Žiemos pamatymai

„Kiekvieną rytą mano nubudimas/ Gražus kaip pasaka./ Ir aš nebegaliu/ Žinot, iš kur dangus šviesos tiek imas,/ Iš kur tiek saulėj aukso spindulių“ — Vytautas Mačernis

Ieva Sigita Naglienė

Grožybės ir pajautimai
Viena po kitos lėkte lekia dienos — ir vis kitoks žiemos braižas. Negali daug ko paaiškinti, bet visada atsiras kokia nors mintis, geras eilėraštis ar įrašas — ir pastebėsi. Gražumas iš gamtos — ir iš žmogaus. Ypač giliai suskamba Vytauto Mačernio „Nubudimas“ — eilėraštis, kaip sako profesorė V.Daujotytė, vienas šviesiausių poeto eilėraščių (2008). Tiesiog — pasaulis, „nubudimas/ Gražus kaip pasaka“, šviesa, saulė — ir keistas pajutimas, jog viskas bus gerai… Šiuolaik reikia kalbų, labai reikia pamatymų — iš gilesnio reginio, šviežesnio vaizdo, reikia žodžių apie žiemą ir jos prasmę, reikia užuominų.
Bus įvairiausių progų — šiais metais turime daug paminėjimų, rašytojų jubiliejų, švenčių. Ir taip džiugu suradus mintį Valančiaus, Žemaitės, Vydūno ar Mačernio, Martinaičio — visų mūsų žemės šviesuolių kūryboje pilnatį, pastangą, skydą gyvenimo džiaugsmui ar jo apmąstymui, jausmo pagrindui pasakyti. Tai ir tikėjimas — pasitikėjimas, kad šitiek galių slypi pačioje žmogaus prigimtyje. Įspūdingai kūriniuose prieinama prie žiemos stebuklų: tarsi nebūtų laikmečio sunkumo, nejusta gėlos — išlikęs grožis, tikroji šviesa, užsimezgę ryšiai su krašto žmonėmis, su artimaisiais, pagautas bendrumas, pasijusta arčiau žemės ir jos vertybių. „Tokia balta gili žiema užstojo,/ kad nėr nei žemės, nei dangaus“,— poeto M.Martinaičio „Pamokymai, rogėmis važiuojant pro Varnius“: „Tik ten pro varstomas duris išbėga garas,/ lyg dvasios, apsisiautusios baltom drobulėm“… Kaip poetas sako, „nuo Varnių iki Europos“ — pasikartojimai, įprasminimas, iš čia pat išaugus. Reikia nušvitimo — žiemos pamatymų. O kada kalbėti apie ją, jei ne dabar — visa tokia prikaustanti prie savęs. Stipriai — ir ieškai jos vaizdui kokio nors ženklo, įkalbėjimo ar užkalbėjimų, kad žmogus tarp žmonių, nors ir atsiribojęs, besisaugantis, pajustų, kaip čia pat gera: apšviečia saulė, sujuda žiemos pasaulis ir kiek jame subtilaus jaukumo — atminties istorijų. Ir kiek tam, žemės žmogui, kartais nedaug tereikia…
Šiemet itin graži žiema — gal tikrai, kaip pastebėta poeto H.Nagio, „Mes atradome savo žemę ir savo dangų./ Mėlyną žemę. Mėlyną dangų. Mėlyną sniegą/ tarp kieto gruodo ir minkštų debesų./ Seni pranašai tebevaikšto baltais debesim.“ Ir tikrai — vis dar „Sninga ir sninga ir sninga ir sninga. Ant sniego nekalto/ baltą poeto veidą/ paišo žiema“ (1990). Ir tokia paveiki įstebėtoji poeto H.Nagio artumos akimirka, iš praeities, iš sapno, toks sugrįžimas — atėjimas, artėjimas, kuris kažin ką labai greitai išjudina…
O juk ir taip, ir šiandien taip būna — toks gyvenimas. Visada tam tikrose būsenose reiškiasi gaivališka jėga. Natūralu — ir slapta, o kartais būtent po tokių perskaitymų išsisklaido pristojęs nerimas. Būna, kad iš esmės per ilgai veikianti, perkrauta mūsų dienų neigiama ko nors informacija, nebeatrodo tokia svarbi. Kartais ir atsileidžiama, išbyra daugybė trumpų ar ilgesnių tvyrojusių neaiškumų, išvaikomas beviltiškumas — lyg ir įstengi išeiti. Sykiais nors kiek nebevargina ir tas įkyrus užsisklendimas. Žodis yra veikiantis.

