Ieva Sigita Naglienė
Susimąsčius apie kalbą
Kaip sakoma, taip įsibėgėjus per skaitymus ir atradimus, norėjosi ir šiuos puslapius išvien paskirti Motiejui Valančiui — juk šiemet toks įstabus Jo asmens gyvenimo minėjimas. Bet — tegul bus ir apie kalbą, mūsų lietuvišką — žemaitišką žodį, mūsų turtą — Jo stipriai pakylėtą į šviesą.
Vos prieš keletą dienų paminėjome, tiesa, beveik kukliai ir rimasty, Tarptautinę gimtosios kalbos dieną. Toks nuotolinis ir atsargus kalbėjimas — kaip ir viskas šiuomet, kai kažkaip vis dar ir padaroma, kažkas tęsiama: ir besisaugant, besidairant, belaukiant. Vyko pokalbiai, plaukė vaizdas po vaizdo ekranuose, kirbėjo atmintyse, lūkuriavo mūsų gimtasis — iš pat šaknų išjudintas žodis. Taip, dabar taip turime elgtis: tykiai, saugiai ir mąstydami apie ateitį — ir norėdami susikalbėti.
Turbūt žiūrėdami į šiandieną ir atmindami, turime pasikartoti, kad „sakiniai — teksto akys,/ žybsėjimai, žodžio burtai,/ ženklai — iki jų prisikasti“,— kaip sako poetė Viktorija Daujotytė (2014). Stipriai jos ištarta: „Kalbėjimo galia pasišaukti žodį ir duoti jam vietą.“ Juk žodžiai „paklūsta sakiniui, kaip dvasinės energijos krypčiai“. Ir pasirodo matymo-regėjimo žodžiai, kilimo ar kėlimo, lemties-gyvenimo žodžiai. Ir kitokie — sulig mūsų pasauliu. Arba — tiesiog mūsų, kad ir vedantys į tokią visumą, kur „Saulės nutvieksta aukščiausia gimtinės kalva“, esanti „šventumo sutelkties vieta“ (1997). Taip staiga išsprūdo tokie kažkada perskaityti V.Daujotytės žodžiai — aiškiai keliantys šilumą — gražu ir tikra.
1992 metais UNESKO lietuvių kalbą išrinko pačia gražiausia pasaulyje. Galima ta tema tęsti ir tęsti — tik ar verta? Juk svarbiausia, kad mes patys tuo tikėtume, kad justume. Kad taip natūraliai — iš viso augumo išsitiesę, kaip anksčiau žmonės sakydavo, ir gyventume. Tiesiog, „kad siela namie, kad lyg jau/ žino, kas ir kodėl ir kad niekas nedings“,— tokie svarbūs mums žodžiai iš poetės V.Daujotytės žodyno. Tai lyg pradžia — širdingi padėkavojimai Tėvynei „už kalbą“… Turime eiti į ją, su ja būti ir išsilaikyti. Įsiklausyti — „Didysis lietuvių kalbos žodynas,— pasak poeto Sigito Gedos,— kaip potencialus žinių ir reikšmingų pranešimų šaltinis. Liaudies kalba: tarmės. Skulptūra. Miestų architektūra. Gamtovaizdis“ (2003).
