Panų kalnas — sakralinė vieta, todėl gerbkime jį ir bočių atminimą

Panų kalno nepuošia virstantys kryžiai ir be priežiūros paliktos koplytėlės. Kai kurios jau baigia „nugyventi savo amželį“.

Į „Kalvotosios Žemaitijos“ laikraščio redakciją kreipėsi ilgametė istorinės ir mitologinės reikšmės objekto Panų kalno, esančio Gadūnavo seniūnijos Pasruojės kaime, globotoja Joana Jucienė, sunerimusi ne tik dėl jo ateities, bet ir dėl ten gabenamų bei savavališkai statomų kur papuola įvairiausių kryžių kryželių, kurie tik gadina Panų kalno estetinį vaizdą. Kalno koplyčia taip pat perkrauta religiniais paveikslais, krucifiksais, kurie sudedami bet kaip — ant grindų, suolų bei kitur, kaip papuola. Atrandama ir menkaverčių daiktų, kurie nepuošia koplyčios vidaus.

Algirdas Dačkevičius

Joana Jucienė pakvietė drauge aplankyti Panų kalną. Jau kopimas į jį apgailėtinas, todėl prašyte prašosi įrengiami laiptai. Anot Gadūnavo seniūno Justino Dapkaus, jeigu atsirastų lėšų ir būtų suderinta su paveldosaugininkais, seniūnija neatsisakytų įrengti laiptus, atliktų kitokių darbų.
Ant kalno viršūnės, šalia koplyčios, į akį krinta nuo laiko sutrešusios ir pamirštos globos koplytėlės, nemažai pristatyta įvairiausių kryžių — medinių ir metalinių. Jie bet kaip sumeistrauti, kiti jau griūvantys. Kiek tolėliau — tiesiog kryžių sąvartynas, nes jie atgabenti nežinia iš kokių vietų ir nepagarbiai sumesti į krūvą. Žmonių sąmonėje užsifiksavęs kryžius — kaip Kristaus kančios pagarbos ženklas — čia įgauna priešingą prasmę. Bet geriausiai viską skaitytojams gali papasakoti pati Joana Jucienė.
„Esu buvusi kultūros namų direktorė, ilgiausiai išdirbusi Gedrimuose. Kartą su velioniu vyru Stanislovu grybavome miške. Priėjus didelį kalną, vyras pašaukė mane ir parodė ant to kalno pastatytą koplyčią. Įėjusi į vidų, išvydau pasakišką grožį — altorius ir sienos buvo išpuošti garsių pasaulio menininkų paveikslų reprodukcijomis, skulptūromis. Deja, lauke vaizdas buvo nekoks: matėsi trys senoviniai mediniai kryžiai, apžėlę žolėmis. Tvora sulūžusi, sutrūnijusi, nes tarybiniais laikais šiuo objektu niekas nesirūpino.
Sužinojusi šio kalno pavadinimą ir legendą, nuėjau pas miško glūdumoje gyvenančią K.Grajauskienę. Prisistačiau, kas esanti ir paprašiau koplyčios rakto. Jis buvo įspūdingas — senovinis ir didžiulis. Vėliau apie kalną ir koplyčią pranešiau Telšių rajono paminklų apsaugai, kuri kalną ir koplyčią įtraukė į Valstybės saugomų paminklų sąrašą. Ši sakralinė vieta buvo gausiai lankoma piligrimų ir tikinčiųjų, tačiau ten jokių statinių bei kryžių niekas nestatė. Žmonės meldėsi, giedojo, o po Žemaičių Kalvarijos atlaidų piligrimai, kunigai, gyventojai užsukdavo į kalno koplyčią. Buvau nepartinė, bet tikinti, artimai bendravau su šviesaus atminimo Telšių vyskupu Antanu Vaičiumi. Su juo nusprendėme, jog reikia atlaidus pradėti koplyčioje.
Deja, 1982 metų balandžio 2 dieną komunistinės santvarkos rajono vadovų iniciatyva Panų kalnas buvo suniokotas, o koplyčia nugriauta. Po to koplyčią ir kalną dieną naktį saugojo daugybė milicininkų ir kareivių, nes minios žmonių, sužinoję apie šį įvykį, vyko iš visos Lietuvos, o iš Vilniaus ir Kauno buvo atvykusios studentų delegacijos.