Iš Vydūno laiko: reginiai ir paminėjimai — nešantys šviesą
Vydūno išmintis visada nustebina — lyg tekėtų iš kokio šaltinio, lyg susisiektų su praeities ir ateities jėgomis — traukia. Yra gilių jo minčių, užrašytų ir žiemos metu, pavyzdžiui, iš 1945 metų žiemos — apie gamtą, šviesėjimą, žmogų ir jo žmogiškumą gyvajame pasaulyje.
Žmoniškumas yra pagrindinis Vydūno gyvenimo principas. Pasak mąstytojo, „žmogus gali orientuotis į išorinę regimybę ar ir vėl panirti į būties ir visos esamybės paslaptis“; „Gamtiškoji sąmonė turbūt veikia ir žmogaus kūną, kaip ir visą gamtos viešpatiją, tačiau žmogaus sąmonė vis dėlto labai aiškiai skiriasi nuo gamtiškos sąmonės“; „tiek šviesa, tiek ir tamsa supa žmogų ir smelkiasi į jo vidų visą gyvenimą“; „Šviesos sritis yra dangus, kuris lenkiasi žmogui iš viršaus, o tamsos valdos traukia į save iš apačios. Žemė yra jos simbolis. Žmogus privalo siekti abiejų palankumo. Jo priedermė — prašyti to, kas jam atrodo reikalinga arba geidžiama. Vis dėlto jis privalėtų anksčiau atsiduoti šviesai, nors gali atsiduoti ir tamsai. Priklausomai nuo to, žmogus tuomet yra geras ar blogas. Nuo jo paties pareina jo savitumas“; „Žmogus visuomet gali tik pats augti į šviesą arba į tamsą.“
Jau ne pirmą kartą nustebina vyr. bibliotekininko Gedimino Petrulio kolekcijos knygos — retesni spaudiniai, unikali medžiaga, teikianti žinių apie praėjusių laikmečių kūrybinę mintį. Pavyzdžiui, šio vasario pradžioje pavartyta ir perskaityta Vydūno knyga, išleista 1920 metais Tilžėje, kurią sudaro dramos ir misterijos, sustiprina nesuvaldomas emocijas. Ir ji paveikė taip stipriai, kaip geras gražus atsiminimas.
Vydūno užsiminta, jog šis leidinys išleistas į žmones: „Gal bus iš jo tūliems pasimėgimo“. Ne tik autoriaus minčių savitumas sudomina, bet ir pati knyga — įspūdingas reginys. Juk tai tam tikras mūsų praeities liudijimas, kuriame likę ženklai — žmogaus gyvenimo istorija, jo gyventos vietos simboliai, pavyzdžiui, bibliotekos įspaudai: „Juozo Nagiaus biblioteka. Nr. 231“, „Ex.libris. Juozo Nagiaus“, antspaudas — „Viekšnių vidur. 4 kl. mokykla“. Knygos gale nurodoma, kokie bus išleisti Vydūno kūriniai: filosofiško turinio, laikraščiai ir apysakos, dramos ir misterijos, komedijos, dainos su gaidomis. Paminėtina tai, jog 1911 metais Vydūnas pradėjo leisti mėnesinį laikraštį „Jaunimas“ — šiemet jau 110-ieji metai. Spaudinio skyrelyje „Pasikalbėjimai“ skaitytojai buvo kviečiami pasisakyti, o pats Vydūnas drąsino nieko nepriimti aklai, nes amžini klausimai — visada kėlė esminį žmogaus rūpesnį. Pasak autoriaus, „Mes šiek tiek dieviški, kai esame skaisčios širdies“. Be to, „Žmogus turi būti visiškai saviškas.