis. Kaip mūsų pirmoji giliausio išgyvenimo akimirka, kaip giminės stiprybės ženklas, atminimo apsilankymas.
Anot poeto V.Stulpino, „Paklydusį sakinį/ Žaliu ant balto rašai:/ „Obels skiepai puikiai prigijo/ Ir seniai praaugo patį įkvėpėją…“