Belaukiant švenčių: kas liko, ir atminsi, „o dangus toks švarus, lyg ką tik atrakintas“ — Viktorija Daujotytė

Ir pasižiūrėjęs, bandai suprasti:
koks amžinas tas paveikslas —
apsnigti medžiai, takiukas, šienu
apkritęs, šulinys, dangus debesuotas,
senos akys pro mažą langiuką,
pasižiūri, pažiūri, atsisuka,— Viktorija Daujotytė

Ieva Sigita Naglienė

Ir taip pamažu eini atsiminimais tolyn — juk atminti ir perskaityti, persakyti, pasitikrinti, sulaikyti. Iš ten, kas buvo, yra, suprasti, kodėl dabar jau kitaip. Laukimas, šventės, įvykiai, stipriai mus keičiantys, bet iš giliai einanti jėga, kurią tausoji, globoja. Gal net nesuvokdamas, kaip tai būtina, įsitveri ir laikaisi, nors ir mažytės, bet savos gijos — su kažin kuo sykiu.
Ir kaip tai tikra, „ir tokia šiluma, tokia šiluma“, kaip sako poetė Viktorija Daujotytė, lyg išlaikant artimą, lyg jo dovaną, lyg atminimą, lyg vaizdinį. Apskritai tuomet kažin kas yra mūsų, kas mūsų. Iš pačių šaknų. Dar sykį norisi sveikinti profesorę, poetę, literatūros vertintoją Viktoriją Daujotytę su jos asmenine švente — su artėjančiomis, dėkoti už gyvo žodžio sąsajas su mūsų gyvenimu. Dėkoti už tą stiprybę, tą vidinį ieškojimą — už tuos įtikinimus, kad „Sąsajos yra ir ten, kur jų lyg ir nematyti“.
Pasak poeto Sigito Parulskio, jeigu „pasistengtume suprasti“, „ką sako kitas“, ne tik žiūrėdami į praeitį, ateitis būtų ne tik rytojaus diena, bet ir ateitis — „ta ateitis, kuri bus po keliolikos ar keliasdešimt metų“. „Suprasti pašnekovą ar šiaip žmogų, besielgiantį ne taip, kaip norėtųsi, nėra lengva.“ Kol kas kasdienybė — iš prieštaravimų, tolokai nuo pamatinių vertybių, be gamtos artumos, lyg būtume įstrigę. Esminiai dalykai išjudinti — kas liko, kažkaip dar laikosi, nors sutrikę, bet tikimės. O juk patys sykiais jau visai ir iš vėžių išsimušę. Ir imi mąstyti, o kaip dabar ir kas dar mus iš tikrųjų jungia, prilaiko? Galbūt įsitikinimas, įtikėjimas, viena kita gilesnė emocinė būsena? Galbūt įstebėta, jog graži ta mano žemė, artimas tas mano žmogus, brangu tai, ko tiesiog reikia, kad atmintume, turėtume, būtų ką pašaukti? Galbūt dar įprasti džiugesiai ar kultūros reiškiniai — tik kiek ir kaip ilgai? Kol kas gerai, kad tai turime, tai jaučiame.
Žmogui reikia įtikėti. Žmogų reikia įtikinti, kad jis svarbus, kad jo išgyvenimai rūpi, kad jo erdvė nėra tuščia, kad jis gyvena ir turi ateitį. Poetai, rašytojai vis tik dar laikosi tokių esminių nuostatų: turi pamatą, ant kurio patys stovi, ir savo pasaulį — ateities troškimą, tautos įsitikinimus, šventumą ir juntamą laikinumo — amžinumo dominavimą, žvelgia giliau. Gal dėl to taip ir iš eilėraščių ar pasakojimų — ir „po tuo dangum šaltai mėlynu“, kaip sako V.Daujotytė, kitaip? Ir jausmai bunda, ir pats žmogus, besikartojančias šventes švenčia, ir dar tradiciškai aprėpia tai, kas jam suprantama, kas perduodama. Reikia skaityti eilėraščius, reikia būti su knyga — literatūra įtikina, sulaiko ir veda, juk skelbiama, kas yra kas, kuo gyveni, kodėl tai ir kitam, kaip ir tau, svarbu. Nesupranti, kas tą gyvenimo ratą suka, bet vis dėlto „ką nors atsimenu, pasak poetės, vis kitas, vis kitoks,/ vis kitaip įrėmintas,/ kai girdžiu kitaip, kitaip ir matau“ — turi ką atminti, kuri savo emocijas, savo esatį. Žodžiu, ir besiblaškydamas pasaulio platybėse, žinai, kad esi tas vienas vienintelis — čia, juk žmogus „ne tik iš kūno, bet ir iš proto“.