“ Tai yra — jis turi būti dvasiškai laisvas, gyvenantis savo gyvenimą. Ir „Toks būdamas, jis vis dėlto turi gyventi santarvėje su kitais. Jis sąmoningai turi harmoniją su kitais kurti.“ Vadinasi, turi bandyti suprasti kitą, išklausyti ir priimti jo nuomonę. Autorius pataria, kad yra „naudinga skaityti ne tik vienos pakraipos laikraščius, o visokių“.
Įdomių pamąstymų sukelia ir Vydūno drama „Pasveikimas“, kaip pats autorius sako, „Trijū veiksmū teigiamos pajuokos vaidinys“. Be to, „Pastaboje“ jo paties nurodoma, kad „Šis veikalas parašytas 1911 metais (sausio 4 – liepos 16 d.). Kaip dar vaikas buvau, teko man dažnai pasižiūrėti lietuviškos knygos su visokiais vaizdais apie tai, kas randasi žmogaus širdyje. Vaidintas jis 1911 rugp. 13 d. Tilžėje“.
Štai, tokia graži šiemet šios dramos sukaktis: 110-ies metų paminėjimas nuo vaidinio parašymo ir jo pastatymo-susitikimo su žiūrovu. Kas šiame kūrinyje svarbiausia — žmogus, jo šviesi sąmonė, dora, prasminga gyvensena, jo žmogiškumas. Daug gamtos grožio ir vaikų artumo gamtai. Vaikus autorius parodo kaip skaidrios sielos asmenis. Jie sveikiausi, jaučia gyvą ryšį su gamta. Nesveikus suaugusius jie ragina pajusti oro tyrumą, parimti čia, kur miškas, žmoniškai valgyti ir gerti. Autoriui rūpi žmogus, jo dvasia: „Iš tikro ir baisu, kas žmoguje gali augti ir gyventi! Nenuostabu, kad žmonės serga visokiomis ligomis ir miršta! Beveik sakyčiau serga ir miršta žmoniškumo stoka!“; „Žmogus kaip gamta! Jame visokių gyvių diegai! Milijonais žmoguje. O ką jis maitina, tatai auga!“; „Kol žmogus dar gal kalbėti, valia jam ir tikėti!“; „Mirties gi baimė varo mirti“. Taigi, kaip sako Vydūnas, „Visame pasaulyje nėra nieko, ko aš turėčiau baimintis, nes Tas, kuris manyje, yra didesnis už tą, kuris pasaulyje yra!“ Taigi šiam sykiui tokie Vydūno žmogiškosios šviesos apmąstymai-skaitiniai iš vasario žiemos, toks ramus žvelgimas į mąstytojo išmonę, kuri užrašyta žiemos laikotarpiu.
Žmogus, jo patyrimai lyg ir aiškūs, lyg ir žinomi, bet, pasak Vydūno, „vis dėlto kalba yra, žmogui kalbant, jo iš naujo kuriama“. Vadinasi, esame pajėgūs tobulinti savo vidinį turinį, skelbti žmoniškumą. Norisi padėkoti kolekcininkui Gediminui Petruliui už dalijimąsi — už surinktų knygų sklaidą, už mūsų istorijos atmintį ir jos skelbimą šių dienų skaitytojui. Tikrai unikali akimirka, kai susitinki su knyga, kuomet ji yra pati istorija, nešanti tikrojo gyvenimo svorį: likimo-išlikimo atmintį.