Taip besidairant, ką dar turime pasikartoti — ir dar keletas minčių iš kitų šaltinių, pavyzdžiui, iš Vaižganto knygos „Tremtiniai, romantikai“, 1929-ųjų metų. Iš jos — pasiskaitymai iš praeities, iš Telšių Žemaičių kultūros draugijos saugomų spaudinių atminties fondo. Beje, toje Vaižganto knygelėje — ir visiems gerai žinomi rašytojo, Žemaičių kanauninko Mikalojaus Daukšos žodžiai, kuriuos jis paskelbė „garsiojoje savo verstosios ir 1599 metais Vilniuje išleistosios „Postilla Catholika“ įžangoje, sąmoningai įvertindamas tautos kalbą: „Ne žemių daugybe, ne dangos įvairumu, ne kraštų linksmumu, ne miestų ir pilių tvirtumu laikosi tautos, bet jos laikos, palaikydamos ir vartodamos savąją gimtąją kalbą, kuri visuomenėje santarvę ir brolišką meilę daugina ir palaiko. Kalba yra bendroji meilės, jungė, vienybės motina, visuomenės gimdytoja, valstybės sargas. Panaikink ją, panaikinsi santarvę, ūniją ir visa gera. Panaikink tai, panaikinsi dangaus saulę, sumaišysi pasaulio tvarką, atimsi gyvybę ir šlovę. Dievas ir gamta reikalauja, kad kiekvienas kalbėtų savo kalba…“ Pažįstami žodžiai? Taip — juk mokytasi… O kad taip iki širdies — ir neišnykstamai.
Kas dar Vaižganto knygoje — kas iš tremtinių ir romantikų? Daug išmintingumo. Vienas po kito eina mūsų tautos didieji, darbavęsi dėl mūsų kalbos — jos išlikimo, pavyzdžiui, Jo Mylista Simanas Daukantas“… Ir toks, iš atminties nedylantis sakinys — apie Žemaitę: „Ir tos realistės Julijos Žimantienės-Žemaitės toks etnografiško turto apstumas, kad romantikai būtų dėl jų tik laižęsis.“ Arba — grožių grožis iš poezijos: „Ką jau besakyti apie kun. Maironį-Mačiulį liriką-baladininką“ ar „Vilių Storastą-Vydūną — teosofą mistiką“ — ir kitus. Ir kitus. Žinoma, tik taip, kaip Vydūno sakyta, „Lietuvių tauta tegali išlikti gyvendama aukščiausiomis prakilniausiomis galiomis“.
Ir — Motiejus Valančius, ir jo prakalbiejimas, kaip sako Vaižgantas, ir kiti, gyvenę kalbos rūpesčiais
Ir Jis — ta pačia tautos šviesos — apšvietimo linkme dirbęs, ir kalbos svarbą, ir moralines vertybes teigdamas, mokė lietuviškai. Pasak Vaižganto, didysis blaivybės skleidėjas, susirūpinęs, „Užtat vyskupas Valančius nuolat bėrė Ganytojo gromatas, kurios būdavo po tris kart paskaitomos iš sakyklų“.
Visada įdomu skaityti Vaižgantą — svarbu. Tokie pamąstymai — dabar jau iš toli, bet taip ilgai nepaleidžiantys. Kažkaip kitaip priimi ir tuos pačius, regis, girdėtus, žinomus dalykus — ir kyla pagarba rašančiam. Su tautos praeitimi, savo kalbos ir papročių, tikėjimo dalykais — į mus ir visas Valančiaus palikimas. „Didelį įspūdį daro gyvosios liaudies kalbos įsiliejimas į prozinį pasakojimą — stilius tampa žaismingas, prisodrintas vaizdingų veiksmažodžių, ištiktukų, juokavimų. Taigi Valančiaus proza polinkiu įsižiūrėti į valstietišką tipažą ir buitį, panaudoti šnekamosios kalbos stilistiką ruošia dirvą realistiniam pasakojimui“,— pastebėta S.Žuko (2011).
