Tamsusis laikas ir jo spalvos: „Daugiau pasakytum tylėdamas“ — Vytautas Stulpinas

Reginos Klemovienės nuotr.

Ieva Sigita Naglienė

Kartais artimiausia tai, kas „tylomis“ ir gali „ilgam išlaikyti žvilgsnį“ — Vytautas Stulpinas
Kaip ir visos gamtos puošmenos apeitos, o kas buvo trapu trapiausia, užsibaigė. Jautrioji pasaulio dalis su gamtos gyvastimi ilsėsis iki natūralios šviesos. Tik mes vis šmirinėjame, kad ir kokia tamsa vargintų, kad ir kaip sunku būtų, dairomės žavesio, keliame svajas ir tikime, jog visas tamsusis laikas neužslopins atminties spalvų. O jose — žmonės, jų gyvenimai ir aukštosios tolumos. Taip ir toliniesi-priartėji, esi sykiu su tikrovės reginiais, kad imtum ir justum, kaip pamažu veikia saulė, vanduo, medis, posmas, garsas, kito buvimas. Arba, kaip mainosi pasaulis, pasak poeto Vytauto Stulpino, prie ežero, kur „Žvejo valtininko daina/ Mielesnė tyloje./ Prasto namelio dieve,/ Popiet esi kitoks,/ Lyg įsikniaubęs į žievę.“
Apie tą, kitokią būseną, kitokius žmones, jų regėjimus dažniausiai kalbama patylom — visi jie turi savo gyvenimą ir lyg kartu, lyg su savimi — ir stipriai su kitais, nes tai originalūs žmonės, palikę, ką patys kaupę, ką atradę. Kad ir šviesuolis, Žemaičių krašto senovės sergėtojas Konstantinas Bružas — 2005 metais palikęs šią žemę, Žemaičių Kalvarijos kalnelyje besiilsintis, ne vieną stebinęs ištverme ir kruopštumu. Savamokslis kraštotyrininkas, kilimo nuo Šarnelės, lankęs ir Telšių gimnaziją, palikęs Telšių „Alkos“ muziejui knygų, savo rankraščių, dokumentų, fotografijų — saugoma apie 17 aplankų. Ir vis apie žemaičius, apie XIX a. pabaigos-XX a. 8 dešimtmečio etnografinę Žemaitiją, jos apylinkes, žmones, amatus, vertingą medžiagą — paveldo dalį. Pasak paties Konstantino Bružo, „Apie tai, kas neturi išnykti“ — yra tokia knyga apie jį sudaryta, parengė Rimantas Balsys, Klaipėda, 2017 m.
Rinko Konstantinas Bružas atmintį ir apie poetą Vytautą Mačernį, ir apie kitus, ir apie jo bendraamžius — užtikrintai, matydamas, manydamas, kad neišsiblaškytų, kas taip stipriai susipynę su šio pašalio gyvenimu. K.Bružo iniciatyva poetas V.Mačernis ir jo kūryba įamžinti vadinamosiomis akmeninėmis vizijomis — tai kelias, kurį jau ne vienas esame ėję, lankydamiesi poeto gimtinėje, artėdami prie jo amžinojo poilsio vietos. Šiandien turime stabtelėjimų-apmąstymų stoteles — kreipinį į mus pačius, meninę išraišką — jautrią atmintį. Tie darbai — tai sediškio akmens meistro Vladislovo Raštikio kūryba. Pirmoji poeto V.Mačernio „Vizijų“ plokštė pagaminta 1995 metais, o tais pačiais metais — ir dar trys buvo atidengtos. Šiais metais jau 25-metis, kai akmeninės plokštės liudija Poeto svarbias tėviškės vietas.
Gražus Vladislovo Raštikio braižas, meniškai kiekviena raidė įrašyta: pirmoji „Vizija“ — akmeny prie Šarnelės mokyklos, kurioje savo mokslų pradžią ir pradėjo Mačernis, antroji — prie Šarnelės piliakalnio, trečioji — prie Mileikos ežero, o ketvirtoji — prie sodybos. Iš viso yra septyniose vietose žemėn įspaustos akmeninės plokštės su Mačernio „Vizijų“ eilutėmis. Tai gyvenimo spalvos, kurios pilnos tylos. Visa poezija, kaip pastebi poetas Vytautas Stulpinas, „kaip bebūtų taip, turi eiti į ramybę“, kad „galėtum mąstyti, įsimąstyti“.