Belaukiant švenčių — išgyvenimai su kažin kuo jungiasi. Iš esmės kažin ko sieki, myli, iš asmeninių patirčių ir pasaulio imi kažin kaip kitaip ko nori, ką suvoki. O kaip viskas greit praeina, „o praeina viskas,/ per ašaras nespėji/ nei pasidžiaugti“,— liudija V.Daujotytės posmai. Ir gera, kad kažkur, dar gali būti savas, gali sušilti, nes bus šventė — galbūt ir „mažos tos baltos žvaigždelės“, „apšerkšniję medžiai“. Galbūt itin subtilūs, savieji regėjimai: „šarma, kad užėjo, kad nusidabrino viską“, „nutvisko, nurimo, dar ir saulė įsišvietė,/ gražumas pasaulio, už ką man tiek daug, Dieve, už ką“… Esama tokio gyvenimo — to vidinio, to įsižiūrėjimo, džiaugsmo. Ir tikrai kažin kas iš mūsų, iš to pastovesniojo gyvenimo — taip paprastai savastyn: „kāp mūn gražē, ka snings ont šakūm,/ vuo sauli pro anas prasėšvīt,/ tuokis dėdeliūs kaži kīno akīs/ veiz i moni, atsėmen, šīpsuos“ (V.Daujotytė, 2016). Taip į mus pareina žodžiai iš didžiųjų galių, taip ta pačia kalba kalbama, iš tos pačios — iš Žemaitijos, prigimtinės žemės, į tikrąjį mūsų gyvenimą.

Su žiema iš tautosakos ir rašytojų — su gyvenimo energija
Mūsų tautosakoje įdomus yra mįslių pasaulis — gamtosaka, kaip sako V.Daujotytė, švenčių pėdsakai ir gyvybinė galia, pirminė energija (2019). Suprantama, jog žiema be šalčio, be sniego, ledų, vėjų ir be pūgų — ne žiema. Mūsų tautos išmintyje žiema yra gyva, galinga, su džiaugsmais ir rūstimi — veikianti pagal amžinuosius gamtos dėsnius.
Esama mįslių apie tokius žiemos įstebėjimus iš žmogaus gyvenimo, esama mįslių, kurioms įminti užtenka vieno žodžio, bet yra ir tokių, kurios turi ir keletą žodžių ar sąvokų, pavyzdžiui: šaltis — „Žilas jautis išgėrė vandens klaną“; didelis šaltis — „Baltmargis jautis piktai baubia,/ tvoras sprogdina griauna“; staigus šaltis — „Šėmas jautis išbadėjęs/ balų vandenį išgeria staiga užėjęs“. Iš Simono Daukanto palikimo mįslės apie sniegą: „Lekia baltas paukštelis be sparnų,/ be kojų, atsitupia ant šakų,/ ant medžių ir ant žemės“; apie medį: „Vasarą bagotas, o žiemą plikas“ („Mįslių skrynelė“, 2002). Tokie gamtos stebiniai lengvina ir žmogaus gyvenimą, nes yra suvokimas apie tai, kas šalia, ir giedriau darosi, ir plečiasi paties žmogaus vaizduotė.
Kalėda — žemiausias Rėdos rato taškas, nuovargio metas, peržengiamas slenkstis iš liesėjimo į gyvėjimą — atkutimą. Juk Kalėdų išvakarėse — Kūčios, o po jų — ir sotesnis buvimas, baigiasi metas, kuris kūsti — kusti, liesėti vertė. Kūčios — žemaičių vadinamas Kūtų vakaras, kaip tik patiekalų ir žmonių apeigų rimtis, valgių įvairovė — ir pasninkas (Žarskus A., 1990). Jis tikrai yra buvęs kitoks, tas metas, nei mes dabar jį suvokiame, bet atmintys išsaugotos, turime įmatyti, daryti ir suprasti, kas iš tikro vyksta, kodėl tai taip svarbu. Mes itin skolingi Žemei. Viskas buvo kitaip — o juk gamta tuomet ir dabar išgyvena tokį pat kritinį laikotarpį — tą patį natūralų virsmą į baltą rimtį. Ar galima tai išbraukti, ar privalome taip toli nuo viso to atsiriboti? Mes — taip pat gamtos dalis.