Apie Valančiaus darbus dėl lietuvybės yra daug prirašyta. Pavyzdžiui, iš Vytauto Merkio pastebėjimų jo knygoje apie Valančių: „Valančiaus fenomeno ypatybė — lietuvybės ir katalikybės harmonijos ir jos istorinės perspektyvos supratimas“, „kad Valančius per visą savo gyvenimą neparašė ir neišleido nė vienos religinės, beletristinės knygos ar vadovėlio lenkų kalba, rodo vyskupo lietuvišką orientaciją“, „Jis sukūrė slaptą lietuvių spaudą, galingiausią lietuvybės ugdymo ir pasipriešinimo rusifikacijai priemonę: rašė beletristinius kūrinius, religines politines brošiūras, religines knygas, jas savo lėšomis Mažojoje Lietuvoje leido, sukūrė pirmą knygnešių organizaciją, kuri rūpinosi, kad ši spauda slapta plistų Didžiojoje Lietuvoje. Drauge vyskupas rūpinosi augančios lietuvių kartos raštingumu — skatino slaptųjų mokyklų kūrimąsi“ (1999). Ir taip — ir tai, ką jau gerai žinome, ir toliau — tiesiog vyko tradicinio lietuviško rašto gynimas.
Taikliai poeto Prano Genio pasakyta — tokia aiškia tautiškumo dvasia, atitinkančia laiko dvasią: „Tvirčiau suspausk, žemaiti, ronko žombį (…)/ te visus sviets tavi ir tava žemę mata“ — 1941 metai, tais metais pasirodė jo knyga „Rūpintojėliai“. Šią eilėraščių knygą spaudė Telšių Apskr. Sav. spaustuvė — šiemet 80 metų. „O gal atgims tauta ir savo žodį tars?“ — taip sako poetas Pranas Genys. Atgimti — ir tarti savo žodį — tautos žodį…
Įdomių poetinių ir kalbinių pastebėjimų esama apie mūsų kalbą, mūsų žmogų, mūsų tautos gyvenimą. Kalbėti — tylėti — vienoje gretoje „Lietuvių kalbos antonimų žodyne“ (1985) parašyta ši žodžių pora. Kaip mūsų liaudies sakoma, „Yra tylėjimo būdas, kuomet žmogus tyli, kalba jo siela“, „Ir tylėjimas, ir kalbėjimas — viskas turi eiti žmogui į naudą“. Raštingas ir beraštis, mokantis skaityti ir rašyti — ir nemokantis, neraštingas — už kalbą visada reikėjo kautis. Kalbėjimas ir tylėjimas — minčių ar jausmų reiškimas tariamais žodžiais — nieko nesakymas, arba — sakymas ir dabarčiai — ir ateičiai, išsilaikant. Domėjimasis kalba — tam reikia subręsti.
Norisi paminėti brolius Juškas, Joną ir Antaną, kurie daugiausia nuveikę lietuvių kalbai — iš Žemaitijos. Jonas Juška, gimęs Žarėnuose, pirmasis profesionalus kalbininkas, lietuvių kalbos tarmių klasifikacijos, rašybos vienodinimo darbų autorius. 1861 metais pasirodė jo kalbos darbas — jau 160 metų. Kazimieras Jaunius iš Šilalės rajono parašė lietuvių kalbos gramatiką 1911 metais — jau 110 metų. Jis parengė 6 tarmių aprašus ir straipsnį apie lietuvių kalbos priegaides. Rašomajai kalbai siūlė derinimo principą, kūrė originalią rašybą, kad kiekvienas tekstą galėtų skaityti savo tarme. Jei skirtingų tarmių suderinti neįmanoma, pirmenybę teikti siūlė žemaitiškomis formomis (Valstybė, 2006). Kalbos grožis — ir krašto platybės — „paslėptas grožis“,— taip dailininko J.Perkovskio iš Džiuginėnų ištarta. Ir — „Žemaičių kalba labai archaiška, išlaikiusi seniausius baltų kalbų reliktus“ (K.Demereckas, 2009). Visa tai — mes turime.
„Tau ačiū, tėvyne, už kalbą“,— tegul bus tie poeto Martinaičio žodžiai — stiprybės šaltinis. Tegul — į kelią ir namuose. Kaip poetas sako, „dirba žodžiai“, „dirba žodžius“ — saugokime juos: dėl savęs, dėl šalia esančių — dėl ateities. Kad būtume…