Laiko kismas ir jo apmąstymai, kai „Du bėga, du veja…“

Kiekvienas laikmetis gali būti savaip interpretuojamas. Tai priklauso ir nuo paties žmogaus, jo santykio su aplinka, su gamta, su kitais žmonėmis, ir nuo esaties įsivaizdavimo, galbūt paties gyvenimo paskirto–primesto vaidmens.

Ieva Sigita Naglienė

Įdomi mintis gimė Kretingos rajono Rūdaičių kultūros centro darbuotojams — per žodį, atsiminimus, per daiktus ir jų istorijas atversti puslapį į praeitį ir pakalbėti apie arklius, žirgus, žirgelius ir jų buvimą prie žmogaus. Tiesiog imti ir pabendrauti — ir su bičiuliais iš Telšių, Palangos, Kretingos, Vidmantų kitaip susitikti. Kai eilėraštis, kalba, daina, muzika, pasakojimas, gyvas žodis išjudina laiką, kai atsiranda artėjimo laukimas, turbūt tuokart, kaip sako poetas Marcelijus Martinaitis, ir „Prisiminimas apie ateitį“ nebe toks, ir artėja, „kas jau be galo toli“, ir vėl laikas, ir vėl reikia gyventi — kitaip. Taip pamažu į gyvenimo ritmą įsispraudžia laiko pakitimai — o šįkart prisiminimai išbus viename rugpjūčio pabaigos vakarojime, Rūdaičių kultūros centro erdvėje.
Mašinų amžiuje — tai itin unikalus atminties atgaivinimas, tai visai kitaip, negu iš pirmo karto atrodo. Ypač sudėtinga susirinkti, kai sueitis stabdo ir savisaugos priemonės ir vidinis nerimas. Ir vis dėlto pasikalbėjimas — šventinis bruzdesys Rūdaičiuose įvyko. Aktyvūs buvo patys rūdaitiškiai, nors ir ne tiek, kiek tikėtasi, bet ir svečių sulaukta. Regis, susitelkė bendrai minčiai Telšių literatai ir „Tėvynės pažinimo“ draugijos žmonės iš artimesnių Žemaitijos vietų — pasakojimai ir poezija perkėlė žirgelį, arklį, žmogaus draugą, ir į XXI amžiaus aplinką. Net vasarodami Rūdaičių pradinės mokyklos mokinukai iš senelių pasakojimų, iš knygelių, iš kelionių patyrimų piešė, spalvino, kūrė savo vaizduotės žirgelius — veikė ir spalvota jų išmonės paroda, buvo skaitomos kūrinių ištraukos, deklamuojama. Vaikai galėjo čia pat pasimokyti nusipiešti arkliuką, pajodinėti žirgeliu — lazdele ar su mediniu žirgeliu pasisupti. O juk anksčiau turbūt nebuvo tokio, kuris smagiai nepralėktų lazdą apžergęs — jojo ir džiūgavo.
Gražiai padarytą, tokį, ant lazdos, žirgelį iškeltą, į šventę atsivežė pedagogė iš Telšių Janina Jankauskienė — visi norintys galėjo su juo ir prašuoliuoti, ir nusifotografuoti. Smagiai skambėjo mažųjų skaitovų Patricijos ir Luko eilės apie kumeliuką ir vėją, apie medinį žirgelį. Veikė ir studentės iš Vidmantų Emilijos Rogačiovaitės kelionių atminties paroda: fotoalbumai, knygos, piešiniai apie Žemaičiuose, Lietuvoje ir kitose šalyse matytus žirgus.
