Ieva Sigita Naglienė
Pamatymai ir paskatos
Viskas gana paprasta: ateina laikas, sėdi mokyklos suolan — ir pirmyn, knyga — prie knygos, tiesiog visa vadovėlių mozaika! Tik imk ir imk — tokia dabarties tikrovė. Ir dar ne viskas — kur technologijos, kur jų stebuklai. Nūdiena — pati didžiausią nuostabą keliantis reiškinys! Tik su mūsų pojūčiais kažkas nebe taip — regis, ir tokių dyvinų dyviniausių dalykų jau nebematome. Arba nebenorime matyti. Kaip dabar sako jaunimas — per rimti dalykai, o kam to reikia.
O pasirodo — reikia. Esti tokių žmonių, kurie ir šiais laikais kuria dvasinei visumai džiaugsmą. Ir ne taip kokį — iš tautos stiprybės, iš atminties. Juk galima pasakyti, kad kolekcininkai — tie, kurie „prie knygų“, yra itin jautrūs kūrėjai? Kodėl — jie ne tik renka, kas jau nebe, ko jau mes nebenorime, bet ir išmoningai tuos nebetinkančius daiktelius — knygas saugo ir kitiems parodo. Ir taip, kaip sakoma, laiks nuo laiko. Kodėl? Dėl labai paprasto reikalo, kad ir mes nors retkarčiais su ūpu gyventume ir savoje žemėje, nes joje tiek daug visko gražaus, iš pamatų — pamatams, ir savo gyvenimą gražiai justume. O pamatai — ir susimąstai, o tuo mąstymu — ir gyvenimas šviesesnis. Tie, kolekcininkai — knygiai, viską sudėlioja taip, kad stebiesi ir negali patikėti, jog yra, kas aiškiai mato tavo žvilgsnį — ir savąjį pasiūlo, kas dirbo, dirba, kas lengvina kelionę — gyvenimo kelią ir per dabartį veda, ir į ateitį su praeities giedra. Va, tokia realybė — juk būtina visada aiškintis, kas tavyje vyksta, kodėl taip, ką jau iš kitų būsi gavęs, savaime, kaip palikimą. Ir tie, senieji mokyklų vadovėliai — ir tie to paties dalis ir tos visumos mokė. Vadinasi, pagarba ir atmintis jų autoriams, jų darbui — mūsų pareiga. Taigi tos mokyklų knygos, kurios buvo išleistos 1921-1944 metais, tie vadovėliai yra kalbūs. Net 24 knygos šiuo metu yra eksponuojamos parodoje „Senieji Lietuvos mokyklos vadovėliai“ Telšių Karolinos Praniauskaitės viešosios bibliotekos Miesto bibliotekos skyriuje. Visus juos per daugelį metų surinko ir iš asmeninės kolekcijos pasidalijo vyr. bibliotekininkas Gediminas Petrulis. Paroda — parodo, o mes galime tuos eksponatus-vadovėlius ir pavartyti, ir paskaityti, ir žmones pamatyti. Giliau panirę į savo atmintį, ne vieną ir giminaitį išvysime prie to, va taip dabar rūpestingai išgloboto vadovėlio — juk mokytų žmonių Žemaičiuose netrūko.
