Signatarės parodoje valstybės kelias, persipynęs su žmogaus keliu

Signatarė Laima Andrikienė.

Telšių rajono savivaldybės Karolinos Praniauskaitės viešojoje bibliotekoje atidaryta paroda „Signatarė Laima Andrikienė: Kelias“, skirta Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo trisdešimtmečiui.

Justina Lukošienė

Susirinkusiai auditorijai pristatytas autobiografinis filmas apie Laimos Andrikienės gyvenimo kelią, pažymėtą Lietuvai svarbiu istoriniu momentu, kuriame ryškų vaidmenį atliko ir pati signatarė. „Ši paroda mini Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo 30-metį ir yra skirta tam, kad visi suprastume, kaip yra svarbu kovoti už tėvynės gerovę, ir kaip yra svarbu būti vertiems Lietuvos laisvės. Parodos idėja kilo kiek anksčiau, tačiau dėl įvestų karantino sąlygų, teko planus pakoreguoti“,— kalbėjo signatarė.
Parodą savo vizitu pagerbė vyskupas Kęstutis Kėvalas, kuris pasveikino visus susirinkusius parodos lankytojus ir savo kalboje pabrėžė nepriklausomos Lietuvos svarbą. Jis taip pat prisiminė pirmą susitikimą su Laima Andrikiene, kuris jam paliko neišdildomą įspūdį. „Pirmą kartą susitikome, kai vedžiojote mus po Europos Sąjungos koridorius. Mes, vyskupai, atvykome į Europos Parlamentą susipažinti, kas yra tas Parlamentas, bei pamatyti iš arčiau, kas ten yra daroma. Tie koridoriai mums buvo paslaptingi, tad vaikščiojom baugščiai, bet Laima mus visus pravedė“,— dalijosi savo patirtimi Kęstutis Kėvalas.
Pasak jo, parodytas filmas apie signatarę atskleidė, kad Lietuva nėra koks nors užguitas kraštas, nes turi savo ambasadorius, kurie gražiai dirba bei atstovauja mūsų tėvynei. Sveikinimo žodį tarė ir Telšių vyskupo Vincento Borisevičiaus kunigų seminarijos rektorius Saulius Stumbra, kuris signatarę taip pat apdovanojo komplimentų gausa už pagalbą konferencijoje, vykusioje Europos Parlamente, Briuselyje. „Tai buvo didis džiaugsmas, kad žmogus nebijo pagelbėti į bėdą patekusiam tautiečiui“,— neslėpė džiaugsmo Saulius Stumbra.
VDA Telšių fakulteto profesorė Remigija Vaitkutė savo kalba mėgino prisibelsti į jaunosios kartos atstovų savimonę. „Kai aš buvau jūsų amžiaus, tuometė politinė sistema vertė švęsti svetimas valstybines šventes. Kodėl yra svarbu politika ir tautos istorija? Svarbu dėl to, jog kažkas atėjęs mums nereguliuotų mūsų kasdienybės, nebruktų savo ideologijos. Mūsų valstybinės šventės mums turi būti itin svarbios“,— akcentavo Remigija Vaitkutė.
Profesorė autobiografiniame filme ir eksponuojamose fotografijose įžvelgė valstybės kelią, kuris kažkuriuo metu susilieja su žmogaus keliu. Jai antrino signatarė Laima Andrikienė, teigdama, jog ypatingai vyresnioji karta supranta laisvės kainą ir skirtumą, ką reiškia gyventi okupuotoje Lietuvoje, ir ką reiškia laisva Lietuva. „Kai prisimenu giminės suėjimus, tai vis buvo kalbama apie laisvą Lietuvą, apie tai, kaip atėjo rusai, ir kad močiutė užbaigdavo diskusiją, sakydama, jog ji nesulauks, bet mes sulauksime laisvos Lietuvos. Dėdė sakydavo, kad ji nieko nesupranta, bet visgi močiutė buvo 100 procentų teisi. Močiutė laisvos Lietuvos nesulaukė, bet visi jos vaikai sulaukė. Kai tau 32-eji ir tu dedi parašą po Lietuvos Nepriklausomybės aktu, tai, ko gero, iki galo nesupranti, ką darai. Bet kai tą vakarą sugrįžau į namus ir pamačiau savo tėvą ašarotomis akimis, o savo mažąjį Šarūną bėgiojantį su trispalve ir šaukiantį „valio“, tik tada visa esybe supratau tai, ką mes padarėme“,— prisiminė Laima Andrikienė.
Po įsimintino signatarės pasakojimo pasisakė ir Telšių rajono savivaldybės tarybos narys Mantas Serva, kuris buvo vienas iš parodos iniciatorių. „Mes norėjome šios parodos metu pakalbėti iš kelių kartų perspektyvos — iš vyresnės ir jaunesnės kartos atstovų. Man teko garbė dirbti Laimos Andrikienės padėjėju. Džiaugiausi ta išskirtine galimybe būti šalia tokio garbingo žmogaus, bet vienu momentu buvau ir baltai užpavydėjęs, kaip tai kartai pasisekė, kad jie buvo tokių svarbių įvykių sūkuryje, bet po kažkiek laiko atėjo suvokimas, kad mūsų karta turi visai kitą uždavinį — skleisti žinią apie mūsų istoriją“,— dėstė Mantas Serva. Pasak jo, parodos tikslas — dar kartą pamatyti, naujai pažinti, įsiminti ir perduoti tas istorines žinias naujoms kartoms.

