Perskaitymai: iš Motiejaus Valančiaus pasaulio

„Vienas šeimininkas Dievas rodo kiekvienam dangaus kūnui kelią“ — Motiejus Valančius

Ieva Sigita Naglienė

Visada yra teisingiausia perskaityti, kas tautos Didžiųjų rašoma
Tikros didelės šventės, tikrieji dalykai — Vasario 16-oji — ir Valstybės diena, ir Motiejaus Valančiaus, vyskupo, rašytojo, žymaus XIX a. antrosios pusės švietėjo — mūsų Didžiojo gimtadienis. Šiemet 220 metų — atmintis ir paminėjimas, Jo žemiškų ir šventų dalykų, pareigos žmogaus, Jo darbų, vertybių, pažinimo ir įsižiūrėjimo atsinaujinimas. Kiekviena akimirka, kiekvienas palinkimas prie Valančiaus raštų yra mūsų gyvenimo esmės, moralinių tiesų įsivertinimas.
Vaižgantas 1901 metų šimtmetinės Žemaičių Vyskupo sukakties proga „Tėvynės sargo“ straipsnyje įtraukė ir tokį eilėraštį, skirtą Motiejaus Valančiaus gimimo metinėms minėti, kaip sakoma, „Ant garbės Vyskupo Motiejaus“, to didžio darbininko!“ — ir vienas iš jo posmų: „Darbščių artojų tikras sūnus,/ Peikdams tautiečių tinginystę,/ Raštų senovės skaitė „rūnas“,/ Rašė Žemaičių Vyskupystę“. Ten pat suminėti ir kiti Valančiaus stambūs rašto darbai, pavyzdžiui: „Gyvenimas Šventųjų“, „Vaikų knygelė“ — ir vis ką jis darė, ką sumąstė. Nes „Teip dėl jaunų ir dėl karšinčių/ Vadovu buvo jis tikriausiu“, „vienu rimtu žodžiu savo/ Visus sulaikė nuo degtinės“, „skaistų paveikslą mums paliko“ (A.J.).
Žmogiškojo pasaulio stiprybės, atsidėjimo tautos dvasios, tikėjimo ir kultūros kėlimui, tautos atminčiai ir idealams — dideli Jo žygiai už šviesą, toks buvo Valančiaus veiklos kelias. Šviesti ir šviestis, blaivia galva gyventi savo gyvenimą — rūpestis dėl ateities. Motiejus Valančius, tariant vaizdingais poeto Kazio Binkio žodžiais, „išmokė lietuvius skaityti, ir jie skaityti nebepamiršo“. Pamažu, bet tikrai kiekvienas nors ką nors iš visos širdies pasakytume stipriai ir gražiai apie Motiejų Valančių — juk atmintis moko, o nuo mokyklos suolo saugome, kad ir „Vaikų knygelės“, „Palangos Juzės“ ar kurios nors kitos, jo išmintingos knygos, tuomečio kaimo buities vaizdą, veikėją, bendruomenės nario paveikslą — įsiminę, gyvai aprašyti, dori ar blogi — išskirtiniai. Regis, elementarius gyvenimo dalykus jis skelbė, bet tokius būtinus. Ir šiandien vis dar būtinus, tokius svarbius jo pamokymus reikia atsiminti, pavyzdžiui, kaip svarbu laikytis švaros, kaip tinkamai elgtis susirgus arba susižeidus, kad išvengti bėdų, kad kai kurių ligų „ponai nė žinti nepažįsta“, nes „plauna rankas“ — tokius dalykus tekdavo švietėjams aiškinti. Ar tik anuomet?
Žemaičių vyskupas Motiejus Valančius išvyskupavo visą ketvirtį amžiaus: nuo 1850 m. sausio 24 d. iki 1875 m. gegužės 17 d., pačiu sudėtingiausiu Lietuvai laiku; keturiolika metų Varniuose ir vienuolika metų Kaune — tokie pastebėjimai sutaisyti Vaižganto ir pastabų jo pridėliota sudarytoje knygoje, iš leidinio Vyskupas M.Valančius, „Pastabos pačiam sau“, 1929. Kaip sako Vaižgantas, „minčių ir rūpesčių nuotrupos išduoda autorių — ganytoją — karžygį, karžygį — švietėją ir blaivintoją. Lengvai valdydamas plunksną, V.Valančius gebėjo nieko nepraleisti nepasižymėjęs, ką daręs ar girdėjęs“. Itin daug įdomių detalių yra tose jo pastabose, paties Valančiaus patarimuose — tarsi ateities pranašo skelbimai. Lyg būtų skelbta dabar, lyg mums. Lyg suprasdamas, kad mes, kaip sako Vaižgantas, kad „mes jam tebesame skalni“. Kiek apmąstymų sukelia, kad ir tokios Valančiaus mintys: „Mūsų šviesuomenė privalo įjudinti mūsų visuomenę, ypač jos dauguomenę,— liaudį“; „Nors vieną kartą pakylėkime tautą virš savęs, tada gal ir patys drauge aukštyn pakilsime“. Jis rūpinosi ne tik pradiniu, bet ir platesniu žmonių švietimu. Suprantama, jog su kiekviena gyvenimo naujove — skelbiant jos pažangą, reikėjo susidurti su įvairiausiais prieštaravimais.