Įsimąstęs per gyvenimą visada eina ir tas, kurio žvilgsnis kitur, kuriam ir tamsusis laikas — taip pat vizijos. Taip, pasak sediškės Genoveitos Gricienės, daugybę Konstantino Bružo mąstymų galime laikyti vizijomis. Tai žemaičių svajotojo, dvasios žmogaus gyvenimas. Atrodo, toks stiprus jo išgyvenimas — ir iki mūsų likęs, visada pareinantis iš tos pusės: taip nuo Žemaičių Kalvarijos, iš Šarnelės, taip atvirai, kaip poetas Stulpinas sako, „Ošimas su Šarnelės medžiais“, kad turi visą gyvenimo esmę čia pat. O juk ieškojom, tikrai, „Ieškojom,/ kas buvo toli,/ pernelyg toli,/ o slėpės čia pat“. Poeto Stulpino eilėraštis, skirtas Konstantinui Bružui, prieteliui — ir sykiu visiems, kurie vis dar „sykiu su Šarnelės medžiais“, su dvasine atgaiva Žemaičiuos „akis į akį“… Tai ir yra didžiausias stebuklas — žmogaus, tylos, laiko, ramybės spalvos. Ir jos mainysis, kaip poeto Vytauto Stulpino pastebėta, visai neseniai jo parašytame eilėraštyje, tyla ir „užpustyta purėto sniego“ — ir tokia akistata bus, ir tuomet dairysimės kas, kaip ir kiek iki mūsų. Nors, kaip čia pasakius, „Viena suvokęs,— liudija poetas Vytautas Stulpinas,— daug ko vis vien/ neįstengtum suprasti“ (2013). Esti ir taip — tik visada svarbu nepasiduoti, niekaip tam tamsiajam laikui, juk tuomet sėkmingai gali atsiskleisti asmeninės paslaptys, laiko dėl savęs šitiek turime.

Kai pajusime gruodžio ramybę, bus ir kitokių kalbų
Taip nutinka. Tyla — kalbi, ramybė — reikalauja savo balso, o galų gale supranti, kad tos tylos-ramybės apsuptyje išgirdai ir išsikalbėjai daugiau negu bet kada. Įdomūs yra tylinčio, stebinčio, ramaus žmogaus šiokiadieniai. Dažniausiai juose ir „Prisiminimas: pasikartojęs būsenos ritmas“,— kaip sako Viktorija Daujotytė.
Už langų kaita — tiek gamtos, tiek žmogaus. Juk teks ne tik žiemos keliamą sumaištį, bet ir šio amžiaus problemas įveikti — nutinka įdomių atradimų, jei pasiduosime tylos ir prietemos puošybai. Ne vien tik pilka, juosva ar balkšva — ne, visokio spalvesio esama, jo komponavimo būdų galime pačių įvairiausių išvysti, taip pat ir estetinį skonį justi. Svarbu, kad spalvinių plokštumų, ramybės buvimo nesišalintume — visada Žemaičiuos buvo marga. Ir akis į dangų reikėtų kilstelti, ir tamsumoje — „paukščių takas“,— kaip sako poetas Steponas Algirdas Dačkevičius, „Mums/ jo reikia,/ ne paukščiams – – -“.
Gal tikrai, kuomet tiek daug tamsaus laiko — ir „angelas, panašus į mažą,/ šviesiai mėlyną debesį,/ ką jis neša, kas jį nešasi“,— pastebėta poetės Viktorijos Daujotytės, yra svarbu? Ir „kalbu, lyg diktuočiau rašančiam,/ tyliai, slaptai delne spausdama/ lašą vandens violetiniam rašalui“, poetės skelbiama, tylumoj įsimąsčius ir atsiminus — gal taip natūraliai esi su kažkuo, ko jau nėra ir nebebus? Ir „žiūrėjimas, žvilgsnis,/ tikrovės veidai daugiaveidžiai,/ žvilgantys tamsoj“ — iš tos atminties, kuriai atgaivinti reikia tinkamos erdvės ir panašaus laiko? Tiesa tokia — eilėraštis išjudina tarpusavio bendrystę, o jo spalvos, tylos ornamentai — rėmina žvilgsnį, kelia visai kitokias jausmo juostas negu pats fonas. Suprantama, „atvėsęs dangaus ovalas,/ valia matyti, valia ir ne“.