Itin kalbi Elenos Mažeikienės, tautotyrininkės iš Tučių, pasagų paroda: pasagos iš asmeninės kolekcijos, senos, jos, amžiną atilsį vyro, rinktos pasagos, su meile išsaugotos, įvairios formos, stipriai įrūdijusios, tikro kalvio, tikri arklių mylėtojų darbai — istorija, kuri, anot poeto M.Martinaičio, gyva, sulaukusi savo dienos. O pakėlusi, bene, pačią didžiausią pasagą ponia Elena lyg dukrai, lyg ir sau pasakys: „Gal tiks, visą savaitę mirkiau“. Kad rūdžių mažiau, kad dailiau atrodytų – juk pasaga, jos gyvulio – arklio nešiota, jos žmogaus liesta, jos išsaugotoji. Juk – laimė?.. Ir Elena Mažeikienė, kaip sakoma nuo Telšių, ir iš Rūdaičių žmonės dalinsis prisiminimais apie anuos laikus, kai arkliu ir žemė buvo dirbama, ir sava moteris gimdyti vežama, ir pačiu arkliu pasidžiaugiama. Ir tuomet, kai kolūkiai tvėrėsi, ir tuomet, kai bendri patapo gyvuliai, ir kitokie atsirado santykiai su jais – neužmiršo žmonės arklio. Toji abipusė gyvulio ir žmogaus meilė vis dėlto išliko – kiekvienas iš savo tvarto, savo daržo nešė ūkio gyvuliui pašarą, saugojo jį, jį juto. Kaip sako Elena, iki šiol pamenanti savo vyro Juozo žodžius: „Ar tas arklys yra kaltas, kad jis yra kolūkio?“
Tiek Elena Mažeikienė, tiek Stasė Kalnienė, Adelė Venckuvienė ar Juozas Bružas vienodai švelniai atminė savo žmones: savo tėvus, savo vyrus, artimus, kurie rūpinosi arkliais, kurie juos mylėjo, kurie geri žmonės buvo, geros širdies. Kurie, anot poeto M.Martinaičio, pasakytų, kaip ir sakė Kukutis: „Dirbau ir dirbau,/net savo minčių nesuprasdamas“. O Juozo Bružo atmintyje išsilaikęs gentainių nuotykis, kaip anuomet pokary, juos stipriai pasiklydusius, iš Klaipėdos miesto į namus parvedęs arklys — jis pats surado kelią. Jis pats žino — tik svarbu jam netrukdyti. Protingas gyvulys“,— garsiai atsidus Juozas.
Ta darbą, sunkų, ir buvimą jame, tą darbą su arkliu, visa širdimi minės ir kiti vakaronės žmonės. Kaip sako Adelė Venckuvienė, „mano tėvas buvo kalvis. Arklius kaustė, sunkus darbas, pats buvo pasidaręs tokį kaustymui stalelį. Aš jau buvau kaip motriška“— atseit, jau didelė. Gražus tas žemaitiškos jusenos, savasties apibūdinimas, savasties pajautimo prisiminimas. Gyvas ir tikras iki šių dienų. Ir ne vienai ano pašnekesio moteriai bus atmintyje, bus gyvas, jog jau nuo 12-13 metų tekę ir arklį vedžioti, ir su vežimu mėšlą vežti, išversti, ir vandens privežti. Pamažu kis laikas — pamažu, ir patirtis ateis, ir iki mūsų supratimas, jog toks buvo darbas, toks rūpestis. Ateis kitoks reginys: vaiko–suaugusio santykis su gyvuliu. „Nieko, ištars Staselė iš Rūdaičių, juk arklys negalės įspirti, jei kojos neišties“,— patyrimas. Ir visai be didelių mokslų, tiesiog darbas ir stebėsys, gyvenimo pamokos. Ir natūralios. Ir apie tai reikią kalbėtis, ir su jaunimu, kad mažiau XXI amžiaus tautiečiai ant stogų su savo poreikiais save ir kitus šokdintų. Reikia — ir Marcelijaus Martinaičio Kukučio reikia, kuris žiūri ir klausosi, ir mato, sėdi ir galvoja, gyvena. Ir jis, Mielieji, „žino,/kad gyvena Kukutis,/kad jis sau pačiam/ sveika yra./ Ir supranta Kukutis:/ jis pilnas Kukučio./ Ir jam gerai.“ Ir Rūdaičių kultūros centre susirinkę žmonės savo pašnekesiais tai primins — to, tokio sveiko savasties gyvenimo supami, to iki tikrumos savo, regis, tuo pasidalijimu džiaugiasi ir yra laimingi. Ir pats kažkaip stipresnis pasijauti — gal, kad visi iš žemės, gal, kad švaresni tuo savo buvimu su darbais, su meile, su artimo, kaip sakoma, paminavojimu? Su tokiu tikru, būtinu gyvenimo priėmimu išsilaikę? Gal, kad su juokais ir daina sykiu?
