Ieva Sigita Naglienė
Prisiminimai iš anų dienų
Taip pamažu sklandžiai vėsta, renkasi lietūs ir tamsuma. Rudenėja — laiko kultuvės imasi rudens darbų. „Laiko kultuvės“ — poeto Stasio Bulzgio paskutinės knygos pavadinimas, toks itin tinkantis dabarties laikui nusakyti, rimasties, artimų žodžių deriniui apibūdinti. Knyga pasirodė 2018 metais, „Saulės deltos“ išleista, galbūt išties vis dar, kaip poetas sako, „Žlugtą/ velėjančių laumių/ kultuvėms taukšint,/ eina/ kasdienis,/ kartais netikėtas/ gyvenimas“. Ar dar šitaip įmanoma? Taip, jei tiki, jei gali tuo patikėti…
Knyga pasirodė jau po poeto, žurnalisto, publicisto, kraštotyrininko Stasio Bulzgio mirties — jo mirties data 2017 m. gruodžio 25 d. Stasys Bulzgis — iš Aukštelkų kaimo, Radviliškio rajono, gimęs 1935 metais — šiemet būtų 85-eri. Baigęs Vilniaus universitetą, dirbo ir savo gimtinės, ir Endriejavo bei kitų mokyklų mokytoju, regis, aukštaičiui pažinūs tapo ir žemaičių patyrimai. Vėliau darbavosi Šiauliuose — ir žurnalistas, ir kraštotyrininkas, ir poetas, nevengęs prozos, ir almanachų redaktorius. Beje, apie darbą su literatais — su Šiaurės Lietuvos literatų draugijos nariais, Stasys Bulzgis praleido tikrai daug laiko. Iš tų darbų, iš tų literatų bendrysčių — ir Telšių literatų pažintis su Stasiu Bulzgiu, su jo kūryba, su asmens atidumu ir rūpesčiu. Toje kūrėjų bičiulystėje atsirado ir bendri aukštaičių-žemaičių kūrybos almanachai „Jungtys“. Į „Jungčių“ knygą pateko net 11 rajonų, skirtingo amžiaus ir kūrybinės patirties autorių darbai.
Malonu, kad kalbant apie „Jungčių“ almanachą, yra proga prisiminti ir mūsų Telšių literatų klubo prezidentę Adolfiną Varnelienę — ji buvo redakcinės kolegijos narė, sykiu su redaktoriumi Stasiu Bulzgiu, Regina Grubinskiene, Vytautu Kirkučiu, Kazimiera Vilma Lideikiene ir Ona Mikalauskiene tvarkė knygos — almanacho medžiagą. Beje, ir „Jungčių“ pavadinimas — Adolfinos Varnelienės sugalvotas. Su kokiu džiaugsmu ji prisimindavo tas kūrybinės atrankos minutes, tas išvykas į Šiaulius, tą darbą, kuris iš atskirų atsiųstų eilėraščių ar prozos pluoštų jungėsi per kuriančiųjų margumynus, įvairovę į vieną derinį — į knygą. Ir apie redaktorių Stasį Bulzgį Adolfina tik geru žodžiu atsiliepdavo — prisiminimai yra prisiminimai, o kiek jau daug iš anų akimirkų, iš anų žmonių, iš tos draugystės ir atsisveikinta. Taip ir atmeni, taip ir pajauti, kaip sako poetas Stasys Bulzgis, „Ir už viską širdim užmoki“. Turi Telšių literatai ką širdingai iš Šiaulių, kaip sakoma, anų laikų atminti, kaip mintis priekin paginti, kad į šią dieną ir vienas kitas epizodas iš ten įkristų — ir saulėtas, kad buvota, kad taip staiga ir vėl priartėja laukimas.
„Laiko kultuvės“ — lyrika, kai susipina „giesmė ir šokis“
Stasio Bulzgio bičiulis Julius Norkevičius apie „Laiko kultuves“ yra pasakęs: „klasikinio eiliavimo lyriniai, kupini jausmo, gyvenimo išminties, prasmingų pamąstymų, gausių kelionių po Lietuvą ir toliau, įspūdžių posmai“.
