Rugsėjis, mokykla, mokinys, mokytojas — veikiausiai, taip?

Apsisuks ratu — ir vėl iš pradžių: mokymas, ugdymas, auklėjimas. Ir vėl — taip pat, ir ne visai, juk kitos kartos, kiti potyriai, atsinaujinimas. Kiekvienam žmogui yra savo pamatuota, ir kiekvienas turi likimą, išgyvenimus, savo mokymąsi, savo gyvenimą. Bet sykiu viską aprėpus — turi ir pareigą būti žmogumi, vertinti save ir kitus, saugoti savos žemės ir pasaulio gyvybę. Belieka žvilgtelti į literatūrą, į knygose paliktą išmintį, autorių minčių pasidalijimą, jų patirtį, į tai, kas stiprina ir neramina. O ten — tikrai visko esama.

Ieva Sigita Naglienė

Ir spurda laikas, lyg stipriai laikytum
Būtina kalbėti apie žmones, prie mokslo glaudžiančius, turinčius, ką sakyti — ir mus, arti, visai kitaip, galbūt išpažįstančius tik prisiminimus, bet gebančius padėkoti, užmatyti. Galbūt norinčius ir trinti, ir pamiršti — galbūt iki šiol patikėjusius mokytojo, mokyklos tiesa ir iki galo gebančius išgyventi. Visaip per gyvenimą nutinka. Skaitytojo akimis — į visa, kas kalbama perskaitytuose tekstuose, yra ir įdomu ir nelengva, juk tada leidžiamasi į gyvenimą, kuriame šitiek visko atsitinka. Juk visi suvokiame, anot poeto Maironio, „Gyvenimas eina ratu“.
Tegul bus pradžia — poezijos žodis, juk tiek daug jos būta, tiek visokio skambesio eilėraščių mokykloje, tiek — atmintyje. Nežinau dėl ko, bet pirmiausia atėjo galvon poeto M.Martinaičio eilėraščio „Motina žemė“ eilutės — gal apskritai iki šiol ji arčiausiai? Tie mūsų krašto poeto posmai — lyg įžanga į kasdienę mokytojo juseną, turėtų tikti kiekvienam ir šis pasakymas: „Dar ne vienas grįš iš kelio/ ir ieškos patamsy durų./ Dar ne vienas šitoj žemėj/ namuose ieškos namų…“ Paieškos — ir kelias su tūkstančiais kelių, tykuma ir bendrystė. Arba, kaip Martinaičio pastebėta, „Ta knyga atversta tyla! Tie nepradėti/ skaityti laikraščiai. Tie indai,/ kur patys pradeda tyloj skambėti./ Tie ratilai vandens, iš nieko ką pasklinda!/ Be garso ten gyvena. Žingsniai šnara/ sekmadienį kaip varpos vasarojų“. Tokia dvasinė vienokio ar kitokio ženklo stebėsena, toks pamažu besimezgantis ryšys — būsenų garsai. Ir mokytojas turi jais groti — sugroti nūdienos orkestre, išlaikant anų laikų rimtį, pokyčius, priimant laiką, kaip būtinybę, kaip einantį pirmyn. Kaip skrendantį… Visada — be galo ir prasmingai.
Rugsėjis, mokinys, mokykla — kiekvienąsyk ir didysis Mokytojo stabtelėjimas: kas, kaip bus šiemet, kodėl taip, o ne kitaip, ar paskui ir ramiau, ir keliu, kuriuo tikrai einama?.. Juk gyvenimas ir tuomet, kai akys ašaroja ar gervės tolsta, ir tuomet, kai iš džiaugsmo — vėl tas pats, kartojasi, tais pačiais patyrimais, tomis pačiomis vidaus stygomis atsimaino. Ir suprantama, Mokytojau, kad „Reikia mintims žalumos,/ kad tylą girdėtum,/ kad jaustum lyg dovaną/ krentančius žemėn lapus,/ kur vėjas, atlėkęs ražienomis.“ Visko reikia, bet svarbiausia — tikėti žmogumi, savęs nepamiršti. Ir tokia savastis pasklinda iš poeto M.Martinaičio posmų — ir padėka, tegul bus iš jo eilių ne vienas grūdas atminčiai. Ir tai pačiai Žemei atvirų žodžių paskirta, kurią mes privalome išmokti — išmokyti mylėti: „Tau ačiū, tėvyne, už kalbą./ Tau ačiū už darbą./ Už nuovargį ačiū“ (2017). Toks sutrepsėtas laiko tykumas — ir vėl lyg niekur nieko. Taip bus — kažkaip kilniau ir diena prasidės. Ir diena — po dienos, kuomet norisi paklausti, ar kas nepasiklydo. Ir tikrai — pabandyk, spurda laikas, lyg per stipriai laikytum, o gal verta sustoti, gal tuomet, kažką pajutus — ir išsyk atsigręžti?

