Telšių kultūros centro režisierės: „Kultūra jungia ir vienija visus“

Alina Gintalienė ir Agnė Jakavičiutė.

Alina Gintalienė ir Agnė Jakavičiutė — kultūros nešėjos Žemaitijos sostinėje, kurios savo kūrybiniais užmojais džiugina ne vieno kultūros vartotojo akį ir ausį. Nors pandemija skaudžiai smogė kultūros sektoriui, abi straipsnio herojės tiki, jog kultūra jungia ir vienija visus, tik leiskim jai būti mūsų gyvenimo įvairovės ir bendrystės jungtimi.

Justina Lukošienė

— Kiek metų dirbate kultūros srityje?
Alina: „Šiemet sukako labai gražus mano darbo kultūros srityje skaičius — 33. Šį darbą dirbu nuo 1987 metų.“
Agnė: „Kultūroje gyvenu nuo paauglystės, dar mokydamasi mokykloje pradėjau bendrauti ir bendradarbiauti su kultūros bendruomene. Pirmieji iššūkiai, džiaugsmai ir vargai prasidėjo būtent Viešvėnuose. Čia savo pirmąsias oficialias pareigas kultūros srityje pradėjau eiti 2007 m. Būdama antro kurso studente, stojau prie Telšių kultūros centro Viešvėnų filialo vadovės vairo. Taigi formaliai jau trylika savo gyvenimo metų gyvenu kultūroje ir su ja…“
— Kas paskatino rinktis kultūrininko kelią?
Alina: „Mano karjeros svajonės — lyg margaspalviai rudens lapai: nuo kirpėjos iki režisierės. Kultūroje atsidūriau atsitiktinai. Planavau tapti kirpėja-stiliste, tačiau, Vilniuje nepavykus įstoti į kirpėjo specialybę, pasukau link režisūros ir pasirinkau studijas arčiau namų — Valstybinės konservatorijos Klaipėdos fakultetus (tada taip vadinosi, dabar — Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Klaipėdos fakultetas).“
Agnė: „Mokykloje buvau aktyvistė, visada norėjosi kažką kurti, dovanoti aplinkui esantiems šventę, gerą nuotaiką, gražius dalykus. Neslėpsiu — visada patiko dėmesys. Tas pozityvus, geras. O ir savo kelyje sutikau nuostabių žmonių, kurie pastūmėjo tuo keliu, suteikė sparnus ir leido skristi. Kai kurių savo „kultūrinio gyvenimo“ mokytojų palaikymą jaučiu iki pat šių dienų.“
— Nuo ko prasidėjo Jūsų, kaip režisierės, karjera?
Alina: „Karjerą pradėjau anuomečiuose rajoniniuose Telšių kultūros rūmuose. Čia atvykau iškart baigusi studijas ir nuo tada tapau rūmų dama. Ne iš karto tapau režisiere — buvau metodininkė, laisvalaikio ir pramogų organizatorė, metodininkė darbui su vaikais ir paaugliais, direktorės pavaduotoja ir, praėjusi ilgą kultūrinį kelią, galiausiai gavau režisierės pareigas.“
Agnė: „Kaip režisierė esu dar labai jauna, šiose pareigose Telšių kultūros centre dirbu ketvirtus metus. Už suteiktą galimybę esu dėkinga buvusiai Telšių kultūros centro direktorei Birutei Juozapavičienei, kuri pakvietė ne tik dirbti įstaigoje, bet ir pastūmėjo baigti būtent šios krypties studijas, tad 2018 m. baigiau Klaipėdos universitetą ir įgijau teatro bakalauro kvalifikacinį laipsnį. Na, o po šių studijų nesustojau ir būtent šiais metais savo rankose jau laikiau Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Meno vadybos magistro diplomą.“
— Iš kur pasisemiate idėjų savo režisuojamiems renginiams?