Ir dar kaip suskambėjo dainos, ir tą vakarojimą — ir apie žirgelius! Juk daina, kaip yra pastebėjęs R.Grigas (2019), „Daina buvo lyg atverti vartai laisvam, bet ypač turtingam žmogaus sielos pasivaikščiojimui“. Ir tas dainas popietėje apie žirgelius atliko Kretingos rajono kultūros centro Rūdaičių skyriaus liaudiškos muzikos kapela „Šonke tronke“. Solistai Stasys Lukauskas ir Gediminas Stonys su savo dainomis išjudino visus susirinkusius: dainavo žmonės ir dainose sykiu minėjo bernelius, mergeles, karo žirgelius, laukimą ir meilę, ir mirtį, žmogaus ir gyvulio artumą, sielvartą ir džiaugsmą, papročius ir jų laikymąsi.
Tiek Elena Šimkuvienė, tiek Sigita Šimkutė-Kubilienė, vedusios renginį, itin akcentuos žirgo, arklio bendrystę, jo buvimą šalia žmogaus, jo aprašymą meno kūriniuose. Skaityta tautosakos išminčių, cituota minčių iš Ezopo kūrybos, stabtelta prie Justino Marcinkevičiaus lyrikos, įtaigiai perskaitytas poeto eilėraštis „Pasiilgau arklio“ — eis ekrane nuotraukos, kis žirgų šuoliai, mainysis nuotaika ir skleisis arklio ištikimybės, tarnystės vaizdai. Užminta mįslių, skelbtos patarlės — ir vis apie arkliukus, kuriuos galima ir taip apibūdinti: „Du bėga, du veja, šeši šimtai švilpia“. Tie žodžiai tiko ir prasmingo vakarojimo pavadinimui „Du bėga, du veja…“ — mintis ir prasmė, kurią reikia paskleisti. Ir prasmė, gili — ne viena mįslė išlaikiusi namų artumo, arklio ir žmogaus ryšio su gyvenimu esmę, pavyzdžiui: „Maža kumelė dieną naktį jojama“ — slenkstis. Va taip. Taip ir buvo gyvenama.
Vakaro vedėjos Sigitos paruoštose skaidrėse — visa arklio, žirgo istorija, jo moksliniai tyrimai, archeologų radiniai, arklio, žirgo spalvos, būdo, jo artumo, lytėjimo prasmės apibendrinimas, vardų aiškinimas. Kaip tuose savo pasakojimuose sako Sigita Šimkutė Kubilienė, tokia anų laikų tiesa: „senoliai žodį „mirti“ taikė žmogui, bitei ir arkliui. Mirė kieme arklys — į kiemą ateina badas: nei arsi, nei sėsi, nei kermošiun važiuosi. Jei nuo kiemo iki bažnyčios mažiau nei 3 km, save gerbiantis ūkininkas niekada sekmadienį nekinko arklio. Į kalną tempiamame pakrautame vežime ūkininkas nesėdės, o išlipęs stums jį, kad Sarčiui ar Bėriui būtų lengviau“. Taip būta — ir, sako, kad arklys tai supratęs, kad šeimininką… O gal ir žmogui tuomet kitaip? Ir pas psichologą nebe? Yr apie ką, kaip sakoma, dūmas padūmoti ir mums, ir iš XXI amžiaus. Anot poetės Zitos Mažeikaitės, „Kap tepsi, tep važiuosi./ Kap pasiklosi, tep i miegosi“(2019). Persimainė laikai, pakito ir arkliai, ir žmonės. Ir vis dėlto tas graudumas ima, kai suvoki, jog praradome ryšį su gyvuoju pasauliu, su gamta, su šventu, itin garbintu mūsų senųjų protėviu arkliu. Juk gruodžio 6–oji – Arklių diena, tokia anuomet buvo minima. Mokslininkės M.Gimbutienės (1996) pastebėta, jog „prieš 5 tūkstančius metų iki