Pamenate tokią maršalkų Saulės Pirmojo ir Imanto Žandaro, apskritai visų valdoviukų gynėją Skaisčiąją Mergelę. Nepykit, neniekinkit: tokį jai lažą valdoviukai buvo užkrovę — išskalbti jų mundurus, apsaugoti nuo, taip sakant, kritikos strėlių. Nu, ką darys: skalbė, lygino. Pasičiupusi didžiausią skydą dabojo, iš kur kritikos strėlės, kankorėžiai, slyvos paakin ir supuvę kiaušiniai lekia.
Ale apniko Žandarą košmarai būk Skaisčioji Mergelė — slapta agentė, gražuole pasivertusi ragana, kuri priešams ir žurnaliūgoms visus valdoviukų griekus iškloja. O Žandaras baisiai prietaringas, jei ką susapnavo, tai tuo ir tiki. Galiausiai tiek įtikėjo, kad nebeskyrė tiesos nuo sapnų: viskas jam susivėlė į tumulą. Įtikino savo košmarais ir mėgstantį lepšes rinkti Husarą. Tą apvynioti aplink pirštą Imantui Žandarui vienas juokas. O dar prisidėjo ir Vilma Valstietė, vos ne vos atvilkusi savo nuo melo apsunkusius kaliošus. „Ar turtinga Skaičioji Mergelė? Ne. Reiškiasi, tinginė. Kam mums ana, tinginė? — tratina tarsi iš kulkosvaidžio Telšių kunigaikštijos melų ir pletkų kūrėja Nr. 1. — O dar girdėjau, ne, tikrai žinau, kad Skaisčioji Mergelė tai toji ragana, kuri man melo kaliošus įtaisė, Žandarą paskui pelenes ir padavalkas lakstyti užbūrė, įbruko jam meilę maskoliškoms dainoms. Ir dar girdėjau, ne, žinau…“
Nespėjo baigti savo sapalionių Vilma Valstietė, nes įgriuvo menėn kiti valdoviukai. „Nonsens, sory, kokia toji ragana“,— suabejojo Kęstas Zadanija. „Ragana, ragana! — suklykė Jolanta Liberalė. Sužiuro visi: o kur, taip sakant, įrodymai. „Nu, sapnavau stebuklingą veidrodėlį,— išpūtusi akis, pritūpusi, išskėtusi rankas pasakoja Liberalė. — Veidrodėlio paklausiau, kas pasaulyje gražiausia, protingiausia. Patys suprantat, ką veidrodėlis turėjo parodyti. Žiūriu: o ten… ne aš! Pabudau, tris buteliukus valerijono po tokio košmaro išgėriau. Tai kaip ne ragana, jei ir mano abrozdėlį stebuklingame veidrodėlyje suklastojo?“
„Sory, nonsens tie jūsų košmarai, drėbkit faktus“,— nesutinka Kęstas Zadanija. Nu, rodo Husaras ir Žandaras fanarus paakėse, gumbus kaktose, rakštis užpakaliuose. Taip ir anaip, va, kaip prastai dirba Skaisčioji Mergelė, neapsaugo nuo priešų ir žurnaliūgų kritikos kankorėžių, supuvusių kiaušinių ir strėlių. O dar prastai jų mundurus išskalbia. Iškvietė pasiteisinti Skaisčiąją Mergelę. Ginasi toji: viena ji, skydą davę kiaurą it rėtis, muilo skundžia. O ir viena nespėja: priešų ir žurnaliūgų daug. Kai stoja su skydu daboti Žandaro, suvaro užpakalin kritikos strėles Husarui. Kai nulekia ano sergėti, paleidžia seriją kritikos kankorėžių Žandarui į kaktą.
Ai, teisinkis nesiteisinusi. Valdoviukai mano, kad patys niekada neklysta. O ir savo košmarais tiki. Liepė Skaisčiajai Mergelei susirinkti pieštukus, teptukus, kitą valdoviukų, taip sakant, gražių abrozdėlių kūrimo amuniciją, įbruko saujon išeitinius auksinus. O paskui atsitokėjo: gi toji daug blogo apie valdoviukus žino. Reikia pasivyti, kad pasirašytų pasižadėjimą neišduoti tarnybinių paslapčių. Nu, vejasi. Juos išvydusi Skaisčioji Mergelė persigando, pagalvojo: auksinus, niekšai, nori atimti, juk nuo išeitinių atkato tai nepaliko. Lėkė, skuodė Skaisčioji Mergelė, pavargo, pamatė medį. Įsiropštė, Husaras su Žandaru kabarojasi iš paskos. Sliuogia Skaisčioji Mergelė šaka tolyn, tiedu it katinai per morčių neatsilieka. Jau ir šakos galas, linksta. Siūbuoja ant jo Skaisčioji Mergelė, bet nenukrenta. Nu, liepė Husaras Rugilei Užtarėjai pjūklą atnešti. Kas pjaus šaką? Bene Žandaras: anas nuo mažens popinamas buvo, jokio juodo darbo nematė, mokykloje vaikai lepūnėliu pravardžiavo. Nu, rėžia šaką Husaras, tik kad jis rėžia nuo kamieno pusės.
Ėjo pro šalį B.Acevičius. „Ką darot?“ — klausia. „Parašyk raštą, atsakymą gausi po trisdešimties dienų“,— žliaugia prakaitas Husarui. „Nu, kad pjaunat šaką ant kurios patys sėdit“,— žiūrėdamas į prie medžio valdoviukų griekų sklidiną duobę perspėjo B.Acevičius.
Nu, palinko įpjauta šaka, Skaisčioji Mergelė jos galu nusliuogė žemėn ir nuskuodė kiek kojos įkerta. Husaras su Žandaru tekštelėjo ton griekų duobėn iki kaklo. Neišsiropščia, prašo B.Acevičiaus ratavoti. „Parašykit raštą, po trisdešimties dienų pranešiu, ką darysiu“,— nusikvatojo B.Acevičius ir nuėjo. Rėkia tiedu, kviečiasi koaliciją pagalbon. Ale visi maivosi, raitosi laiko neturintys: Kęstui Zadanijai metas zadanijas dalinti, Vilma Valstietė vėluoja karves melžti, o Jolanta Liberalė ieško turguje naujo „teisingai“ rodančio veidrodėlio.
Atlėkė Husaro užtarėjos, tempia aną už rankos. Et, neprofesionalios tokiam darbui, pačios įkrito duobėn. Žandaras pasišaukė meilužes Pelenę ir Padavalką. Anos atlėkusios kibo viena kitai į plaukus ir pešasi. Išsiropštė šiaip ne taip. Eina per Telšius savo griekų purvais aplipę. Baksnoja žmogeliai pirštais: štai kaip atrodo neišprausti, nepapudruoti valdoviukai.