Dėl sakralinio objekto atstatymo kreipiausi į to meto rajono vadovus, net į Vilniaus vyresnybę. Negavusi teigiamo atsakymo, vykau į Maskvą, kur mano prašymas buvo išgirstas — grįžau su dokumentais, kad kalnas būtų atstatytas. Su baime rajono vadovai ilgai nesiėmė šio darbo. Parašiau straipsnelį į to meto rajoninį laikraštį „Nebaigta legenda“, bet jis nebuvo išspausdintas. Tik po Sąjūdžio įsitvirtinimo jis išvydo dienos šviesą. Tačiau rajono vadovai kažko laukė ar bijojo atstatyti Panų kalną. Nedaviau jiems ramybės tol, kol kalno ir koplyčios neatstatė. Žinoma, prie atstatymo nuoširdžiausiai darbavosi Pasruojės kaimo žmonės.
Koplyčia ir kalnas dar labiau buvo lankomas piligrimų, atvykdavo ekskursijų iš Pabaltijo respublikų, taip pat užsienio šalių. Žmonės pradėjo statyti medinius kryžius, koplytėles, kitus statinius. Buvo uždrausta tai daryti. Kreipiausi į Telšių vyskupą A.Vaičių, kad kunigai visuose Žemaitijos regionuose per pamokslus pasakytų, jog tikintieji Panų kalne nestatytų jokių statinių be leidimo. O Jonas Kauneckas, buvęs Telšių katedros administratorius, visoms vyskupijos parapijoms išsiuntinėjo mano eilėraštį apie šį kalną, kuris buvo perskaitytas žmonėms.
Pati ne kartą, pradedant Žemaičių Kalvarijos atlaidus, žmonių minioms kalbėjau, prašiau, kad neniokotų, bet saugotų šį kalną ir koplyčią, tačiau toliau tempiami geležiniai surūdiję kryžiai. Mat visi išmodernėjo, išbagotėjo, o tie geležiniai kryžiai, skirti mūsų bočiams, anksčiau buvo brangūs ir vertinami. Vadinasi, jų turėtume nemesti į krūvas, o rasti tinkamą vietą jiems padėti — savo sodybos kampelyje ar perlydyti ir padaryti ką nors naujo. Dėl to kreipiausi į vyskupą Joną Borutą, kuris iš pradžių manęs neišgirdo, bet po didelių pastangų pagelbėjo, kad kalnas būtų sutvarkytas.
Norėdama, kad Panų kalnas vėl būtų tvarkomas, neseniai — rugsėjo 6-ąją — kreipiausi į dabartinį Telšių vyskupą Algirda Jurevičių, kur į diskusiją buvo pakviesti kanauninkas Andriejus Sabaliauskas ir Alsėdžių parapijos klebonas Tomas Žlibinas, nes jie dažniausiai lankosi Panų kalno koplyčioje. Dalyvavo ir vyskupo generalvikaras Vilius Viktoravičius.
Šiuo metu radau žmogų, kuris sutvarkys šį kalną ir koplyčią, o mūsų bočių geležiniai, surūdiję kryžiai bus padedami garbingoje vietoje, kur ir priklauso. Suprantama, kad žmonės vežė čia kryžius į šventą kalną, o ne į šiukšlyną, bet ar pagalvojo, kad čia jiems ne vieta, o svarbiausia — draudžiama tai daryti.
Negaliu nepaminėti Panų kalno mylėtojų, kuriuos labai gerbiu bei jiems dėkoju — kanauninkui Andriejui Sabaliauskui už gražius pamokslus, Alsėdžių parapijos klebonui Tomui Žlibinui, kuris visada rūpinasi, kad kalne ir koplyčioje prieš atlaidus būtų švara ir tvarka. Nuoširdus ačiū Gedrimų kaimo bočių bendruomenei (vadovė V.Manciuvienė) už tvarkymą, puošiant koplyčią, pinant ąžuolų vainikus. Labiausiai dėkinga Gedrimų savarankiškų gyvenimo namų darbuotojams ir gyventojams: užimtumo vadovei J.Sapaliovai, vyr. soc. darbuotojai I.Beresnevičienei, vairuotojui A.Kurmiui ir kitiems, kurie pažadėjo tvarkyti, puošti ir gražinti šį nuostabų kalną ir koplyčią, kad visiems būtų čia malonu pabūti, pasisemti jėgos, sveikatos ir ramybės.“

1 komentaras

Daugiau nekomentuojama.