Stanislava Kochanauskaitė — 100-metis, apmąstymai ir gyvenimo samprata: „Visi dideli dalykai nuo mūsų prasideda“

Pilnutėlė muziejaus salė buvusių Mokytojos mokinių ir svečių.

Geras jausmas taip iki šiol ir nepaleido: lyg būtų viena ranka laikyta paslaptis, o kita praskleista širma, kuri dabar įterpė tiek daug šviesos. Taip, turbūt visi taip pat jaučiasi nors kiek sykiu toje dvasios apšvietoje pabuvę — taip, egzistuoja stipri neriboto laiko, tokia rami artybė to, kas tikra. Kalbėti būtina apie tuos išgyvenimus, nušvitimus, apie tas vidines skaistybes su mokytoja, ilgaamže, erudite — žmogumi, kuris sąmoningai gyvena tyrą vidinį gyvenimą, su Stanislava Kochanauskaite. Ir Telšių „Alkos“ muziejuje besibaigianti liepa — per Jos pagerbimo popietę, rodos, natūraliai stiprino susitikimų džiaugsmą. Ta dvasinė tikruma — stebuklas, ir dabar, ir šiųdien…

Ieva Sigita Naglienė

Tiek visų daug sakyta, atminta, tiek užlaikyta, taip jautriai gražiai apmąstyta, taip iš gilumų ir su muzika perduota, kad Jums, Gerbiama Mokytoja Stanislava, reikėtų ir antro šimtmečio — tikrai, visa tai išdėliojus, jis neprailgtų. Juk Jūs pati tokia — išmintį skelbianti, tokia arti mokinio, čia pat studento — kiekvieno, kam Jūsų reikėjo, mokanti prieiti ir iš kitų kalbų taisyklingai atvesti žodį — į širdį. Tą liudijo Jūsų buvę žmonės, Jūsų esantys – galintys kurti savo gyvenimą. Tai va – tikslas pasiektas: Mokytojos kūryba – Mokinio kelias, jo atmintys – ir stiprybė. Jūsų keliu, Jūsų šviesos, meilės tikrumu – kiek daug saugesnių kelių, kiek savęs išdalijote. Tikrai — svarbiausia, anot Jūsų, nepakenkti, „primum non nocere“…
Ir visi tai žinos — taip dosniai atminama, tokių rimtų kalbų buvo, tokių solidžių žmonių — su Jūsų, Mokytoja, žodžių harmonija. Užtikrintai, stipriai, be jokios dvejonės — duota ir paimta, tuomet ir ėjimo kryptis tiksli. Apie Jus, Mokytoja Stanislava, Jūsų gimtadienio šventimą, susitikimus su visais atėjusiais šiltai kalbėjo ir vakaro vedėja Irena Daubarienė. Po to — ir iš čia pat, ir iš toli atvykę skelbė Jūsų artumą, vidinę stiprybę. Juk taip aiškiai Jūsų pasakyta: „mylėk viską, ką likimas davė. Džiaukis, neišduok savęs, būk, kas esi,— tą norėjau pasakyti“.
Pasakėte — ir visu savo gyvenimu sakote, ir Jūsų žodžiai išgirsti. Jūsų knygoje „Laiko tėkmėje. Iš Stanislavos K. dienoraščių“ (2019) — ne tik prisiminimų tėkmė. Ne — tai, anot Jūsų pačios: „Kalvos, kalvelės, kiek žvilgsnis siekia.“ Ir gyvenimo mokykla. Kad ir tokie itin aiškūs, įsiminę posakiai: „ieškojimas, kur save padėjus“, „Gyvenimo mokykla, pati tikriausia“, „savęs negraušiu, tik žmonėmis neatsistebėsiu“, „baisu, pavojinga svetimą paslaptį turėti“, „kažkieno akys stebi mano žingsnius“, „nesaugumo gelmių pojūtis“, „Man — tik intensyvaus vidinio gyvenimo“, „Nelieskite manęs“, „gyvenimo mokykla neturi pabaigos“, „Pasaulio globalizacija, laisvas žmogus. Koks nenuspėjamas esi, žmogau“, „Ne akli juk esam, ir taip nebūna, kad žmogus nemąstytų“, „kaip gera gyventi!“— ir taip toliau.
Jūs neįsivaizduojate, kaip tokių perliukų laiku ir vietoje reikia — ir šių dienų jaunimui. Juk jie, tie jauni žmonės, tokie pat — tik laikmetis kitoks, tik ėjimas į juos abejingesnis. O gal ne — juk ir Jūs sakėte — ir jie tą patį sako? Gal reikia sakyti, kad išgirstum save, kitą? Va, tą svarstymą, tą Jūsų pačios, savo pasaulio analizavimą ir reikia skelbti. To reikia mokytis — ačiū Dievui, rodos, kiek garsiau apie tai jau kalbama, lyg ir savasties giliau ieškoma. Tas tiesa. Labai gražiai tokius žodžius antrino ir Jūsų Žmonės, dalyvavę „Alkos“ muziejaus šventovėje. Į praeitį — į jausmus, regis, tokia buvo visų jų kelionė — jų atsigręžimas atgal?..
Roma Bončkutė, profesorė, mokslų daktarė, iki šiol jaučianti mokytojos Stanislavos Kochanauskaitės mostą — „stiprią energetiką“. Anot jos, ką atsineši į klasę, ką pats duodi, visa jėga duodi — mažesnis žiūri ir laukia. Išsyk tiesiog prisipažinta, jog lotynų kalbą įsimylėjo, būtent mokytojos Stanislavos dėstomą. Lotynų kalba duoda loginį mąstymą, vertini, gauni visą Vakarų Europos kultūrą.