M.Valančiaus „Namų užrašai“ ir apmąstymai
Perskaičius tokias įtaigias Valančiaus pastabas apie rūpesčius, jo norus šviesti ir kelti kaimo žmogaus kultūros lygį — regis, kažkaip darniai įsiliejo ir poeto, gyvenusio Telšiuose, Gintauto Černeckio eilės iš lakonikų ciklo „Lietuviško žodžio kalvėj“: „Žemaičių Piemuo,/ apaštalavęs blaivybę,/ priartina vargdienius/ Prie Dievo namų“ (2012). Tai — lyg savotiška atokvėpio minutė prieš dar vieną kitą Valančiaus tekstų išmintį, išskaitytą iš jo „Namų užrašų“.
„Namų užrašai“ — stambus leidinys, pasirodęs 2003 metais, sudarytoja Aldona Prašmantaitė, lietuviškų tekstų redaktorė Ona Balkevičienė, išleistas, minint 200-ųjų Valančiaus metinių minėjimą. Knygos pratarmėje rašoma, kad tai „dar viena galimybė prisiliesti prie laikotarpio dvasią išlaikiusios autentikos.“ Būtent apie tai užkalbintas prabilo ne vienas, kuris perskaitė „Namų užrašus“ — tai šaltinis, unikali knyga apie to meto Valančiaus realų gyvenimą, iki smulkmenų, kruopščiai sekant, kas keičiasi, kas padaryta, dėl ko taip. Tiesiog galima susipažinti su jo gyvenimo kasdienybe, su to amžiaus problemomis ir lūkesčiais. Kitaip sakant, per vieno — didelio žmogaus matymą, jo veiklą ir atmintį — į XIX amžiaus istoriją — ir ne iš istorijos vadovėlio: viskas paprasta ir aišku, įtikinama, savotiškas ganytojiškos veiklos dienoraštis. Arba — dienoraštis, kuriame ir kasdienio gyvenimo faktai, ir visuomenei svarbūs įvykiai — ir susirūpinimas. Taigi pirmą kartą ištisai skelbiami Žemaičių Vyskupo Motiejaus Valančiaus rankraštiniai tekstai, kurių pats autorius spausdinti neketino.
Sudarytojos pratarmės žodžiuose – ir pastabos apie tai, kaip atsirado knyga: „Valančius rašė į atskirus sąsiuvinius“, „Biografinių detalių nėra daug, tačiau laiko perspektyvoje būtent memuariniai intarpai įgauna ypatingą dokumentinę vertę. Valančius rašė lenkų kalba, paįvairindamas lotyniškais posakiais ar rusiškomis frazėmis, nelygu kontekstas. Lietuvių kalba per visą tekstą įterptas tik vienas kitas žodis ar trumpas sakinys“. Taigi, kaip Valančiaus ne kartą užrašyta — atminčiai, arba — „Malonu prisiminti senus, netgi ir nemalonius atsitikimus, todėl ir aprašau“.
Iš „Namų užrašų“ į šiuos straipsnio puslapius suguls tik tie paskaitymai, kurie liko atminties reginiuose, perskaičius iš to meto Telšių gyvenimo — žinios ir pastabos apie vyskupo darbus. Pavyzdžiui, priminimas, kad „Telšių vyskupijoje pirmuoju vyskupo kunigaikščio Simono Giedraičio vizitatoriumi buvo išrinktas kunigaikštis Martynas Giedraitis, Telšių prelatas“; 1842 m. — „Tuo metu Žemaitijoje buvo penki misionieriai“ — vienas iš jų Otonas Praniauskas. Buvo tuometės valdžios nurodyta, kad „Iki 1845 metų neturi likti nei vieno kataliko provincijose, prijungtose prie Rusijos per pirmąjį padalijimą, o kitais metais toks pat likimas laukia kitų provincijų. Tam tikslui valdžia sumanė: atimti visas katalikų bažnyčias“, „įsakyta, kad liturgija būtų atliekama ne lotynų, bet tautos kalba, leista popams atlikti liturgiją mūsų bažnyčiose, gyventojams katalikams uždrausti turėti žemės valdas“; „1841 m. valdžia pastatė Raseiniuose medinę cerkvę“; „1845 m. Žemaitijoje jau buvo rusų cerkvės: Padubysyje, Šiauliuose, Raseiniuose, Jurbarke ir Kėdainiuose“, „Telšiuose cerkvės iki šiol nėra, tačiau valdžios atsiųstas popas gyvena miestelyje ir pamaldas laiko privačiame name.“ Ir toks aiškus Valančiaus rūpestis: „Beveik visuose valdininkuose kaskart labiau augo naudos troškimas ir teisybės paperkamumas. Įdomus klausimas, kas ilgainiui nutiks Rusijai, jeigu teisingumo sargai taip sparčiai ges? Prastuomenė iš dalies dėl skurdo pradėjo mesti girtuoklystę ir įprasti prie vagysčių.“ „Žinoma, kad žemaičių kalba labai skurdi keiksmažodžių. Todėl žmonės, netgi visiškai rusiškai nemokėdami, supykę įprato vartoti rusiškas frazes. Tačiau reikia pripažinti, jog žemiausio luomo moterys kaip ir anksčiau yra dievobaimingos, religija joms padeda saugotis nuo piktadarysčių ir kitų didesnių ydų“ (1846).
