Iš Šiaurės Italijos, įspūdingo Pjemonto kalvų krašto, kur aplink gausu vynuogynų, kilęs salezietis Piercarlo Manzo (save pristatantis trumpiniu — Pier) Lietuvoje gyvena ir dirba jau penkerius metus. Kaip pats sako, visada buvo smalsus ir domėjosi tolimaisiais kraštais, tad gyvenimas svečioje šalyje jam patinka.
Aistė Gauryliūtė
Lietuvių kalbą išmoko per dvejus metus
P.Manzo nuo mažumės domėjosi įvairiais misionierių pasakojimais bei liudijimais, tad pamažu į jo širdį pasibeldė svajonė — tapti vienu iš jų. Pašnekovas gimtinėje dirbo įvairiose mokyklose kaip humanistinių dalykų mokytojas ir sielovados bei kitos neformalaus ugdymo veiklos koordinatorius, kol, perkopus ketvirtą dešimtį, atsirado galimybė atvykti į Lietuvą. Jo paties iniciatyva prisidėti prie saleziečių veiklos kitame pasaulio kampelyje, provincijolo buvo paskirtas į šalį, kurioje ypač reikėjo sustiprinti nedidelę saleziečių bendruomenę.
Lietuvoje Piercarlo įsikūrė 2015 metų rugsėjį ir apie dvejus metus gyveno Vilniuje, kur mokėsi lietuvių kalbos, susipažino su šalies kultūra, papročiais bei dvasingumu. Nors pašnekovas kuklinasi ir mano, kad dažnai kalba netaisyklingai bei turi dar daug ko išmokti, iš tiesų per tokį trumpą laiką jis puikiai įvaldė gebėjimą kalbėti ir net rašyti lietuviškai, panaudodamas taisyklingas žodžių galūnes, kas įprastai užsieniečiams, mokantis lietuvių kalbos, sukelia nemažai problemų. Pusantrų metų P.Manzo du kartus per savaitę turėjo privačias kalbos pamokas, bet daugiausiai žinių įgijo mokydamasis savarankiškai, ypač bendraudamas su vaikais ir jaunimu. Taip pat kalbos įgūdžiams tobulinti padėjo lietuviška muzika ir giesmės.
Atvykęs į Lietuvą, pirmiausia Piercarlo apsistojo bendrabutyje, kur girdėjo aplink gyvenusių jaunuolių žargoną bei rusiškus keiksmažodžius, o persikėlus į Telšius — ausyse aidėjo žemaitiška šnekta. Be to, čia jis įsidarbino Telšių Vincento Borisevičiaus gimnazijoje kaip istorijos mokytojas. Tai taip pat sukėlė nemažų iššūkių, kur nuo įprastos buitinės kalbos tekdavo staiga pereiti prie formalaus istorinio žodyno vartojimo.
P.Manzo džiaugiasi, kad lietuviai yra tolerantiški ir nesijuokia, jei ką nors pasakai ne taip. Jis mano, kad kitos tautos turėtų imti pavyzdį — suprasti, kad ne taip lengva greitai ir kokybiškai išmokti naują kalbą. Pasak Piercarlo, pirmus keletą mėnesių atrodė, lyg gyventų mėnulyje, bet po kurio laiko pastebėjo, kaip pamažu formuojasi vartojama leksika, tad nei lietuvių kalba, nei pati tauta nebeatrodė svetimos.
„Kol kas nejaučiu ypatingo savo tėvynės ilgesio, kur man gyvenimas pasidaro per greitas ir sudėtingas. Man labiausiai trūksta žygių kalnuose ir futbolo varžybų su vaikais. Išsireikšti savo gimtąja kalba visada lengviau, bet man patinka bandyti save naujais iššūkiais, o dabar net ir Maironio kalba man nebesvetima“,— teigia pašnekovas. P.Manzo apgailestauja tik dėl vieno dalyko, kad šiuo metu nebeturi kalbos pamokų, padėsiančių dar labiau pagilinti žinias ir praplėsti žodyną.