Kristaus gimimo“ esame prisijaukinę arklius. Baltas ar pilkas Arklys — Dangaus Dievas. Apie tai ir Simono Daukanto užsiminta: „Tarp gyvulių baltas žirgas buvo Dievo gyvuliu vadinamas ir jam vienam teprivalus, ant kurio visų vyriausias kunigas tegalėjo joti; jei kas kitas būtų drįsęs tą daryti, tam tuojau būt nelaimė nutikusi“ (1845). Taip apie mūsų prabočių tikėjimą sakoma, o juk ne ką gudriau ir iš senovės graikų mitų — ir ten, anot graikų mitologijos, mirtingasis Faetonas bandė Saulės dievo Helijo žirgus suvaldyti, auksiniu vežimu pasivažinėti… Deja, pamename, kuo viskas baigėsi. Taip, pervertino Faetonas savo galias, nesuvaldė dieviškųjų žirgų.
Norisi priminti, jog 2008 metais yra pasirodžiusi Roko Subačiaus knyga „Žmogus, nesuvaldęs sparnuotųjų žirgų. XXI amžiaus pavojai“ — apie mūsų gyvenimą, apie mūsų žmones, apie sprendimus ir darymus, apie Žemės rutulį ir katastrofas, progresijos spartą ir gamtos pokyčius. Visa tai žmogui, anot autoriaus, „pasijutusiam pusdieviu — planetos valdovu, belieka tik stengtis nepaleisti iš rankų vadžių ir pasikliauti lemtimi“. Tokie teiginiai iš praeities mokslininkų, tokie pamąstymai ir šių dienų autorių — toks įžvalgų turinys. Tai — atmintis ir mūsų dienų civilizacijos problemos.
Vienas iš pagrindinių vakarojimo pranešimų buvo „Žirgo paveikslas lietuvių literatūroje, praeitis ir dabartis“, kurį teko skaityti nuo Telšių literatų, atkreipiant dėmesį ir į žirgo vaizdinį, jo artumą bei atmintį, pasitelkiant ir šių dienų telšiškių poetų išgyvenimus. Saviti pastebėjimai randami poetų Vytauto Stulpino, Stepono Algirdo Dačkevičiaus ir Gvido Latako eilėraščiuose, jie ir buvo cituojami vakaro metu, jais ir buvo žavimasi, atskleidžiant žirgo, arklio bendrystės prisiminimus. Apskritai visas pranešimas buvo siejamas su rašytojų prozininkų ar poeto pamėgtais įvaizdžiais, jų menine tiesa, keltomis bendražmogiškomis problemomis, akcentuotas vertės, jausmo išlaikymas, paprotinių dalykų atminimas, duota pavyzdžių iš bendravimų su mokiniais, iš jų pastebėjimų ir įvertinimų. Galų gale primintas anekdotas, užrašytas „Lietuvių liaudies anekdotų“ knygoje (1994): „ — Pone daktare, man vos ne kasdien sapnuojasi, kad esu arklys…/ — Nieko baisaus, visai normalus sapnas./ — Tai kodėl rytą randu tuščias ėdžias?“
Buvo dar ir daugiau visokių pašnekesių ir skanių vaišių — taip ir vyko „Du bėga, du veja…“, vakaras Rūdaičiuose, taip šiltai saulėtą besibaigiantį rugpjūtį. Ir visai ramiai atsisveikinant, tegul liks atminty — toks iš apmąstymų muziejuje, toks telšiškio poeto Stepono Algirdo Dačkevičiaus įmintijimas: „Užsimiršęs ilgai stoviniuotų/ prie žemaituko pakinktų/ ir išeitų/ nukarusiom rankom/ brizgilams nesužvangus/ nė karto“(2010).
Pamažu — ar spėriau laikas kito ir kis. O žmogus — tik kaip, kodėl ir ar tikrai gerai apmąstydamas savo veiksmus, pasikeis?

Būkite pirmas išdrįsęs pakomentuoti

Jūsų komentaras

Jūsų el. pašto adreso nerodysime.


*


Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.