Iš Doloresos Kazragytės knygos
Visai neseniai į skaitymų akiratį pateko aktorės, mūsų krašto rašytojos Doloresos Kazragytės dešimtoji dienoraščių knyga „Kur skrendi, vienišas paukšti“ (2020). Joje — ir žodžiai apie mokytojus, ir apie jos brolį, telšiškiams gerai žinomą poetą, rašytoją, žurnalistą Algirdą Kazragį, apie artimus ir tolimesnius gyvenimo keliavimus. Regis, kasdienybė ir asmeniniai pasižvalgymai — ir dovana, išminties kelio stebuklai apie mokytojus, kurių savo gyvenime sykiais nė nepastebime, pavyzdžiui, „močiutė (Žemaitijoje vadinama mamunėle),— kaip rašo D.Kazragytė, Mamunėlė Ieva“.
Tokie gyvi iš anų laikų akimirkų žvilgsniai: „Pamenu, kai dar nėjau į mokyklą, vasarodama Mosėdyje pirmą kartą išgirdau žodį „Pondėivalis“. (…) Mamūnėle! Dėkoju už vaikystės Pondėivalį! Tu buvai švelni. Rami. Niekada nepykdavai“. Ir kitas autorės prisiminimų epizodas — taip pat apie mokytoją, turėtą, jaustą, lyg ir ano atminimo tęsinys, apie Telšių bažnyčios klebono seserį — ciocę Panelę, kuri, anot rašytojos, sustiprino turėtąsias pamokas: „parodė man knygas su paveikslėliais; ir pamačiau angelus su sparnais, švč. Mariją, ir pamačiau Jėzų; ir supratau (Panelė viską aiškino), kad Jėzus ir yra Pondėivalis danguje.“ Toji, autorės minima močiutė, Ieva Būdienė — ilgaamžė, imli žodžio, besidominti. Doloresos Kazragytės atmintyje — šviesi asmenybė, išlaikiusi mokslo svarbą, pačios norą mokytis: močiutė „Mirė 1967 m. 96 metų. Būdama 90-ies (jau mama ją buvo parsivežusi į Telšius, prie Masčio ežero) pradėjo mokytis rašto. Brolis Algirdas (13 metų vyresnis už mane), kantriai, su humoru mokė rašyti A, B, C… Dabar kaime yra Alelio nuotrauka („Smena“ — toks buvo populiariausias fotoaparatas), pakabinta ant sienos — Mamunėlė, pasilenkusi prie stalo, su skarute, žinoma, sąsiuvinėlyje rašo raides pieštuku (nebuvo jokių rašiklių — plunksnakotis ir rašalas)“.