„Jeigu žmogus neturi į ką lygiuotis, jis nebenori ir gyventi“,— įtikinamai skambėjo profesorės Romos Bončkutės žodžiai. Reikia konkuruoti — kiekvienas norime būti geresniais. Nepavydėkime, pasidžiaukime kito pasiekimais — tai augina asmenybę.
Poetas Vytautas Stulpinas taip pat džiaugėsi laiku, praleistu sykiu su mokytoja Stanislava Kochanauskaite — „mieli pokalbiai.“ Anot Vytauto, „kiek yra gilaus vidinio monologo“ Jos knygoje „Laiko tėkmėje“ — talentas. „Jausmai — rasti žodį jausmams yra labai sudėtinga. Dramatiški dalykai nėra perdėti — laiku stabteli. Kaip aš sakau, lyg brūkštelėjus voverės uodega“.
Kanauninkas Andriejus Sabaliauskas, žaismingai ištars: „Dėstytoja, Jūsų žodis veikia.“ Iki šiol menamas pasakymas: „Vaikinai, eikime prie rimtų dalykų“. Gilios mintys — būti savimi, būti žmogumi tarp žmonių — ėjimas į gilumą ir to parodymas. Stanislava Kochanauskaitė ne tik dėstytoja — ir vertėja, poliglotė. Ką išmokinote, kaip sako kanauninkas Andriejus Sabaliauskas, tai svarbiausia matyti žmogų, perspektyvą žmoguje — tokį žvilgsnį visada turėjo. „Paprasti, jautrūs dalykai palieka didelį įspūdį. Mokytojos orumas, laikysena, išsilavinimas, vidinė kultūra — autoritetas. Tai svarbu — „Laikas — grįžtantis, kaip džiaugsminga patirtis.“
Į tokius gilius pašnekesius–atmintis darniai liejosi muzika — jos daug Stanislavos Kochanauskaitės gyvenime. Anot jos pačios, „aš juk ir gilų, prasmingą grožį, sau dvasios atgaivą atradusioji — religijos jausmo sanglaudą su menais, su daile, o ypač — su muzika.“
„Alkos“ muziejaus erdvėje susirinkusius džiugino smuikininkė Indrė Chmieliauskaitė–Makarskienė ir koncertmeisterė Raimonda Kasparavičiūtė. Vakaro vedėja Irena Daubarienė primins, koks svarbus Stanislavos Kochanauskaitės gyvenime buvo tėvas. Ištraukas „Vienkiemio darbai ir dienos“ iš knygos „Laiko tėkmėjė“ perskaitys kino ir teatro aktorė Rasa Kirkilionytė, taip pat Stanislavos Kochanauskaitės buvusi mokinė. Loreta Raudytė pacituos mokytojos Stanislavos parašytą laišką Telšių Žemaitės gimnazijos šimtmečio proga — juk ne tik čia dirbta, ne tik avelės ganytos, kaip sako apie savo mokinius Gerbiama Stanislava, bet ir jos pačios mokytasi: Stanislava Kochanauskaitė buvo 1939 metų absolventė, poeto Vytauto Mačernio bendraklasė.
Į sveikinimus taip pat atsilieps ir jos buvęs studentas, tuo metu, kai Stanislava Kochanauskaitė dėstė vokiečių kalbą Telšių dailės technikume, dailininkas Stasys Dužinskas — sveikatos palinkės: „Būkite sveika.“ Ir Elena Borusevičiūtė–Šidlauskienė tars žodį, mokytoja, Stanislavos Kochanauskaitės knygos redaktorė ir šio renginio organizatorė — itin kruopščiai atrinkusi, kas svarbiausia. Kaip sako Elena, svarbiausia būti savimi. Ir ji perskaitys Jūsų, Gerbiama Stanislava, raštą, skirtą būtent šiam renginiui — juk tai stebuklų stebuklas! Ir Elena džiūgaus: „Aš paskambinau, kaip ji jaučiasi — balsas buvo dar stipresnis: aiškiai, garsiai kalbėjo. Ji parašė mums visiems — apkabinu visus ir norėčiau, labai norėčiau, kad neskubėtumėte išsiskirstyti. Aš niekur neskubu“. Ir ne tik tai — taip jautriai nuskambėjo žodžiai „už visus savo metus dėkinga tebesu“… Tokie Šviesuolės žodžiai – tokia tiesa, juk „visi dideli dalykai nuo mūsų prasideda“. Ir Marijai padėkota, moteriai, kuri dabar jau daug metų šalia mokytojos Stanislavos Kochanauskaitės — su jos kasdienybe ir šventėmis.
Ir mes turėjome šventę — tikrą, su šviesa, su muzika, didelę, tokį kupiną dvasios džiaugsmo laiką. Neškime tą mokytojos Stanislavos Kochanauskaitės šviesą, kaip sako Irena Daubarienė, išminties šviesą. Ačiū Jums, Gerbiama Mokytoja, už stiprybę — už 100 metų, už knygą, už keliones, kurios, anot Jūsų, yra labai svarbios: „Būtina, būtina keliauti,— ne vien akims — smegenims peno reikia.“
Ir tikime — juk keliavote, visur — ir realiai, ir knygų išmintimi — ir sąmoningai per visą gyvenimą, sąmoningai atidi. Sąmoningai tvirtai ant savo kalvų kalvelių — „laimės vaikas aš“ — kad visada taip, kad visada… Ir bet kurioje Laiko tėkmėje.

1 Komentaras

Komentarai nepriimami.