Meilę vaikams ir jaunimui įkvėpė kunigas Jonas Bosco
P.Manzo užsimena apie Šv.Joną Bosko — kunigą iš Italijos (prieš keletą metų jo relikvija buvo atvežta ir į Telšius), kuris jam yra tarsi autoritetas, pavyzdys, kaip reikia dirbti su jaunimu bei padėti jam augti dvasiškai. Pašnekovas pasidalijo šilta istorija apie tai, kaip J.Bosko rūpinosi, kad jo pasodintas medelis suvešėtų ir pavirstų stipriu ąžuolu, kurio šakelės simbolizuotų jo vaikus (saleziečius), išsibarsčiusius po visą pasaulį, net 132 šalyse. Šio kunigo pavyzdys įkvėpė Piercarlo ir dar labiau paskatino jį mylėti vaikus, sužadino norą užsiimti švietėjiška veikla, katalikišku jaunimo ugdymu. O noras tapti saleziečiu aplankė savanorystės vaikų stovyklose metu.
Saleziečiai įprastai susitinka su jaunimu mokyklose (ypač profesinėse), jaunimo dienos centruose, parapijose, gatvės vaikų ir jaunų migrantų prieglaudose. P.Manzo dėkoja Dievui už didelę Jo siųstą dovaną — pašaukimą ir neįkainojamas patirtis, kuriose gali padėti jaunimui atrasti tikėjimą.
Pasak P.Manzo, saleziečių bendruomenė Lietuvoje nėra itin gausi, bet ją sudaro skirtingų šalių atstovai. Saleziečių atvykimą į Žemaitijos sostinę lėmė vyskupo Jono Borutos susižavėjimas kun. Bosko relikvijų piligrimyste. Jis nusprendė pakviesti saleziečius bendrauti su vyskupija, o vyskupui Kęstučiui Kėvalui teko juos šiltai priimti, tėviškai globoti, palaikyti bei nusiųsti dirbti su jaunimu į Telšių Vincento Borisevičiaus gimnaziją, kurioje šiuo metu yra keturi saleziečiai, atvykę net iš trijų skirtingų žemynų.
Kun. Onorino yra kilęs iš Venecijos, jis maždaug apie 20 metų užsiėmė misionieriška veikla Rusijoje ir Ukrainoje. Prieš kiek mažiau nei metus į Telšius atvyko dar du jauni misionieriai kunigai iš tolimesnių šalių — Argentinos ir Filipinų — kun. Alexis ir kun. Oliver. Karantino laikotarpis nesutrukdė jiems greitai perprasti lietuvių kalbos pagrindus ir įsitraukti į mokyklos bei bažnyčios veiklą, kurios metu dalijasi savo patirtimis. Jie aukoja šv. Mišias (kiekvienoje klasėje vedė spalio mėnesio rožinio maldą), su mokiniais artimiau susipažįsta ir susidraugauja per klasės valandėles, įvairias ekskursijas ar dalyvaudami renginiuose.
P.Manzo bei kiti saleziečiai yra dėkingi tiek mokiniams, tiek mokytojams už draugišką priėmimą, norą kartu bendradarbiauti bei naujų idėjų pasiūlymus, kurie padeda pasiekti jaunimo širdis ir ugdyti jas dvasiškai. Piercarlo džiaugiasi, kad vos tik įžengęs į mokyklą, pajuto nuoširdų bendruomenės pasitikėjimą ir svetingumą.
„Jei būčiau nuolankus, o ne maksimalistas ir pasitikėčiau paprastumu ir žmogaus ribotumu, visur ir su visais jausčiausi kaip namie. Gal laikotarpis Lietuvoje padeda tyliai link to eiti. Manau, kad tai bus svarbi stotelė į naują brandesnį gyvenimo etapą“,— teigia pašnekovas.