Pats autorius įtikinamai dirbo vardan kitų švietimo, gebėjimo gautą informaciją atsirinkti ir pritaikyti savo gyvenime: „rašiau ir domėjausi visą laiką kultūros temomis“ — tokia kuriančio žmogaus misija, taip Stasys Bulzgis suprato gyvenimą. Jam buvo svarbu atminti, perduoti, įvertinti, kas nauja, kas vertinga, būtina. Pirmieji Stasio Bulzgio kūriniai paskelbti 1962 metais. Be grožinės kūrybos, publicistikos, daug parašyta ir informacinėmis — reklamos temomis, pavyzdžiui, išleistos knygos apie Šiaulius — pažintis su miestu ir jo įžymybėmis. Yra Stasio Bulzgio išleistas ir mažasis vadovas po Šiaulių miestą — kaip pastebi pats autorius, tai buvo naujos mažųjų vadovų po didžiuosius Lietuvos miestus serijos pradžia. Dar nei Vilnius ar Kaunas jų nebuvo parengę. „Tai mes pirmieji išleidome knygą „Šiauliai. Mažasis vadovas“, 40 tūkstančių egzempliorių tiražu“,— prisiminta Stasio Bulzgio. Pasak jo, „Tai buvo pirmas atvejis, kai be jokios propagandos buvo išleista informacinė knyga. Dabar ši knygelė, galima sakyti, yra istorinė, nes ją atsivertęs gali pamatyti, kaip tuo metu kokia gatvė vadinosi, kur koks paminklas stovėjo, kada jis pastatytas, kas jo autoriai“ (2010). Ir poezija Stasiui Bulzgiui buvo išskirtinis rašymas — rašoma iš didelio dvasios pakilimo. Kaip jis pats išsitarė, „čia turi būti kažkoks saikas! Jeigu jau rašai, tai privalai jį jausti“ (2003). Nemažai jo eilėraščių knygų išleista, nors pats poetas yra sakęs: „Apskritai dabar eilėraščių visi purtosi…“
„Laiko kultuvės“ — iš praeities vaizdų, gražiausios atminties ir palikusių pėdų. Šią knygą sudaro 60 eilėraščių, į kuriuos sujungti gamtos pajautimai iš tėviškės, įplaukia atsisveikinimo motyvai ir jungiasi iš kelionių priklydę žodžiai. Pirmajame skyriuje eilėraščių erdvės žydėjimas yra labai dažnai „veriantis gilumas“, „o akys spindėti ima“. Teigiama, jog visa tai gali labai greitai pajausti: „Vyšnių šviesoj nerimai“. „Pražydęs erškėtis — tai vasaros akys“, o „Mėnulis lyg pražydusi puriena“. Apskritai žydėjimas — tai „sujudusi širdis“, o „žalias laukas supa žalią žolę“ — „žalio džiaugsmo žiežirbas vis mėto“. Tiesiogiai pinasi dienos ir nakties virpesiai — diena ima viršų ir skelbia šviesos pergalę. Galima sakyti, kad pirmajame skyriuje dominuoja pavasario-vasaros laikas, kuris jungiamas su visais žmogaus išgyvenimais. Kiti „Laiko kultuvių“ skyriai — regimybė, kurios negalima pamiršti, istorinių tiesų atkartojimas, istorinių vietų lankymas ir kasdienybės giedra bei šešėliai. Jautriai skamba tremties, nepriklausomybės temos, žemės kančia, žmonių kartų likimai. Iš čia sueina daug žydėjimo gijų, neriasi į prisiminimų srautus: nuo žiedų tiesiogine prasme — iki sielvarto žiedų, akimirkų, nebegrįžusių skausmo ir ilgesio, pavyzdžiui: „Tiktai kažko krūtinė šyla“, „bedugnių gylis/ skandina šiandien mūsų širdis“. Ir vis dėlto dominuoja šviesa — šešėliai traukiasi, atsiranda gyvenimo viltys, pavyzdžiui, kad ir šituose eilėraščiuose: eil. „Kasdienybės ratas“: „Lyg sapnas krinta iš dangaus purienos./ Lyg sapnas ir pakluonių rūkas./ Jei pasijusi kasdienybėj vienas,/ atskris paguosti angelas netrukus“, arba eil. „Mėlynas vėjas“: „Lyja laumių lietus, ir padangė/ pasipuošus ryškia Vaivos juosta./ O kažkur skambalėliais sužvangę/ atlaidai guodžia dar nepaguostą“. Eilėraščio žmogus yra įsitikinęs, kad „Visur palieka pėdos“ — taip pavadintas ir paskutinis knygos „Laiko kultuvės“ skyrius. Žydėjimas ir žiedų motyvai taip pat šiame skirsnyje stipriai veikia žmogaus jausmus: žiedai yra ir žmogaus atmintis — „kai padangių gėlės/ žiedas džiugins namus“, arba žiedai — kaip žmogaus įgimtų gebėjimų raiška: „Koks to rašto grožis! Visas audeklas nušvito./ Ir turi tu viską širdimi pajusti“. Tokie iš namų, iš artimųjų poeto Stasio Bulzgio puoselėti susižavėjimai. Yra jo eilėraščiuose išminties gijų, įkalbėjimo, dėmesio žadinimo, pavyzdžių: „Tartum vandenį mes kasdienybę semiam./ Negerai, kai rytas visą dieną peikia“, „Ką sėjai, tenka tas ir pjauti“, „Kad šiandien nesijaustum išmuštas iš savo balno,/ visai negirdima svaigiai dainuoja žemė/ ir ilgesį iš ilgesio versmės tau semia“. Regis, kaip sakoma, tik toks vienas žingsnis — toks žmogaus atminimas, o kiek daug visko susijungė. Ir dar vien eilutė — tokia dar „šviežiai“ perskaityta: „Sėdim ant labai numinto slenksčio./ Į beribį tolį skrieja mintys,/ bet tikrai jos grįš ir nusilenks čia“ — kiekvienam į atmintį, kartais ir nesumojus, kodėl taip yra. Tokia poeto Stasio Bulzgio paskutinė jo gyvenimo knyga „Laiko kultuvės“, tokie žodžiai ir jų ilgesingi perėjimai iš vienos vietos į kitą, iš matymo lauko — į mus. Iš jo gyvenimo kūrybos ir mintis apie ieškojimus, pasirinkimus, apmąstymo stabtelėjimus — telieka: „Gūdžią naktį mirksi ugnelė/ kažką tarytum pasislėpus sako./ Gal ji tau rodo pamestąjį kelią,/ nes tavo akys nebemato tako“.
Eina ruduo — dairaisi ir matai, ir atmeni. Taip surėdytas žmogaus gyvenimas — ir gerai. Kiekviena atmintis — dovana atminusiam ir ženklas apie tuos, kurių jau šalia nėra. Atmintis to, kuris sutiktas, išgirstas — kas nors vis dėlto buvo pasakyta ir atsakyta buvo ir tai pasiliks. Ir dar ta pačia tema — dar viena atminties ir susimąstymo eilutė iš poeto Stasio Bulzgio knygos „Laiko kultuvės“: „Toks jisai pasaulyje tebuvo vienas“. Taip, taip apie žmogų — ir iki vidinių ertmių, ir prisiminus — ir žodžius iš naujo išgirdus, kažin kaip kitaip ištartus. Telieka, kas atmintina — išlaikoma.