Tokia anų laikų, kaip sako poetas Maironis, gyvata… Turbūt ne vieno iš mūsų itin ryškiai atsiminimuose išsilaikiusios sutiktų žmonių istorijos, emocinės būsenos, atrodo dar šiltesni patyrimai. Ir tai dažniausiai imasi iš gero, kelyje sutikto žmogaus. Pavyzdžiui, rašytoja Doloresa Kazragytė įsidėmėjusi mokytojų akis, kaip ji sako: „Akys! Taip. Tai mano Mokytojo akys“. Taip jos ištarta apie Telšių mokyklos mokytojus, kuriuos sutiko besimokydama Žarėnų gatvės mokykloje, taip ji kalba apie savo pirmąją mokytoją, taip apie temperamentingą muzikos mokytoją, anot autorės, „Ji tapo mano mažyte Kelrode Žvaigžde, uždegusia ryškią svajonės žvaigždelę mano širdy“. Tokie pat jos padėkos žodžiai ir režisieriui Vytautui Čibirui — mintys iš anuomet, kai jau Doloresa Kazragytė mokėsi Vilniaus Muzikos ir teatro akademijoje: „mano mielas režisierius ir mokytojas! Ta šypsena, santūrumas, švelnumas, jokio pasmerkimo, kad kažką ne taip padarei. Mylėjau jį kaip mokytoją ir režisierių. Jis žinojo, kas yra jaunystė“. Mokymasis — pasirinkimas, atmintis ir jausmai — visi su tuo esame susidūrę. Ir visiems aišku, kaip gera, jei yra, jei buvo, kas parsivedė, padėjo, kas savo žiniomis, savo priėjimu orientavo — ir gyvenimas šviesėja. „Kažkaip rašydama žodį „mokslas“,— sako rašytoja Doloresa Kazragytė,— prieš akis matau kelią. Kelionė.
Eini, eini — vaikystė, jaunystė, branda, senėjimas, senatvė. Kelyje sutikti žmonės. Vieni tik šmėsteli. Kiti — bent paklausia: „Kaip gyveni?“ O dar yra tie, kurie net nulemia, kuria kryptimi eisi. Kas juos atsiunčia? Paslaptis“? Tiesiog tokie neblunkantys, neištirpę buvusios mokytojo artumos-mokinio pasauliai. Iš jų — ir praeities žodžiai, ir svajonių ateitis, suprastas dabarties buvimas. Džiugu priminti, jog 2019 metais išleista Algirdo Kazragio knyga „Ežerėlio pasakos“, Žemaičių muziejaus „Alka“ darbuotojų dėka — ir jau sėkmingai skaitoma. Jau galima su ja susitikti ir miesto bibliotekose. Regis, ir iš jos, iš dailiai spalvingos knygos — ir pamokos, ir išgyvenimai apie ežerėlį — gyvybę, ir iš savo žemės vandenų sužinota, suprasta, kas yra kas.

