Sugrįžimas: vakar ir visados, iš M.Martinaičio „Lyrikos“ perskaitymų

„Virš visko, kas buvo ir bus, kas žemėj“,— M.Martinaitis

Ieva Sigita Naglienė

Šiek tiek apie „vakar ir visados“
Turbūt teisūs tie, kurie sako, kad niekas nevyksta šiaip sau — itin malonūs būna ką tik pasirodžiusių knygų sutikimai arba sugrįžimai. Gražus dabar laikas — tokia stipri gamtos gyvastis, negali jos neturėti. Ir imi — ir suvoki, kad nori įtikti šiai vasaros artumai, išsilaikyti visomis dvasinėmis jėgomis. Jusenoms pramankštinti visiškai pakanka geros eilėraščių knygos.
Kaip tik tokia pasirodė Telšių bibliotekose: „Marcelijus Martinaitis. Lyrika“, išleista Lietuvos rašytojų sąjungos (2019), sudarytojai Marcelijus Martinaitis (1936-2013) ir Gintaras Bleizgys. Tiesa, tik pirmieji du skyriai yra paties autoriaus atrinkti, o kiti du — iš Gražinos Martinaitienės surinktų rankraščių jau po poeto mirties, praėjus šešeriems metams. Gražina Marija Martinaitienė straipsnyje „Iš atsiminimų“ „Metų“ literatūriniame mėnraštyje (2020) taip pat pateikia atsiminimų iš dienoraščio ir laiškų: „Jau kiek metų, kai Marcelijus iškeliavo į Rojaus sodus, o aš iš visokių stalčių, dėžių, lentynų ir trapuknygių vis traukiu ir traukiu seniausiai užmirštus lapelius, bloknotėlius su jo ir savo užrašais. Kažkas vis išneria, nušvinta, atkuria seniai matytą vaizdą, garsus, žodžius, žmones, laiką, o paskui kažkur prašampa, nebeatgyja…“
Kaip sako poetas, šios „Lyrikos“ knygos sudarytojas G.Bleizgys, yra paskutiniajame skyriuje „paslaptis su neblėstančios meilės ir dviejų žmonių artumo šviesa“, yra „Poezija ir didysis meistras Marcelijus Martinaitis viską darę patys — jiems pasipriešinti negalėjau“. Ir turime meistriškai suvaldytų žodžių dovaną — sugrįžimą į atmintį, kurioje „vakar ir visados,/ vakar ir visados“, pasak poeto M.Martinaičio, visada kas nors bus — „Virš visko, kas buvo ir bus“. Taip prasideda „Lyrikos“ kelionė — knygos, kuri „mūsų laiką sujungia su praeitimi, ateitimi ir amžinumu“ (G.Bleizgys).
Ši knyga yra visiems, išsiilgusiems gyvenimo pilnatvės, tikrosios esmės. Greičiausiai poeto M.Martinaičio su tam tikru virpuliu įstebėtas pasaulis mums atveria dideles tiesas: viskas pas mus vyksta, viskas byloja apie tai, ką reikia matyti, girdėti, jausti ir atminti. Vasara — ir tokiu apčiuopiamu srautu smalsumas išsilieja, pradėjus skaityti jau pirmuosius šios knygos žodžius „Vakar ir visados“ — atminties raktas? Galbūt. Ir vis dėlto — tai kiekvieno, tai mūsų gyvenimo taiklus apibūdinimas: ką patyrei ir ką turi, turėsi — galbūt tai, kas bus tavo iki galo, tavo — ir perduodama. Ar gali būti kitaip? Galbūt tik trumpam stabtelėjus, tik minutei ties tuo mūsų šių dienų stabilesniu (gal ne vieninteliu?) posakiu ar posūkiu į esamą tikrovę „čia ir dabar“, gal atmintis taps labiau „vakar ir visados“ — ženklu, riba — ir už jos esama savastimi?