Piercarlo mano, kad bendravimas su jaunimu visada skatina auklėtojus svarstyti apie gebėjimą tinkamai pakalbinti ir išmokti ne tik klausyti, bet ir išgirsti. Dirbant su jaunais žmonėmis, pašnekovas kartais pasigenda atgalinio ryšio, tad neretai būna sunku suprasti, ar tai, ką darei bei sakei buvo veiksminga, pasiekė vaiko širdį, ar liko nesuprasta, neišgirsta. Bet nepaisant to, iš jaunimo galima daug ko pasimokyti ir suaugusiems.
„Užpernai su viena klase Seime Vilniuje susitikome su jaunu politiku, kuris mus įspėjo: nuobodžiavimas irgi yra apsisprendimas. Todėl Lietuvoje mane nustebina kai kurie jaunuoliai, kurie jau nuo 5 klasės yra pasiryžę siekti svarbaus tikslo gyvenime. Apskritai lietuvių jaunimas yra savarankiškas, pagarbus ir kantrus“,— sakė P.Manzo.
Po gražių atsiliepimų apie jaunus Lietuvos žmones, Piercarlo palinkėjo jiems to, kas ypač reikalinga šiuo metu: tylos ir mokėjimo palaukti. Pasak jo, skubėjimas gyventi, paviršutiniškumas, o kartais net ir savanaudiškumas gali pakenkti santykiui su aplinkiniais ir su savimi pačiu. Pašnekovas skatina nepamiršti ir Dievo. Jo nuomone, svarbiausias santykis yra su pačiu Jėzumi: tikru Dievu ir tikru žmogumi.
Piercarlo taip pat dalijosi prisiminimais iš savo jaunystės. Jį supo linksma, jauki saleziečių namų aplinka, nuoširdžios maldos vienumoje, savanorystės ir šventųjų gyvenimo istorijos. „Visa tai pamažu, bet giliai palaistė tas sėklas, kurias sodino mano šeimos pavyzdys.“ P.Manzo teigia, kad kitų tikinčiųjų liudijimai, jaunatviška malda ir Šventojo Rašto skaitymas priartina mus Dievo patyrimo kasdienybėje link.
Dar viena svarbi gyvenimo dalis — muzika ir istorijos vadovėlis
Savo pirmuosius metus Telšiuose P.Manzo prisimena su gitara ir istorijos vadovėliu rankose. Nors nebuvo paprasta dėstyti dalyką svetima kalba, Piercarlo domisi Lietuvos istorija ir labai džiaugiasi, kai atsiranda progų skaityti, įsigilinti į praeities įvykius bei aplankyti aprašytas vietas.
Pašnekovas sako, kad lietuviai — nuoširdūs praeities puoselėtojai. Taip pat P.Manzo užsimena ir apie meilę muzikai. Jis savęs nelaiko muzikantu, sako tik užsiimantis mėgėjiška veikla. Mokykloje jis yra įkūręs gitaros būrelį, dainuoja renginiuose, gieda bažnyčioje. Be to, pernai Piercarlo pradėjo vesti katechezės kursus Telšių Šv. Antano Paduviečio katedroje. Tai itin mėgstama jo veikla, kurioje jis turi galimybę pasakojimais parodyti vaikams, kaip Dievas mus myli ir išmokyti, kokiais būdais Jį galime mylėti mes.
Svajoja apie oratoriją Telšiuose
P.Manzo žavėjosi kun. Bosko mokėjimu svajoti ir mano, kad tai taip pat yra visų saleziečių pareiga. Dėl šios priežasties Telšiuose gyvenantys ir dirbantys saleziečiai svajoja apie oratoriją — atvirą erdvę, kur vaikai galėtų susiburti, kartu žaisti, draugauti ir augti dvasiškai.
„Oratorija yra genialiausias kun. Bosko kūrinys. Tikimės, kad netrukus kokiame nors Telšių salezietiškame kieme aidės džiaugsmingi vaikų balsai — pavasario balsai.“