Per kitų mintis — ir savąsias apmąstai
Ir prasidės pamokos, ir rimti išbandymai. Tebus pažinūs keliai. Tebus aktyvios veiklos pasikartojimas, atminties budinimas iš klasiko, mūsų krašto poeto Maironio žodžiai: „Į darbą, broli!/ Šalį jauną/ Prižadys saulės spindulys;/ Galybė meilės viską griauna“. Jaunų siekiai, jaunų norai, jaunų svajonės — tegul bus jūsų, Mokytojai,— visi, kurie žvelgiate į jų akis, arti. Kad jie, anot poeto Algirdo Dačkevičiaus, ir vėl — ir dabar, „kad šokteltų/ radę“.
O mokykla, o mokytojas — juk visada buvo regimiausieji, nes tiesiogiai su žmogaus gyvenimu susiję. Visais laikais taip buvo. Ir visais laikais visko buvo. Pavyzdžiui, stabteli prie Jurgio Jankaus (1906-2002) kūrinių ir pastebi įdomiausių dalykų, ir susimąstai.
Autorius yra vienas pirmųjų išeivių rašytojų, baigęs Šiaulių mokytojų seminariją 1929 metais. Atsiverti rašytojo Jurgio Jankaus romaną „Egzaminai“, išleistą 1938 metais — vos ne prieš šimtmetį parašytą, ir perskaitai apie jo kūrinio veikėją Valentiną tokias eilutes: „daugelis smulkmenų, kas kaltas, kad tos smulkmenos susigrūdo apie Valentiną ir sugriovė jo gyvenimą. Tas žodelis, ir tai, kaip jis buvo pasakytas, buvo kupinas juodo nusivylimo“. Ir paties veikėjo mintys vertos įsiskaitymo: „Jaučiu neišreikštą norą kaltinti. Greičiausiai man trūko gabumo…Tikrai nežinau. Aš nemėgau paviršutiniškumo, bet man greitai atimdavo viltį, ir aš nieko nedirbdavau. Daug tokių dalykų aš atsimenu. Mokykla mane atitraukė nuo mokslo. Ji nesidomėjo, ką aš dirbu, ką galvoju, nė ko trokštu…“. Mat „Valentinas buvęs vienas iš tų tyliųjų ir kukliųjų žmonių, kurie širdies mokytojams neužduoda“. Yra romane taikli ir kito jo draugo, romano veikėjo Vlado pastaba per Valentino laidotuves: „tau trūko tokio kieto sprando. Tu buvai pilnas gražios dvasios, kaip skaisti mergaitė (…), akys buvo trumparegės ir tavęs nepamatė tada, kada pamatyti reikėjo“. Kaip rašytojas J.Jankus sako, kaip svarbu, nepasivėlinti „pažinti žmogų“.
Ir Šatrijos Raganą reikėtų čia pat paminėti — pedagogė, rašytoja. Iš čia pat. Ir taip stipriai į mokytojos amatą kibusi būtent iš pačios savo jaunystės — ir Pavandenėje mokytojauta, ir tuomet jos kūrinys „Į šviesą“ parašytas. Ji matė, pažino gyvenimą, regėjo stipriai besiveržiančių į mokslą sąlygas ir iki pat širdies gilumų išgyveno dėl esamų nepriteklių. Ką skelbė, taip ir gyveno. „Pirmų pirmiausia vaikas,— taip sakoma Šatrijos Raganos,— tur pažinti ir suprasti daromąją jam geradarystę. Savaime nieko neaiškinamas, jis ilgai to nesuvoks. Jam rodos, kad visa, ką jis gauna, kas jam daroma, taip turi būti ir kad čia niekas jam neteikia jokios geradarystės. Pamažu, nurodydamas čia vieną, čia kitą įvykį, turėsite atidaryti jam akis, parodyti, kad jis beveik viską gauna nuo kitų ir kad pats nieko negali ir visiškai nuo kitų pareina. Dėkingumas — mandagumas kitam. Mokėjimas gražiai apsieiti — mandagumas. „Kas duos be darbo“,— sako patarlė. Juo kas darbštesnis, juo naudingesnis sau ir kitiems. Darbas yra tarnavimas. Tvardymasis yra savęs nugalėjimas“. Rašytoja, mokytoja Šatrijos Ragana yra kupina gailestingumo ir tolerancijos. Kukli, vengė viešumos, bet drąsiai ir atkakliai gebėjo organizuoti paramą kitiems, kurios reikėjo, tokie pastebėjimai iš V. Daujotytės minčių (2008).
Laikas — kiekvienam savo ir bendras. Toks jis yra tau, Mokytojau, nuo skambučio — iki kito. Gražiai subėgę poeto M.Martinaičio žodžiai — į tokią nedalomą eilėraščių kupetą, kur kasdien vis dėlto taip ir išrankiosi iš jos, kas būtina, lyg ramiai tardamas: „Eisiu akių su dangum —/ viršum vieškelių./ Eisiu ir eisiu — kiekvieno/ prašydamas vardo“. Ir tas ėjimas — kiekvieno mokinio stebimas, kiekvienam — ir toks palengvėjimas, „Koks palengvėjimas, — kaip sako M.Martinaičio Kukutis,— koks tai yra palengvėjimas,/ kad nebus to galvojimo,/ dėl kurio neteks gėdytis“.

Būkite pirmas išdrįsęs pakomentuoti

Jūsų komentaras

Jūsų el. pašto adreso nerodysime.


*


Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.