Apie „vakar ir visados“ susigyvenimo darną, apie Martinaičio eilėraščių prasmę yra samprotavimų ir humanitarinių mokslų daktarės Akvilės Rėklaitytės užrašymuose: „lyrinio subjekto sąmonėje esama dviejų gyvenimų — iki ribos ir už jos. Nors gyvenimas pavadinamas „pomirtiniu“, nebūtinai toji riba yra mirtis tiesiogine žodžio reikšme. Susiejus Martinaičio poeziją su istorijos kontekstu (…), paaiškėja, kad mirtis žymi įprastos, natūralios, per amžius tokios pačios („vakar ir visados“) gyvenimo tėkmės staigų sustabdymą. Ne pertrūkį, po kurio tėkmė sroventų toliau kita kryptimi ar tempu, bet visišką nukirtimą, amputaciją, sustingimą — lyg senoj nuotraukoj iš kito gyvenimo. Gyvenimas „kitas“, bet subjektas, „aš“, lyg ir tas pats? Tai — pagrindinė Martinaičio kūrybos tema, arba problema, jeigu poeziją suprasime kaip savitą kultūros tyrimą“ (2016).
M.Martinaičio „Lyrikos“ knygoje daug šviesos, daug reliktų, vaizdinių, buities ir būties prisiminimų, atminties išpasakojimų, gyvasties su tradicija, jausmo iš susitikimų grožio. Norisi pasikartoti poeto žodžių išsišakojimų patirtis, įsistebėti iš naujo į jo pasaulėvaizdžio ratilus, dar ir dar kartą išgirsti buvimo žemėje kalbos grožį, buvimo būdą regėti, kas buvo „Marcelijui Martinaičiui būdinga kaip būnančiam“ (V.Daujotytė, 2013). Būtina perskaityti, anot paties poeto, „mūsų sielos hieroglifus“ (2013).

Iš „Lyrikos“ aruodų
Taigi „Lyrikoje“ — knygoje, kaip talpiame žodžių aruode, poeto M.Martinaičio motina žemė, dėkojimai ir žmogaus laikas, gamtos ženklai, tikėjimas ir raudos, aukojimai ir darbai, dainos ir prisiminimai, paskyrimai ir savastis su laime, besileidžiančia saule, su mylimaisiais ir sapnais, su galvojimais ir išlikimu — gyvenimu, kuris, kaip sako poetas, „Daugiau nei galim turėti“…
Jau iš pradžių kažkaip labai gilu, lyriška ir sava — lyg skaitytum, ko negali aprėpti, ką turi, bet dar neįvardijai iki galo: „Tą augimą, tą žydėjimą,/ tuos šviesius kelius“… „O koks dangus gilus,/ — o vakaras tylus“; „juokias,/ — saulelė pilnoji“. Nuo eilėraščio — į eilėraštį, pamažu, iš lėto keliauji, pajudi ir esamu „Žemaičių plentu“, kur „Per upes balti/ lieptai išlenkti, keliai ir dangus,/ dulkė ir žmogus“. Tai tik dalelė kelionės iš pirmojo knygos skyriaus.
Antrajame — ėjimas užtruks: „Aš per pievas, vasariškai margas,/ išėjau šienaut savų dienų…“; „į gyvenimą/ glėbiais dienas nešu“; „Dvelkia salsva šiluma,/ lyg jautis kažkur netoli alsuotų“. „Poezija suteikia/ teisę į tiesą/ ten/ kur esi/ paskutinis/ toli nuo savęs“.
Trečiasis M. Martinaičio „Lyrikos“ skyrius yra sudarytas poeto G.Bleizgio — itin subtiliai parinkti eilėraščiai, lyg amžini liudijimai, kas ir šiandien gilu, labai skausminga, pavyzdžiui, „Pamokymai, važiuojant pro Varnius“, „Uždaryta kaimo mokykla“ ar „Sąvartyne rastas šeimos albumas“ — gyvos emocijos, laiko pokyčiai, atviras poeto balsas: „Įgijau pasitikėjimo naudodamasis poetine konspiracija“. Anot A.Rėklaitytės, „iš nutrūkusių praeities gijų“ viskas surinkta, iš atminties, „gailestis nusako rūpesčio ir saugos santykį su pasauliu, su gyvybe. Tai egzistencinė laikysena, kuri pranoksta individualų jausmą ir yra pakankamai stipri, kad galėtų veikt integraliai kaip savarankiška „kultūros sistema“ — netgi galbūt ją atkurti. Martinaičio gailestis yra subtilus, vidinis, kitaip sakant, kultūrinis sentimentas“ (2016).