Tokia yra poetės Viktorijos Daujotytės prisiminimų kalba su tylos lyrika, „iš pačių šaknų“, kuomet teigiama, jog „pakėlė širdis/ sužydėjimą visko,/ dabar tyliai žiemoja“. Tuose gamtos motyvuose, poetiniuose niuansuose — visas mūsų vidinis atspindys. Galbūt tai, ką turime tiesiog akyse ir yra tikrasis grožis, jaukumas? Bet visa tai pamatyti reikia tykesio, lėtumo, ramybės. O mes — spartūs, pasak poeto Algimanto Mikutos, „Greitai miegam, greitai bręstam,/ greitai gimdome kitus“. Greitis — ir „švytuoklė virš visų švytuoja“, „Čia dar gyvi, čia mirę amžinai“, „žmonės, žodžiai ir kalnai,—/ švytuoklė virš visų švytuoja“ — tokie yra A.Mikutos žodžiai, ir jie skelbia, kad „Greitis dvasią surakina,/ tik instinktų gaivalingų/ dar sutrupinti nemoka.“ Vis greičiau, vis kažin kur — ir kas lieka: „Girdime tik skardų garsą,/ skiriame tik ryškią spalvą,/ regime tik stambų daiktą/ srauto nešamų skeveldrų“.
Gamta dabar pilna tykumo — tikrojo, svaresnio. Pasak poeto M.Martinaičio, „o iš gyvybės gilumos atsiveria klausa“. Ir ne tik — „O toj tyloj ir man kažkas,/ kažkas iš to“, „kam žodžių nėr,/ kas vien tiktai klausa —/ negirdima, mano slapta dvasia,/ kur gailis tų, kurie manęs gailės —/ kas pelenuos, kas visada tylės.“ Toje tyloje — žiemos tykuma, ir ne tik — tegul bus atmintis, girdima, širdies palytėta, išpasakota ir saugoma. Tegul visos tykesio spalvos — tegul susieina, kad ir kokia „Trumpa daina apie nieką“ — taip jautriai pasakyta jauno poeto telšiškio poeto Petro P.Gintalo. Tegul — „Žvirbliai maudos/ Ant šulnio dangaus“… Ir matai, ir turi, prisimeni — tai ir svarbiausia, nes viskas rišasi atmintimi ir su kitais žmonėmis — dėl savęs. Galima ir dar giliau atsidurti — esti tylybės ir regėjimų slaptyje, melodijoje, šviesos, kad ir menkutėje, apsuptyje. Pavyzdžiui, poeto Vytauto Stulpino „Baltoje lyrinėje panoramoje —/ Lyg nepamirštamam sapne“, vakarėja, „Užmestas kažkur nuošalyje likimo būgnas,/ Permatomas snaiguriavimas balkone“. Tykesys — ir „Sniego jausmas“. Viskas yra artima — juk žiemos metas, juk „Tikras patamsis“, ir toks realus suvokimas — „Tamsiausia ir šalčiausia valanda buvo prieš aušrą.“ Pamažu — ir apsiprasime, jog tamsusis laikas praeis, o „Daugiau pasakytum tylėdamas“.
O kad būtų lengviau, tam reikia stebėtis viskuo, kas ir itin įprasta, kas vertinama, kas sąmoningai ir mus pačius keičia. Kad tyla ir jos spalvos ne tik kasdienybę — visą gyvenimą išjudintų, kad permainytų su rūpestingai surikiuotais saulės spinduliais, kad ir menkučiais — artėjančiais į langą dėl prisiminimų šviesos, dėl rytdienos — žvilgsnio į dvasinę ramybę.