Tikrai stebėtina, kaip gražiai dar išsilaikiusios XX amžiaus pradžios — mūsų senųjų mokyklų mokymosi priemonės, kaip dabar sakoma… Ir tokios — prie kuklumo, tokios gyvos, tokios nuo pradinių klasių iki gimnazijos, taip pamažu vedusios į mokslo tiesas, į gyvenimo, į pasaulio kelius. Visą eksponuojamą literatūrą galima suskirstyti pagal mokymo dalykus: literatūra ir kalba, geografija, tikyba ir istorija. Tokie vadovėliai yra parodoje paties Gedimino Petrulio atrinkti ir pasiūlyti, kaip jis pats sako, daugiausia yra iš geografijos — jo mėgstamiausios srities. Kolekcininką Gediminą itin domina spaudiniai iš tarpukario laikų, iš mūsų žemės, iš žmogaus ėjimo į šviesą — ir tos apšvietos skelbimą kitiems. Suprantama, jog, kas arčiau akių ir širdies,— tas turi ir savo vertę. Išsyk pasidaro smalsu, nuo to jau ir visokių minčių pareina. Prie senųjų vadovėlių itin tinka ir iš kitų knygų imta poetinė išmintis, todėl į šį aprašymą įsiterps ir eiliuotas žodis. Beje, ir pačių vadovėlių tekstuose yra ir eilėraščių, ir liaudies, kaip sakoma, Žmonių dainų. Poetai — taip pat buvę mokiniai, sykiu — ir mūsų mokytojai. Tos jų meninės įžvalgos — ir prie mokslo, ir prie dvasios reikalų tinkamos. Pavyzdžiui, šiuokart tikrai įtikinamai skamba tokios poeto M.Martinaičio eilutės: „Štai užbaigta knyga, lyg būtų miestas —/ kaip niekieno jinai, taip ir kiekvieno…“ Ir vadovėlis-knyga, su likimo ženklu, kaip dovana žmogui — nuo žmogaus. Reikėtų pabrėžti, kad ano meto inteligentai — ir pirmieji lietuviškų vadovėlių autoriai, iš kurių mokėsi ne viena mūsų tautos karta.
Senieji kalbos, istorijos vadovėliai
Vieni iš seniausiųjų, šios mokyklinių vadovėlių parodos, eksponatų — Jono Murkos „Lietuvių kalbos vadovėlis“. III ir IV kalbos mokslo laipsniai bei vadovėlis pasiskaitymui „Vaikų darbymečiui“. Jo paskirtis — po elementoriaus pirmieji metai. Tai „Švyturio“ bendrovės leidiniai, Kaunas-Vilnius, 1921 metai. Jonas Murka (1889-1945) — iškilus tarpukario Lietuvos pedagogas, švietėjas, dėjęs tautinės mokyklos kūrimosi pamatus,— taip teigiama Lietuvos švietimo istorijos muziejaus muziejininkės Jūratės Jagminienės straipsnyje (2013). Kaip sakoma, mokytojas iš pašaukimo, gimęs Kupiškio rajone, o mokytojo darbą pradėjęs Kuršėnų rajone, Auksučių pradžios mokykloje. Vėliau ir svetur gyvenęs, ir vėl Lietuvoje — Šiauliuose su šeima, Dvaro gatvėje, Šiauliuose mokytojavęs, Palangoje paskaitas skaitęs ir rašęs, begalinio darbštumo žmogus. O mokytojo profesija buvusi pati svarbiausia ir vertingiausia. Beje, Auksučiuose J.Murka ir savo „Metodikos etiudus“ — teorinę medžiagą tėvams ir mokytojams pradėjęs rašyti (išleido 1919 m.), vieną pirmųjų tokio pobūdžio knygų Lietuvoje, kurioje aiškiai pabrėžiamas mokyklos šeimos bendradarbiavimas. Sakoma, kad autorius net septynias kalbas mokėjęs, mėgęs bendrauti. Jo buvęs mokinys rašytojas Augustinas Gricius yra pasakęs: „jis buvo mokiniams toks dėmesingas, taip jis kiekvieną tirdavo, tartum kiekvieną čiupinėdavo, ieškodamas asmenybės, jos savumų, polinkių, gabumų“. Minėtoji knygelė „Vaikų darbymečiui“ — net šešios vadovėlių knygos (1916-1935) keturių skyrių pradžios mokyklai, 37 laidos. Tai pats didžiausias ir reikšmingiausias Jono Murkos darbas. Šio vadovėlio prielapyje išlikęs Telšių mokytojų seminarijos ženklas ir įrašas: „Leonas Lukošius. 1922/23 m.“. Būtent 1921 metų spaudinys ir saugomas Gedimino Petrulio kolekcijoje. Mokytojas Jonas Murka mirė 1945 metais — šiemet jau 75 metai nuo mokytojo mirties.