Anot paties poeto M.Martinaičio, „Gailestis man visad bus su rankom,/ su akim man visad bus sekmadienis“. Atminčių pasaulis — patirtis, giluminiai klodai ir tapatybė. Koks įtaigus sakinys iš trečiojo skyriaus eilėraščio: „tebesu nenutraukęs ryšių su gyvenimu,/ ypač slaptų, kuriuos kartais gali išduoti poezija“.
Ketvirtajame „Lyrikos“ skyriuje — „Paskyrimas G. R. A.“, meilė, jos istorija, artumas ir išpažintis, sugrįžimas ir žiburiai, mirtis, liūdesys ir tyla, gyvenimo apmąstymai. Einama nuo „Paskyrimo“ į tykesio laiką, į jo prasmę, kol dar „Dviese“. Tokia graži, įtikėta, pajausta šnabždesio giluma, saugoma meilės artuma — subtilus ryšys: „jei manęs jau nebus“, „laukdama/ tu girdėtum toli“ — toks paskyrimas… Kokia parodyta moteris, koks vyras? Visokie. Juk jie — žmonės: „Tavo dalia —/ nuolat manęs netekti,/ tavo dalia —/ nuolat mane išleisti“. „Suranda mane tavo žodžiai,/ švelnūs, be sąryšio/ tarp balandžių, tarp žmonių ir tarp vitrinų“, (…)“ lauki tu/ laikydama rankoj ramybę“. „Jie būdavo vis po porą:/ vyras ir moteris —/ prie darbo, prie stalo (…)/ taip pat ir kape —/ nesiskirdavo“. „Ir gelmė jau tas pats, kas kalnai,/ moki liūdesį atmintinai“, „Nors tu prabusk: kaip šiąnakt man sunku,/ kaip man sunku vienam prieš visą dangų“. „O tu žiūri į aną pusę/ mano kalbos/ ir akių žvilgsnio“. „Kokia laimė/ visa tai prisimint“. „Tu lietui lyjant pravirksti —/ ir kregždės sukrebžda pastogėje virš lango…/ Tie kūkčiojimai — ramūs, nepikti,/ ir darosi nuo tavo verksmo lengva/ Be priežasties verki labiau vis ir labiau,/ gal ką suvokus amžina ir aukšta…/ Taip nesulaikomai verki, kad net bijau,/ lyg kokią laimę tavyje užgniaužti“. „Prieš viens kitą štai sėdim ir tylim./ Jau nebereikia sakyti, kad mylim…“ „Čia buvo gyvenimas dviem“.
Tai va — tokia nedidelė dalis „Paskyrimų“ istorijos ir itin patikusių eilėraščių eilutės. Tokia talpi poezijos erdvė — gyvenimas, išgyvenimai su knyga, su žmonių meile, tikra, vienintele, amžina. Suprantama, jog kiekvienas skaitytojas ras savų eilučių, savų išgyvenimų — tokia skaitančiojo teisė: rinktis ir pasisavinti. Kaip gera, kad yra iš ko.
Netruko — laikas pralėkė su „Lyrikos“ knyga, kaip jau įprasta: vasara — ir viskas ritasi daug greičiau, daug tykiau. Lyg visa gamta taip nekantraudama kuo daugiau norėtų parodyti savųjų stebuklų. Ir knygos — iš tų nusistebėjimų, iš artumų, iš atminties — sugrįžimas. Teisus poetas M.Martinaitis sakydamas, vos tik atsiverti poezijos knygą — „Po daug dienų lyg būčiau grįžęs į namus,/ kur viskas taip pažįstama, mažai kas pasikeitę“. To reikia — labai, kad pergalvotum, ką matei, ką dėjaisi į atmintį. Ir toji M.Martinaičio „Lyrika“ — savitumas, buvimas ilgesnėje kelionėje, tyliau ir su savimi. Išliekamoje atmintyje, sulaikytoje — kad ir kitiems atsišauktum.