Alina: „Nežinau, iš kur… Idėjas tiesiog padiktuoja pats gyvenimas.“
Agnė: „Turbūt iš gyvenimo, iš dienų aktualijų, kuriose gyvename, iš žmonių, kurie šalia, iš laikotarpio, kuris dažnai padiktuoja temas.“
— Su kokiais iššūkiais savo darbo kasdienybėje susiduria kultūros darbuotojai?
Alina: „Nežinau, kuria linkme pakreipti šį klausimą — mintimis, perpildytomis pesimizmo, ar sklidinomis vilties ir optimizmo. Tad likime svyruoti ant dviejų pliuso ir minuso lygiagrečių. Jei kalbėtume apie šiandieną, didžiausias iššūkis, su kuriuo susiduria kultūra, tai — kultūrinio vartotojo netektis. Kultūra turbūt viena tų sričių, kurią labiausiai paveikė pandemija. O su kultūrinio vartotojo netektimi kartu sparčiai žemyn šovė ir kiti rodikliai: lėšų stoka, kultūrinė degradacija, popamokinės ir podarbinės veiklos nykimas. Bet mes nepasiduodame — jungiamės virtualiu tinklu su savo ištikimiausiais žiūrovais, kultūrinių renginių lankytojais, mes ieškome savyje noro dirbti, semiamės įkvėpimo iš aplinkinių siunčiamo pozityvo ir sutelkiame visas jėgas darbui, kurio gerokai daugiau nei dirbant įprastu rimtu.
Trumpam pamiršus pandeminę situaciją, norėčiau grįžti į įprastą anų, „gerųjų laikų“ kasdienybę ir prisiminti, kokie iššūkiai laukdavo darbe: renginio planavimas iki smulkmenų, kūrybinių idėjų įgyvendinimas nuo nulio su nuliniu biudžetu, teisingas darbų pasiskirstymas ir kosminiu greičiu lekiantis laikas.“
Agnė: „Įvairiais. Turbūt sunku papasakoti, o kitiems įsivaizduoti, kokia spalvinga yra kultūros darbuotojo veikla. Ir spalvų, aišku, būna įvairių: ir niūresnių, ir labai ryškių, ir džiugių, ir ilgam pasiliekančių atmintyje. Dirbu pačiame geriausiame kolektyve, kokį tik galiu įsivaizduoti, ir su jais tie iššūkiai atrodo lengvesni, paprastai įveikiami. Mūsų darbe tu negali būti užsidėjęs tik vienos karūnos — režisieriaus, jei reikia, ieškaisi ir rėmėjų, jei reikia — nusivalai dulkes ar važiuoji pas ūkininką šieno. Būna visko, bet visi iššūkiai įveikiami, kai tavimi tiki.“
— Kaip pandemijos kontekste sekasi gyvuoti kultūrai? Ar pavyksta įgyvendinti kūrybinius užmojus?
Alina: „Visų KŪRYBINIŲ užmojų tikrai nepavyksta įgyvendinti, nes renginiai per karantiną nevyksta, tad tenka ieškoti naujų formų, kaip savo sumanytas idėjas pateikti žiūrovui.“
Agnė: „Rašydama atsakymus į Jūsų pateiktus klausimus, savo pareigose skaičiuoju paskutines valandas, nes, prisipažinsiu, ruošiuosi naujam gyvenimo etapui — į mano šeimos lizdelį ruošiasi atskristi dar vienas mažas paukštelis, todėl savo, kaip režisierės, pareigas kažkuriam laikui patalpinsiu į aukščiausią lentynėlę. Iš šalies stebiu savo kolektyvą, kartais tyliai ir savanaudiškai pasidžiaugiu, jog šioje situacijoje manęs jau nebėra. Bet žinau, kad visa Telšių kultūros centro kūrybinga komanda stengiasi, kad žmonės neatitrūktų nuo jos, nepamirštų, nors ir per nuotolį įsileistų į savo namus. O kai viskas praeis — žiūrovai vėl galėtų sugrįžti į sales, į amfiteatrą, būriuotųsi ant Zakso kalno, skubėtų į Katedros aikštę. Lengva nėra, bet mėgstu sakyti: „Viskas praeina, praeis ir tai…“