10 komentarai

  1. Gražus istorijos ir prisiminimų vakaras. Turime gerbti savo istoriją ir jos dalyvius bei visą tai perduoti ateities kartoms. Džiaugiuosi, dėl L. Andrikienės apsisprendimo kelti kandidatūrą Telšių vienmandatėje. Linkime sėkmės!

  2. Turim gerbti savo istoriją ir prisiminus. Džiugu, kad p. Laima grįžta į nacionalinę politiką, nesibijo nepatogios apygardos. Džiugu, kad pasiruošusi pasidalinti savo patirtimi ir žiniomis, kuri labai praverstų Telšių kraštui.

  3. Aš tai balsuosiu už Laimutę, labai reikia Telšiams jos europinės patirties, išminties.Mes nusipelnėme proveržio, naujų įdėjų, sąžiningumo,teisingumo. Nusibodo ta nomenklatūra.

  4. Pagarba Telšių bibliotekos vadovams – gražiai prisiminta Kovo 11-oji ir paminėtas Lietuvos Nepriklausomybės 30-metis. Ačiū signatarei Andrikienei. Visi žinome, kaip mums brangi Kovo 11-oji. Renginių apie mūsų istoriją niekada nebus perdaug.

  5. Bet jūs tiktiausiai suprantate, kad jei Telšiuose kandidatūrą iškelia ir laimi, miestui nuo to nei geriau, nei blogiau? Ji nėra telšietė, tai kas mums iš to?

    • „Tai“ rodo silpną demokratijos principų suvokimą. Seimo nariai renkami ne tvarkyti vietos reikalus ar taikyti dėl šuns apsisiotos tvoros susipykusius kaimynus (ko, deja, pas mus netrūksta). Seimas renkamas tam, kad brėžtų valstybės liniją aukščiausiu lygiu, o tam reikia išmanyti daugiau, nei kurioje parduotuvėje pigesnis „bankuchinas“.

      • Tai Antanui atsakysiu, kad komentarą parašiau replikuodamas Sigitui. Jei perskaitytumėt tą komentarą, gal suprastumėt ir šitą komentarą. O kalbėti apie Lietuvos demokratiją yra labai naivu šiam laikmetyje.

  6. Drįstu turėti kitokią nuomonę dėl to, kad ji nėra telšiškė. Prisiminkime poną Petkų, kuris labai greitai pamiršo, kad yra telšiškis, prisiminkime poną Šilgal, iš kurio naudos taip pat nebuvo. Apie poną Paksą net nebepasakosiu.
    Taigi, brangūs žemiečiai, prasiverkim langus ir nustokime vertinti žmones pagal jų gimimo metrikus, nes daug svarbesni jų gebėjimai, patirtis, įžvalgos ir potencialas. Vyskupą Kęstutį Kėvalą labai greitai savu priėmėme ir pamilome, nors jis grynakraujis kaunietis. Taigi, pasaulis nesibaigia tie Telšių rajono riba, už jos esama ir kitų gerų dalykų,kuriuos galime atrasti.
    Iš šiai dienai išsirikiavusių kandidatų matau, kad Laima Andrikienė geriausia, kas galėjo nutikti Telšiams. Nebent mums labai patinka balsuoti už nuteistos partijos narį, aukštą ir gražų 🙂 Gal kažkam šakotis kaimo šventėje yra didi dovana ir paspausta ranka vertybė. Tik kažin ar mums visiems pakanka duonos ir žaidimų?.. Galvokime.

  7. Džiugu, kad turime tikrai tvirtą, nesiblaškiusią į kairę ir dešinę kandidatę. P. Laima savo nuosekliu darbu, supratingumu, sąžiningumu užsitarnavo autoritetą Europos parlamente. Pas mus bolševikai dar vis aktyviai stengiasi tiek TS, tiek jos aktyviausius, veikliausius narius padaryti keiksmažodžiais. Juos galima suprasti; juk būtent sąžiningiausi, aktyviausi labiausiai ir trukdo jiems daryti savo juodus darbus. O mes, kiekvienas turėtume apsispręsti; ar pritariame mus apvaginėjančiai bolševikų mafijai, toliau tęsiančiai leninų, stalinų, dzeržinskių tradicijas, ar tvirtai stojame į laisvės kelią prisiimdami ir patys atsakomybę už Tėvynės suklestėjimą.

Daugiau nekomentuojama.