Viena kita mintis apie švietimo reikalus: „Telšių apskritinė mokykla nuo 1844 metų visiškai perėjo į pasauliečių rankas, tuo tarpu iki tol keletas bernardinų ėjo mokytojų pareigas. Mokyklos vadovas anuomet buvo Bazaninas, o pirmasis kapelionas Juozapas Beržanskis“. Prisiminkime 1864-1904 metų laikotarpį, spaudos draudimo laikus ir to meto situacija iš Valančiaus rankraščių pasidarys dar aiškesnė. Visi dalykai apie raštą ir knygas, apie mūsų žmonių mokymą įgaus visai kitokią jo veiklos svarbą. Ir su kokiu dėmesiu įrašytos Valančiaus eilutės apie S.Daukantą: „Nuo ankstyvos vaikystės iki senatvės ponas Daukantas ypatingai mylėjo žemaičių kalbą. Jokie mokslai ir jokie veikalai apie Žemaitiją nerašantys jam nebuvo vertingi. Atvirkščiai — kokia nors keverzonė, žemaitiškai parašyta, sukeldavo jam entuziazmą“, „visą savo gyvenimą pašventė žemaičių kalbai ugdyti ir ją valyti nuo makaronizmų“. „1846 m. pirmąkart Žemaitijos padangėje pasirodė ūkininko kalendorius provincijos kalba, jo redaktorius buvo ponas Ivinskis“. Rietavo kunigaikštis Oginskis, „kuris jau buvo pramokęs žemaičių kalbą ir pradėjo proteguoti provincijos literatus. Jis daugiausia padėjo parduoti pono Daukanto knygeles“. Ir — žinios apie vyskupo Motiejaus Valančiaus pastoralinius darbus, pavyzdžiui, kad ir toks įrašas: „Gegužės 14 dieną Telšiuose suteikiau sutvirtinimą 236 asmenims, pasimeldžiau su susirinkusiais ir išvažiavau toliau“ (1862). Yra surašyta, kiek jis pats yra suteikęs sutvirtinimų, pavyzdžiui, 1851 metais — 124 406, 1861 metais — 27 149, 1871 metais — 8 635, 1875 metais — 103 asmenims. Iš viso per 1850 — 1875 m. 752 402 asmenims. Sumūrytos šios bažnyčios Valančiui vyskupaujant: 1850 m. Skuode, 1851 m. Viekšniuose, 1854-1862 m. Rietave, 1858 m. Žiemgaloje — iš viso 30. Medinės bažnyčios pastatytos, iš viso 20, pavyzdžiui: 1852 m. Beržore, 1856 m. Viešvėnuose, 1859 m. Ukrinuose, 1861 m. pradėjo statyti bažnyčią Lieplaukėje, baigė 1863 metais. Ir — atminčiai: „1874 metais rugsėjo mėnesį užpuolė mane didelė negalia. Iš pradžių praradau balsą, sirgau ištisą žiemą, kuri buvo gausi sniego ir labai stipri. Atėjo 1875 metų vasario 24 diena, mano vardinės. Tą dieną įsišventinau į vyskupus ir baigėsi 25 mano ganytojavimo metai“.
Tokie perskaitymai iš Valančiaus — tokios Jo pasaulio mintys, išgyvenimai, tokios Jo pastangos dėl savo žmonių — šįkart įskaitytos iš „Namų užrašų“. Tik dalelė atminties šiam sykiui — su mintimi į praeitį, į mūsų raštijos reikalus, į vieno — didelio žmogaus istoriją, kaip pasikartojimas — nūdienai. Kaip sakoma, lašas po lašo — ir yra dovana, tiesiog įdomūs dalykai, atmintini iš vyskupo, rašytojo Motiejaus Valančiaus — iki mūsų, kad suvoktume, ką turime, kur einame ir kokie mes dabar esame. Galbūt — galbūt daugiau pasitikėjimo, kaip Valančius sako, „vienas šeimininkas Dievas rodo kiekvienam dangaus kūnui kelią“…

Būkite pirmas išdrįsęs pakomentuoti

Jūsų komentaras

Jūsų el. pašto adreso nerodysime.


*


Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.