Suprantama, jog visų retų vadovėlių neįmanoma apžvelgi, todėl imta tik po vieną iš skirtingų, mokykloje dėstomų dalykų. Turbūt istorija — viena iš svarbiausių disciplinų, juk tai savo žemės, savo tautos turtas, žmonių likimo siužetai. Prieš vadovėlių apžvalgą — mūsų poeto Stepono Algirdo Dačkevičiaus eilėraštis „Protėvių laukas“: „Krepšin per bulviakasius/ su bulvėm krito/ akmeniai kirvukai./ Protėvių laukas,/ bulvių laukui vietą užleidęs…/ Protėvių laukas,/ per darbymečius klegantis,/ niekad giesmių nemokėjęs,/ tik mokėjęs nuolankiai klausytis/ ir pro šalį lydėjęs, lydėjęs…“ (2004).
Tegul bus toks įvadas į praeities istorijos atmintį — svarus reginys po lietuvių kalbos leidinių pristatymo. Tegul bus istorija, ir istorikas, profesorius, istorijos mokslų daktaras, kunigas, visuomenės veikėjas Jonas Totoraitis (1872-1941), kilimo iš Šakių rajono, pirmasis iš lietuvių ėmėsi tyrinėti tautos praeitį moksliniu metodu. Jo „Vidurinių amžių istorija“, išleista 1926 metais, apima laikotarpį nuo 375 m. iki XV amžiaus. Šalia istorinių faktų — ir pagrindinės filosofijos, teologijos mintys, paminėti italų prozos ir poezijos kūrėjų darbai. Parodoje esama ir 1923, 1936, 1939 metų istorijos vadovėlių. Kaip sako poetas M.Martinaitis, „Šis kraštas mus mokė gyventi ilgiau už mirtį, —/ prasmę nežinomą pirštai vos akmeny išskaitys“ (2017).
Geografija ir kitų dalykų vadovėliai — „pavadinti žodžiu žemę, daiktus ir visa, kas auga“ (M.Martinaitis)
Neįmanoma susilaikyti neparašius tokių taiklių poeto Martinaičio žodžių, Žemės ir Žmogaus esmei nusakyti. Tiesiog eina padėka Tėvynei — dėkingumas už pamokas, už gyvenimą, nes Tėviškėj, Namuos, nes, anot poeto M.Martinaičio, „Girdžiu ugnies pirmykštę dainą./ Galvoju,— ką rytoj galvoti?“ — tokia tikrovė, kuri turi šviesą, kuriai pats esi šviesa.
Iš praeities ir senuosiuose mokyklos vadovėliuose išlaikyta tikroji mūsų žemės jėga. Kaip minėta, geografijos vadovėlių parodoje yra daugiausia. Vienas iš seniausių parodos geografijos vadovėlių — iš 1922 metų leidimo, B.Masiulio pataisytas. Be to, yra A.Klimo, 1925, 1927, 1935 metų, J.Norkaus, 1936 m., V.Ruzgo, 1936 m., S Tarvydo, 1928, 1937, 1938 metų ir kitų autorių darbų. Stanislovas Tarvydas (1903-1975) — žymus Lietuvos geografas, pedagogas, gimęs Mažeikių dvare, Akmenės valsčiuje, šiemet nuo jo mirties praėję 45 metai. Jis mokėsi carinėje pradžios mokykloje Medemrodėje, Akmenės r., o vėliau — Viekšnių progimnazijoje, Šiauliuose baigė Mokytojų seminariją (1927 m.). Mūsų kraštas, kaip pastebi S.Tarvydas, yra vieta, kurioje mes gyvename, todėl „juo geriau savo kraštą pažinsim, juo geriau įsitaisysim jame gyventi“. 1928 metų S.Tarvydo „Geografijos“ vadovėlyje — mintys ir apie Žemaičių aukštę, „kurios aukščiausia vieta yra Medvėgalio kalne“. Yra paminėti Žemaičių aukštės skyriuje ir Telšiai, kalbama apie Telšius po Pirmojo pasaulinio karo, sakoma, jog nėra gerų kelių, nė geležinkelio: „Prieš karą Telšiuose buvo arti 10 tūkst. gyventojų, dabar tėra apie 4 tūkst. 700“. Turbūt dabar mums tikrai sunku įsivaizduoti tokio dydžio Telšių miestą? Kas dar svarbu Stanislovo Tarvydo vadovėlyje? Autoriaus akcentuota, kad „Geografijos reikia pradėti mokyti nuo mokinių gyvenamosios vietos žemėvaizdžio ir eiti prie gretimų žemėvaizdžių apžvalgos. Žemaičiai prieina prie jūros, todėl pirmiausia susipažinkim su ja“.
