Šiemetis liepos 13 dienos Durbės mūšio minėjimas įvyko Džiuginėnų erdvėje: tokiame žalesyje, tokiame tankiame susirinkusių būryje — ir su dainomis, muzika, su žirgais, ristynėmis, patrankų salvėmis, laužu ir prisiminimais.
Ieva Sigita Naglienė
Tradicinis renginys — kitokioje aplinkoje, kitaip švenčiamas — ir visi susirinkę sutiko, jog labai puikiai nuspręsta. Iki šiol įprastinė šventės vieta buvo prie Telšių amfiteatro Durbės skverelyje, bet dėl Respublikos gatvės pertvarkos šiuomet nėra tam tinkamų sąlygų. Taip pat grynai dėl objektyvių priežasčių šiemet nebuvo galimybių nuvykti ir į tikrąją Durbės mūšio vietą — Latvijoje, kur pastatytas paminklas mūšio vietai atminti — akmuo, parvežtas iš Vembūtų — garsiųjų Vykintų. O „Džiuginėnai — prie Džiugo, prie piliakalnio,— kaip sako Žemaičių kultūros draugijos prezidentas Stanislovas Kasparavičius,— pritinkanti vieta. Kažkas nauja. Nėra galimybių švęsti įprastoje vietoje, šventė persikelia į Džiuginėnus. Juk nebūtinai visą laiką toje pačioje vietoje, kaip tik ten. Gal net įdomiau. Svarbiausia, kad gyva tradicija rinktis.“ Tokios nuomonės buvo ir kiti, kalbinti šventės dalyviai: „Juk Durbės mūšis vyko ne Telšių mieste — jo minėjimai tinka visur.“ „Dabar į pačią Durbę — nei prieiti, nei nuvažiuoti, toks laikmetis. Džiuginėnuose gražu, natūralu — reikia visaip išbandyti. Čia — laisviau.“
„Gamtoje gali stovėti ir nepavagsti. Jaučiamės pakylėtai, žemaitiškai.“ „Negalime pamiršti savo šaknų. Traukiame liaudiškas dainas, šiek tiek modernizuotas, bet savas. Čia labai gerai anos tinka.“ „Gera, kad čia gali elgtis paprastai. Gali vaikščioti basas, kaip anksčiau. Susilieji su gamta: žalia, šilta, neseniai nulijo. Labai jaukiai. Tokie renginiai yra patys geriausi: ateini kaip į namus, bet esi ir gamtoje, anos glėby. Gers jausmas.“ „Traukime jaunus žmones prie savęs, kažkas turi juos paukatyti. Ir ant motociklo kažkam užsodinti reikia, ir ant arklio — kitaip nieko nebus.“ „Labai čia gera. Gera aura. Tiek medžių. Nusimaudėme Germano ežere, dabar ir į šventę — Džiuginėnuose tokia ramybė, klevų apsupty. Kokie maumedžiai — unikali vieta.“ Štai, tokie ir panašūs šnekėjimai buvo žmonių, kurie tiesiog ėjo, buvo, atvyko, judėjo ir gėrėjosi, bendravo ir linksminosi Džiuginėnuose.
Ir tikrai, ką jautė, tą žmonės ir minėjo: „tai taip netikėta, taip artima — mes iš kaimo, anūkės nusipirko po švilpynę. Jau ir melodiją išbandė, ir dainą turi. Smagu.“ „Žmogus turi būti su žmogumi. Jausti, kad kažkas yra aplinkui gyva. Linksma, kad daug žmonių, nesi vienas, jauti kitą už nugaros.“ „Malonu, kad yra tokių, kurie dirba ir ruošia kitiems šventę — aš prieš tokius žemai galvą lenkiu! Džiaugiuosi, kad galiu dalyvauti, pasirodyti, prisidėti.“ „Vaje, tiek daug žmonių pamačiau vienoje vietoje — jau tai neįprasta. Seniai to nejutau.“ „Tai jau tradicija — ir mums yra didelė garbė čia dalyvauti.“
Jau penktus metus ir raitieji skautai sykiu su Liudu Augaičiu atjoja į Durbės paminavojimus iš Kretingos pašalio, nuo Žemaičių Kalvarijos — tai unikalios akimirkos, juk žirgas yra žirgas! Pačios raitelės prisipažino, kad labai myli savo arkliukus, noriai dalyvauja visose šventėse. O ir jos pačios stipriai pasikeitė, ir tėvai sako, kad tik į gera. Šventėje dalyvavo daug svečių — iš įvairių Lietuvos miestų: Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Palangos, Joniškio, Panevėžio, žemaičiai ir ne žemaičiai, ne tik iš Žemaitijos ir kitų vietų — su ristynėmis, muzika ir šokiais, dainomis, tradiciniais amatais ir savo išmone. Pavyzdžiui, keramikė iš Tryškių Alina Milašienė su visa šeimyna pristatė savo vyro puodžių karaliaus Algimanto ir savo darbus — kitoniškus, šiek tiek modernizuotus: glamžytus, raižytus, kitaip lipdytus. Tai ir savęs parodymas, ir jau kitoks bendravimas. „Jotvos sūnūs“ — Senovės baltų karybos draugovė, kaip jie patys sakė apie save, džiaugiasi, kad svaigsta ir sveiksta propaguodami senųjų genčių pasaulėvoką — ir tikrai laimi! O esama jų gretose — iš visos Lietuvos ir iš Telšių, pavyzdžiui, telšiškiams gerai žinomo modernaus sporto centro „Džiugas Gym“ vadovas Stasys. Įsimintini „Jotvos sūnų“ akimirksniai ir Džiuginėnuose — užteko ir smalsių žiūrovų, ir dalyvių.