Su Kūčiomis baigiasi senas ir prasideda naujas Rėdos rato ciklas. Kūčių naktis slėpininga — apie tai itin daug tautosakinės išminties užrašyta. Juk vis dar esame žmonės ir tose pačiose prosenelių vietose gyvename, ir gamta, kad ir kaip permainyta, mus veikia. Įdomi rašytojo Igno Končiaus (1889-1975), kilimo nuo Plungės, iš Purvaičių, „Žemaičio šnekų“ (1996) istorija: pasakojimas apie žemaičius — gamtos vaikus, jų gyvenimo ir išgyvenimų gretinimą su aplinka, auklėjimo ir žmonių apšvietimo svarbą. Stipriai tai judina dvasią, kažkaip giliai įsimena tėvo-sūnaus santykis, vyresnio žmogaus tvirtybės matymas, meilė gyvenimo išminčiai. Pavyzdžiui, koks talpus, regis, paprasto žmogaus gyvenimas: ne tik savos erdvės, savo buities išmanymas — ir sykiu su gamta gyventa, su jos pakitimais, ir apytikriai orai numatyti. Juk visa tai įžiūri akylas žmogus, gretindamas, sekdamas žiemą ir jos meto perlaužas. „Galvoju apie savo tėvą dažnai, kaip kiaurai jis pažino gamtą, kurioje gyveno, pastebėta rašytojo Igno Končiaus, iš kurios sėmėsi maisto, iš kurios ir mane pradėjo į mokslus išleisti. Jis buvo tikrai mokytas žmogus, tikrai įdomus pasikalbėjimuose įvairiausiais klausimais, ir teisės, ir tikybos (nemėgo kalbėti, et, sako, lai kunigai kalba), ir šeimos, ir auklėjimo, žmonių santvarkos, o jau gamtos, ką ir besakysi.“
Gera skaityti tokius sūnaus žodžius apie tėvą — kažin kokia itin galinga patikrinta stiprybė iš jų eina. Ir vienas kitas senųjų žemaičių pastebėjimų iš gamtos žymių užrašytas (sakoma, jog tokių žymių turėta daugiau 600), pavyzdžiui: „Žiemą, kai speigas, dūmai kyla stačiai aukštyn“, „Vėjas nepasikeis — ir oras nepasikeis“.
Gyvas žiemos laikas, džiugus Kalėdų laukimas ir iš Žemaitės raštų — ne tik gamtos pakitimai, bet ir žmonių gyvenimo permainos: samdiniams — grįžimas į namus, „juk tai metų galas, galas tarnystės už piemenį“, „išsižiojęs laukia Kalėdų, rokuoja nedėlias, skaito dienas, kiek dar bėra iki Kalėdų“. O jau koks įsimintinas pačių Kalėdų aprašymas: graži naktis, „dangus žvaigždėmis apipiltas“ (riešutai derės), „žibanti parėdyta eglaitė“, „sniegas po kojomis cypti cypia. Keliai susivažinėjo kaip ant stiklo“, „mirgėjo kaip aukso deimantais apiberta snieguota paviršė žemės, mirgėjo šarmos kruopeliai ant medžio, mirgėjo tvoros ir stogai. Mėnuo teipogi mirgėjo“. Vienu žodžiu — Kalėdos.
Ir poeto Maironio įstebėta žiemos gamta: „Pavargusiai gamtai ilsėtis ramu/ Po priedanga melsvo dangaus:/ Žvaigždžių milijonai žydru margumu/ Iš aukšto ant jos besargaus.“ Ir turime pasaulį — ir didelį, tykiai belaukdami švenčių esame sykiu su ramia atminties kalba. Arba, kaip sako V.Daujotytė, gali „girdėti giliau nei matyti, girdėti nematomą, nebematomą.“ Ir savų pastebėjimų esama — jutimų savų: „kažkodėl tik žiemą gyvenimas/ man atrodo tikras, niekas niekuo/ neapsimeta —“ Tokių natūralių patyrimų V.Daujotytės eilėraščiuose — ir kiekvienam, ir iš tikrojo gyvenimo. Iš ano — to tikrojo matymo ir poeto Stepono Algirdo Dačkevičiaus išmintis: „Pastogėj sudygę varvekliai/ ilgėjančiai dienai/ ramumą lašina“. Ir taip bus — tik kantrybės, tik vidinio susitelkimo, kad būtume sveiki ir laukiantys, sulaukiantys, tikintys Didžiųjų švenčių stebuklais. Tikėkime — „o snaigės plauks/ pro langą,/ ir gilią naktį/ sugagens pusnynai“,— pasak poeto S.A.Dačkevičiaus, ir turėsime savo reginį, savo atmintį — tegul tik įsivaizduojamą, bet tokį aiškų, tokį juntamą. Ir visas Kalėdas būsime savimi. Ir turėsime kuo pasidžiaugti, o tuo džiaugsmu galbūt ir su kitais pasidalinti.