Ir Žemaitės žodžių mostai regimi
Iš rašytojos Žemaitės — visas pajautų lobynas. Kad ir tokios neišsemiamos jos praeities vaizdo akimirkos: „prūdas ar ežeras guli apdengtas ledu, bet turbūt plonas ledas, nes nė pėdos ant ledo nematyti“; „Saulei užsileidus, įspindo mėnulis, taip pat žiba švita visa žemė iki pat stogų ir miško viršūnių,— gražu!“; „Rytas išaušo, saulėta, oras grynas, dangus mėlynas, žemė baltuoja, žiba“; „gavęs valią vėjas užvarė baltuosius kalnus iš vakarų ant cielos padangės, pašėlo maišyties po sniegą, krintantį iš dangaus ir gulintį ant žemės. Maišė, vartė, suko į rataną, kėlė štulpus, dūmė į patvorius, pūtė į pastoges, o per laukus švilpino pasispardydamas, kol tik užkliuvo už krūmų, pėdsaką savo likdamas — duobeles ir kalnelius. Vienu žodžiu, užkilo tokia pūga, net dangus su žeme sumišo“; „Vėžės paliekti ištiestos kaip du spindintys auksuoti kaspinai. Nuo ryto saulelė ankstie kyla iš už miškų, liedama pirm savęs ant žaros raudoną šviesą, o jos atspindulyj nuraudo ir žemė“; „Pamažu viršumi miško pražioravo pirmieji spinduliai saulės ir iš raudonymės persimainė į aukso rūbą, katruomi apsidengė visa pasaulė. Mirgėjo kaip aukso deimantais apiberta snieguota paviršė žemės, mirgėjo šarmos kruopeliai ant medžio, mirgėjo tvoros ir stogai. Mėnuo teipogi mirgėjo, nusigandęs stebėjos į saulės galią ir kas kartas didžiau baldamas nėrės ir skendo gilmėj žydrojo dangaus“. Tokia akyla Žemaitės patirtis — pataikyta stačiai į visas žiemos permainas.
„Žemaitė nebuvo paskendusi poezijoje nei svajonėse, rupi, kieta buvo jos materija,— pasak V.Daujotytės, — o jautresnė širdis ir joje jautė, anot Petro Avižienio, „begalę poezijos“ (2019). Ir ant „šio balto svieto“, kaip sako Žemaitė, „daug rūpesnių ir skausmų ne sykį širdį nuspaudė, džiaugsmai ir linksmybės teip, kaip žaibu, kartais spyktelėjo“.
Praeitis — o juk taip pataikyta, lyg nūdieniškiausias šiuolaikiškumas, tokia ir mums pasiekiama tikrovė. Tikrai, juk būna tokių dienų, kai „sunkiausias akmuo nurietėjęs nuo širdies“, o „Skaudus skausmas staiga virto į didžiausį džiaugsmą“. O „atmainos dabar jau didesnės“, daug kas pareina „iš priminimo mirusio“, iš apmąstymų, pavyzdžiui, tokių, kažin kur žiūrint, kaip Žemaitė sako, „tolyn prieš save, bet jau akys niekur nerėmės, matė tik savyj mylimųjų paveikslus“…
O juk taip Žemaitės užrašyta, taip viename iš jos apsakymų, 1897 metų — ar tikrai mes to paties nepajutome? Ar XXI amžiaus žemaičiai nebegeba taip pat su savimi, su savo moterimi ar savo vyru to jausti? Ar nebegali taip, kaip buvo: „Ilgas valandas teip sėdėdami, nors nė žodelio į viens antrą neištarė, vienok labai daug apipasakojo kits kitam apie savo laimę“?.. Laikas — ir pokyčiai, grožybės — ir pajautimai, toks atbalsis iš žiemos. O juk netruks, ir „Saulelė, slinkdama aukštyn“,— pasak Žemaitės, — ir pajusime, kaip ji „skleidė kas kartas didžiau įkaitintus spindulius“ (1948). Platūs Žemaitės žodžių mostai — visas esamas ir ne tik pasaulis, tikroji žmogaus gyvenimo filosofija.
Skaitai, leidiesi į jos žiemos grožybes ir džiaugiesi kuriančia galia: tokia tikriausia tiesa, jausmo, emocijos stiprumas — su visomis nuotaikos variacijomis. Ir tokia pasilieka šviesos dalelytė — tokia gilumoje, kažin kaip susiskirsto, junti ją — ir laikai iki užsispyrimo. Žiema — turime joje būti, pramušdami visus sunkumus, turime nusiteikti, juk niekas nestovi vietoje. O kai žiemą pamatai — ir pajauti, kai visu jos gražumu tiki — tiksliau gali atsakyti ir ko tau dabar reikia, ir kas šalia tavęs svarbiausia. Ir pasiskaityti yra iš ko — ir visuose skaitymuose vaizduojamas žmogus, jo gyvenimas, susidūrimai ir pokyčiai — tik tinkamai tam reikia nusiteikti.

Būkite pirmas išdrįsęs pakomentuoti

Jūsų komentaras

Jūsų el. pašto adreso nerodysime.


*


Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.