Gražu, kad ir iš tolimojo užsienio, pavyzdžiui, Suomijos, Vokietijos ar Anglijos, atvykusieji pas tėvus, sykiu su jais ir savo atžalomis buvo Durbės mūšio festivalyje Džiuginėnuose. Ir visi kalbinti, minėjo, jog jaunieji nepamiršo ne tik lietuvių kalbos, bet gražiai kalba žemaitiškai. „O kaip kitaip — kitos ir nemoka mūsų vaikai,— tikrai nusistebėjo viena iš jaunų mamų. — Mes su vyru esame žemaičiai, žemaitiškai ir namuose kalbame, tik žemaitiškai. Vaikai kitaip ir nemoka. Svetimos vietos kalba ir taip bus lengvai išmokstama, juk ten gyvename — savą turi gerai mokėti“. Malonu Džiuginėnuose sutikti ir buvusį Džiuginėnų pradinės mokyklos mokytoją, 1961-1962 metų mokslo metus čia dirbusį, Beną Stankų, pradinių klasių, o vėliau — matematiką, jau Lauksodos ir Ryškėnų mokytoją. „Po 60 metų čia atvykau — visai kitaip, bet džiaugiuosi“,— prisiminimais dalijosi mokytojas.
Pasak telšiškio Vaclovo Bartkaus, „Džiaugias širdis, kad tokia liaudiška liaudis, tokia nuoširdi. Susirinko su savo vaikais, savo šuneliais. Esu daug iš praeities prisiskaitęs, atrodo, kad ir mūsų protėviai taip mokėjo švęsti — lyg tai taip anie mokėjo gražiai linksmintis. Malonu labai. Gaila, kad dėl sudėtingų šių laikų negal Durbės mūšis su Dariaus ir Girėno skrydžiu, su Stulpino jubiliejum — 150 metų, sykiu būti sujungti, paminėti. Gražiai būtų buvę visus tris minėjimus sudėti į krūvą: — mūšis, aviacija ir jūra, apie tai atsiminimai ir dainos. Bet yra kaip yra — svarbiausia, kad švenčiame.“
Durbės mūšis — 1260 metai, yra viena svarbiausių Žemaitijos ir Lietuvos istorijos datų. Žemaičių laimėtos kautynės prieš jungtinius kryžiuočių pulkus, sustabdė jų veržimąsi į Žemaitiją — apginta Lietuvos valstybė. Kiekvienais metais atmintini įvykiai pasikartojami. O „pasikartoti,— pasak Žemaičių kultūros draugijos Telšių pavieto pirmininko Andriaus Daciaus,— niekada nėra prastai. Tropnūs žemaičiai dideliai daug yra Žemaitijai padarę.“ Jis ir Diana Bomblauskienė buvo šio paminėjimo Džiuginėnuose vedėjai. Beje, Durbės mūšio minėjimas — tai Dianos Bomblauskienės projektinio darbo idėjos įgyvendinimas. Sykiu su Telšių kultūros centru, Žemaičių kultūros draugija, Gadūnavo seniūnija, Buožėnų, Džiuginėnų bendruomenės žmonėmis, sykiu su atvykusiais kolektyvais, su etnografiniais ansambliais, dainorėliais ir muzikantais, sykiu su visais buvusiais — ir graži šventė, ir gyvos emocijos! Telšių rajono mero Kęstučio Gusarovo ir Gadūnavo seniūno Justo Dapkaus kalbose pasidžiaugta tradicijų tęsimu, vienybe ir žemaitišku nuoširdumu. Klausytasi didelio pulko dainorėlių, šiltai sutikti ir gerai įsimintini „Žemaitiu dvasės spieka pri Dorbės i šindėin“ paminavojimo atlikėjai: aktorė, žemaitiškai dainuojanti Austieja — Austėja Gendvilaitė bei dainininkas Kęstutis Jablonskis. Beje, Austėjos smuikas ir jos visus paperkantis balsas, visai dar jaunutės Austėjos jojimas žirgu — ne vieno iš mūsų yra giliai saugomas, kaip malonus jausmas, juk tokias unikalias akimirkas iš Žemaitijoje vykusių renginių giliai turime išlaikę.
Visa, kaip sakoma, kas turi pradžią ir baigiasi. „Bet mes susilėkėm,— gražiai susimąstė, linksmai nusiteikusi, nors stipriai pervargusi Diana Bomblauskienė,— mes turime kuo pasidžiaugti.“ Ir čia, „pri Džiuginienu dvara sodybas, savo pruotėviun svarbiausė pergalė Dorbės mūšiė pagerbti“, kaip skelbė šių dienų informacija per socialinius tinklus, įvyko. Pasirodo, o tokių skelbimų, internetinių, itin reikia — mes jau kitaip nebemokame bendrauti. Galbūt tiesiog su ta elektronika greičiausia, mes taip įpratę. Iš ten — dauguma ir sužinoję… Ir tikras fotografas buvo — Modestas Normantas — bus viskas įamžinta. Suprantama, ir su savais — į atmintį, ir spaudai — toks gyvenimas. Renginio vadovai ir visi dalyviai vieni kitiems dėkavojo — stipriai vieni kitus džiugino, dėkojo vaišintojams ir prekeiviams. Iki kitų, iki švenčių, juk svarbiausia, kad jas švęstume, kad būtume gyvi ir vieni kitus justume. Eikime, būkime, kol galime — juk dar vasara.
Sėkmės medziokleje