— Kaip manote, ko trūksta šiandienei kultūros sistemai?
Alina: „Supratimo, pozityvaus požiūrio, teisingo kritinio mąstymo, o kultūros darbuotojams — motyvacijos. Ne nauji pastatai ar nepriekaištingai sukurta infrastruktūra kuria pridėtinę vertę, o čia kuriantys, gyvenantys, dirbantys ir veikiantys žmonės. Be abejonės, visa modernizacija palengvina kasdienybę, bet nykios pilkos sienos ir liks nykiomis pilkomis sienomis, jei čia nebus šurmulio, jei nebus tradicijas stiprinančių veiklų, nesigirdės juoko, skambančios muzikos ar nesimatys šokio judesiu piešiamų piruetų. Kūrybiniai darbuotojai ir ypatingi tuo, kad jiems reikalingų motyvavimo priemonių spektras yra ne tik gausiausias, bet ir išradingiausias.
Tam, kad kūrybinės organizacijos darbuotojas būtų suinteresuotas dirbti aktyviai bei kurti originalias paslaugas ar produktus, svarbi motyvacija, o jos, deja, neretai stokojame. Labai norėtųsi, kad kultūra būtų ne vien žodžiu deklaruojama kaip viena prioritetinių sričių, bet tai iš tiesų taptų realiais veiksmais. Kad pagaliau ateitų supratimas, jog kūrybiniai darbuotojai ne sau kuria kultūrinį produktą, o vartotojui. Tegul iš tiesų kultūra jungia. Jungia ir vienija visus. Šiandien — virtualiu, rytoj — realiu tiltu.“
Agnė: „Labai plati tema… Pasitikėjimo ir tikėjimo, jog kultūra gali būti mūsų šalies, mūsų rajono, miesto prioritetine sritimi. Norėtųsi, kad kultūra žmonių gyvenime būtų natūraliai suprantamas dalykas, kad kultūra būtų prieinama kiekvienam piliečiui, nesvarstant, ar šiandien nusipirkti batoną ir pieno, ar nueiti į spektaklį ar koncertą.
Esu girdėjusi labai taiklią mintį: „Kultūra — ne gatvės merga ir pati neužsidirbs“, kultūrą reikia remti, globoti, saugoti ir tikrai grįžtamasis ryšys visuomenei bus. Jei mes patenkinsim žmonių emocinius poreikius, jų darbo našumas gali būti dvigubas, o tai jau atneša ir dvigubą naudą šaliai. Linkėčiau kultūrai augintis profesionalumo sparnus, kad į kultūrą būtų žiūrima ne vien kaip į pramogą, kad kiekvienas žmogus ją globotų, puoselėtų lyg į saulę besistiebiantį augalėlį ir vertintų kaip gyvenimą praturtinantį elementą.“
— Kaip savo laisvalaikį leidžia kūrybiškos sielos asmenybė? Gal turite kokių pomėgių?
Alina: „Mezgimas, darbas darže ir sode, važiavimas dviračiu. Kartą pradėjau netgi piešti, norėdama įsitikinti, ar moku. Ir ką — pavyko, tik vis laiko pritrūksta visiems pomėgiams ir sumanymams.“
Agnė: „Mano auksinis laikas — namie, su šeima, nes būna momentų, jog būtent šią sritį kūrybiški žmonės pamiršta. Mano namai — mano tvirtovė ir geriausias laikas bei poilsis būtent ten, kur nebereikia būti pasitempusiam, šypsotis, kada galbūt nelabai išeina, kada gali būti tiesiog Agnė. Mėgstu gaminti, kviesti į svečius draugus, juos palepinti skaniu maistu. Pirmojo karantino metu supratau, kad iš manęs galėtų atimti daug, tik ne žmones ir bendravimą su jais.“
— Dėkoju už pokalbį.

1 komentaras

Daugiau nekomentuojama.