Su tautodailininke Regina Balčiūniene susitikau jos namuose, pro kurių langus atsiveria įstabi Telšių miesto panorama bei Masčio ežero platybė. Anot brandaus amžiaus tapytojos, spinduliuojančios jaunatvišką energiją ir meilę gyvenimui, kiekvieną rytą ji grožisi šiuo reginiu, kuris vis pakutena jos kūrybinę gyslelę bei sužadina norą tapyti.
Justina Lukošienė
Tautodailininkė gimė Telšiuose, čia taip pat baigė vidurinę mokyklą. Po to išvyko krimsti mokslų į Lietuvos sostinę — įstojo į Vilniaus universiteto Gamtos mokslų fakultetą, kuriame studijavo geografiją. „Išėjau iš antro studijų kurso, nes ištekėjau, gimė dukra ir tuomet atrodė, jog daugiau nieko nebereikia, o paskui visgi supratau, kad reikia siekti mokslų, todėl 1970 m. įstojau į Vilniaus universiteto Ekonomikos fakulteto Pramonės planavimo specialybę. Mokiausi vakariniame skyriuje, tad dieną dirbdavau, o vakare lėkdavau į paskaitas. 1974 m. baigiau studijas ir pradėjau dirbti Vilniaus elektros skaitiklių gamyklos Planavimo skyriuje vyresniąja ekonomiste. 1966 m. įkurtas Lietuvos gamybinis susivienijimas „Sigma“, kuris jungė septynias įmones ir tris projektavimo-konstravimo organizacijas, atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, sunyko. Tais laikais ekonomistai nebuvo tiek reikalingi, tad pabaigiau buhalterių kursus ir dirbau vyr. buhaltere iki pensijos“,— pasakojo telšiškė.
Regina Balčiūnienė 51 m. pragyveno Vilniuje, bet gimtinės ilgesys visgi parvedė į Žemaitijos sostinę. Jau 4 metai, kai kūrybinga žemaitė gyvena Telšiuose. „Čia — gimtinė, seserys, tėvų kapai. Senatvėje ir tos ramybės norisi, nebesinori to šurmulio kaip jaunystėje. Grįžau į Telšius ir atsirado saviraiškos poreikis. Pradėjau vis daugiau ir intensyviau tapyti. Sakyčiau, kad tokiai savamokslei kaip man, tai kuo toliau, tuo geriau sekasi“,— pozityviai konstatavo charizmatiška pašnekovė.
Prie pokalbio prisijungė ir kaunietis architektas Raimundas Marcinkevičius, kuris atvyko aplankyti straipsnio herojės. Jis galantiškai asistavo Reginai Balčiūnienei, sakydamas, jog tai yra moters kovotojos darbai. „Mes ne tik kolegos, bet esu ir jos patarėjas, savotiškas globėjas meno pasaulyje. Esu sukaupęs didelę patirtį profesionalaus ir savarankiško mokslo meno srityje, todėl noriu jai perduoti tas žinias. Reginos darbuose yra klaidelių, bet to ji nesigėdija, o netgi sugeba jas paversti savotišku žavesiu. Jos darbus priskirčiau primityviam realizmui su grafiniais akcentais. Gamtos ir grožio mylėjimas akivaizdus, tai yra jos nuolatinė būsena, kurioje ji gyvena ir džiaugiasi kiekviena gyvenimo akimirka“,— pasidalijo savo įžvalgomis meno žinovas.
Geru humoro jausmu pasižyminti žemaitė pripažino, jog iš pradžių Raimundo patarimai ją supykdydavo. „Matyt, ne veltui turiu Reginos vardą, kurio reikšmė — karalienė. Be to, esu žemaitė ir dar Ožiaragis. Pamenu, jog pirmą kartą į jo pastabas atšoviau posakiu „kaip moku, taip ir šoku“, bet paskui pradėjau gilintis ir žiūriu, kad galbūt jis yra teisus“,— su šypsena prisiminė tapytoja. Raimundas Marcinkevičius pridūrė, kad tai jam atskleidė dar vieną šios kuriančios asmenybės bruožą. Architektas akcentavo, kad paveikslų autorė nėra užsisklendusi ribotume, saugo save, savo ego, bet taip pat atsiveria ir kito nuomonei.
Pasak tautodailininkės, šie ketveri metai yra gana produktyvūs, nes vos ne kasdien tapo. „Žinoma, yra buitis, rūpesčiai, bet pirmoje dienos pusėje, kai turiu daugiau laisvo laiko, atsiranda tas poreikis tapyti. Tikrai ne visada žinau, ką tapysiu, bet pradedu nuo dangaus, dedu spalvas, o po to mintys pačios ateina. Vieną paveikslą pavyksta nutapyti per 2-3 dienas, o prie kito paveikslo prasėdi ir 4 dienas. Labiausiai patinka marinistinė tematika bei žiemos peizažai“,— atviravo brandaus amžiaus pašnekovė.
Nors jokių mokslų meno srityje ji nėra baigusi, tačiau menas visada traukė, domėjosi juo. Paklausus, ar kas nors iš šeimos narių turėjo išreikštą kūrybinę gyslelę, moteris su ašaromis akyse prisiminė savo šviesaus atminimo tėvą, kuris, anot jos, labai gražiai dainuodavo. „Tėtis iš kažko buvo gavęs klarnetą, kurį visą laiką laikė „futliare“. Kas keisčiausia, jog jis niekada tuo klarnetu negrodavo, bet turėjo jį tarsi kokią svajonę. Taip ir nesužinojau, ką jam reiškė tas muzikinis instrumentas“,— susigraudino tautodailininkė. Po to pridūrė, jog šeima gyveno vargingai, tad apie žaislus teko tik pasvajoti, bet po ranka visada buvo piešimo sąsiuvinis ir spalvoti pieštukai, kurie padėjo išlaisvinti užslėptą talentą.
Sugrįžus į gimtinę, nepaliaujamai pradėjo veržtis Reginos Balčiūnienės kūrybinis potencialas, dėl kurio ji neliko nepastebėta — 2017 m. tapytoja buvo priimta į Tautodailininkų sąjungos narius. „Esu dėkinga Sigitai Dacienei, kad priėmė į Tautodailininkų sąjungą. Neseniai buvo 70-metis, tai ta proga suorganizavo personalinę parodą Telšių kultūros centre, taip pat dar viena mano darbų paroda buvo surengta LPS „Bočiai“ Telšių skyriaus bendrijoje. Dalyvauju kiekvienais metais tautodailės darbų parodoje-konkurse „Aukso vainikas“ ir visur, kur tik gali dalyvauti tautodailininkai“,— vardijo Regina Balčiūnienė.