Beje, įdomiai apie geografijos mokslą kalba ir V.Ruzgas. Jis savo vadovėlyje „Mūsų žemė“, 1936 metais, kūrybiškai mokyklai ir jaunimui, primena gyvojo gyvenimo šaltinius, paukščius — keleivius, žmones — sėslius, vietovaizdį, kuriame kalnai, akmenis upeliai „ridina tol, kol jie patys vandeningi“. Vincas Ruzgas (1890-1972) — ir muziejininkas, ir bibliotekininkas, pedagogas, teigiantis, jog „esmingiausia mokytojo užduotis yra išmokyti mokinius savarankiškai dirbti“.
Iš tikybos pamokų — tai vadovėliai, skirti šventiesiems pažinti, Senajam ir Naujajam testamentui mokyti, parašyti kunigų-mokytojų, išsaugoti iš 1939, 1944 metų. Juk, kaip pastebėjo poetas Maironis, „Apšviest negana/ Vien protą: tikyba — Dangaus dovana,/ Ką palenkia širdį žmogaus./ Bet mokslas nors viską patsai nepaveiks,/ Daryk, ką gali, o Dangus ją suteiks,/ Nematomai širdį užgaus“. Ne veltui, anot poeto Tomo Venclovos, „Maironio laikas yra tikrojo istorinio proceso laikas su praeitimi, dabartimi ir ateitimi“ (1995).
Beje, Miesto bibliotekos parodoje „Senieji mokyklų vadovėliai“ yra ir „Zoologijos“ vadovėlis, pasirodęs 1940 m., ir Amerikoje išleistas JAV Lietuvių bendruomenės vadovėlis „Gintaras“, 1961 metų, ir kitokių vadovėlių, kurie sugrąžina atmintį. Ir vėl — tegul liks šalia, visai prie pat jų, ir šių dienų autorių užrašytas vienas kitas sakinys, ir iš poezijos — apmąstytas, išgyventas, pasvertas, iš tos pačios, mūsų — žmogaus, dvasinės artumos.
Toks gyvas iš poetės Viktorijos Daujotytės kūrybos mintijimas — tiesiog dovana, lyg stipriai pajutusiam anų laikų Mokytojų darbo svarbą: „Žemės kultūra — visų gyvenusių, gyvenančių, gyvensiančių. Mokytojai — jei ir neturi tokio, susikurk, kad ir iš visai menkų galimybių. Tik išminčiai žino, kad nieko nežino; žmogui šį tą lemta žinoti“. Juk, „Kalbos klasta,— sako V.Daujotytė,— staigi,/ netikėta, ir išjuda kažkas/ labai svarbus iš savo vietos“. Į pedagoginės visuomenės ratą — ir rašytojos Šatrijos Raganos teiginys, lyg ir visų, anų laikų vadovėlių autorių, veiklos apmąstymas: „Aš negaliu gyventi, rankas sudėjus; nesuprantu, koks tai gyvenimas būtų! Prisidarbavus per visą dieną, pavargus, prisibėgiojus, taip malonu atsisėsti vakare su knyga, kad nesimainyčiau nė su didžiausiu ponu“. Tokia gyvenimo tiesa — ir daug jos gijų mokykliniuose vadovėliuose. Tik pabandykime — niekados nežinai, kuo turtingesnis po to tapsi.