Atmintis — iš rudens pamąstymų

„Už tai pamėgau ašen rudenį, liūdnas spalvas ir vėją,
Kurs apipurkščia šaltu lietumi galias, bevystančias gėles,
Pamėgau tolimus, klaidžius kelius, kuriais negalima
begrįžt išėjus,
Pamėgau griaut savy beaugančias galias“,— Vytautas Mačernis

Ieva Sigita Naglienė

Atmintis — atrama
Taip ir lekiame pirmyn — tik atmintis pristabdo, užlaiko, veda į apmąstymus. Įvertintas laikas, išgyventas įspūdis — turimas. Giliai sminga tokie išsaugoti rudeniški poetų atminties vaizdiniai, laikosi vienijantis ilgesys, akistata su tuo, kas itin trapu. Rudens eilėraščiai arti stebinčiojo, suvokiančio savo realumą: pernelyg jautru, daug žmogaus mąstymui nepažinių dalykų. Sykiais, užsitęsusiame gamtos pilkume, įžvelgiama ir beprasmybė, kurios kiti metų laikai iki galo neatveria.
Rudens atsivėrimai — ir kitokios savasties perskaitymas, ir savaip atminta, kas tik sušmėžavo ir dingo: „Aš pažiūrėjau į žvaigždes:… kiek daug iš jų, per amžius/ degt ir šviest užgimę,/ Rudens nakty prabėga erdvę ir užgęsta be prasmės“,— tiesiog taip gera išbūti su Vytauto Mačernio žmogumi, vienišu ir kalbančiu, nepatenkintu, besidžiaugiančiu, susimąsčiusiu ir menančiu.
Ir vis tik poezijoje — į ateitį paskirta daugiau šviesos, apmąstymuose daugiau tiesos ir subrandinto džiaugsmo. Paleidi, praleidi vieną kitą mintį iš Mačernio kūrybos — ir vėl knieti grįžti. Pirmiausia dėl to, kad labai reikia tos ištvermės, tos tikros nuojautos ir to žvilgsnio, kuris dovanoja gylį. Užčiuopi kontūrus — prireikia ir viso turinio. Jauste pajauti, kad Mačernis yra šiuolaik skaitomas (ne vien dėl poeto šimtmečio), pasikartojamas. Tą įrodo ir susitikimai, ir kalbėjimai apie jį, tą byloja ir toji tyla, apimanti erdvę ir mintis, kai jis balsiai skaitomas, kai su juo susitinkama, kaip jis lydimas per mūsų pasaulį. Galbūt ir ne išsyk suvokta, bet tiesa ir tai, jog kiekvienas turime savastį — su Poeto ženklu, su Mačernio saugoma tradicija, mūsų stiprybės jėga, su mūsų pačių vertybėmis.
Ir telšiškių rudens susibūrimuose Ryškėnuose, Žemaičių muziejuje ar Žarėnuose — atminties liudijimas, kalbėjimas eilėmis. Ir išgyventas jų kiekvienas žodis atvirauja apie patį kalbantįjį. Susieita būti, išsipasakoti, pasidalinta — išlikę vieno ar kito įspūdžiai vienija, padeda, rasti tikrojo žodžio kelius. Neįprasta, bet be jokių susitarimų į susirinkusiųjų atmintis imasi vis kitoks Mačernio posmas, vis kita eilutė perskaitoma ir skelbiama tiesa. Žmonės pasirenka, kas jiems artima — kalba savastis. Ir supranti, kad esame vienas šalia kito — kitokie, sutelpantys, besidžiaugiantys, besimokantys būti. Ir darosi įdomu, kad susikalbame skirtingų profesijų, be išankstinių pasiruošimų, kad norime būti sykiu. Eilėraščio atmintis – ir daug gilesnis dėmesys sau, kitam, atida visam pašnekesio laikui. Tokie žmonių susiėjimai traukia žodį, išvaduoja iš praeities, kitaip skelbia ir nūdieną, kurioje galybė prieštarų, bet širdis geba jausti, atsakyti. Juk žmonės yra kalbantys, ir judesy, ir ryšyje su viskuo, kas jam artima — gera, kad bendrumoje paskirta vieta eilėraščiui, kad jis yra. Dėl tokių pajutimų norisi dar ne sykį grįžti, matyti, numatyti ir tai, kas tave neramina. Vytauto Mačernio eilėraštis yra turtingas, nuolatos turintis pašnekovą, kuriam jo labiausiai reikia. Galime tuo neabejoti. Stipriai įkalbėta poeto tikrojo gyvenimo vertė, bemat keičia ir pašnekovą ir jo skelbėją. Mačernis yra tikrumo, žmogiško santykio su žmogumi poetas, pranašas — kiekvienam su dvasine stiprybe.
Kas būtina atminti, savotiškai vadinti savo rudeniu — kokių reikia akimirkų iš jo rudens eilėraščių? „Vizijų“ Penktojoje — žemė, menanti žydėjimą ir žemė — kitokia, rudens: „Pribrendę buvo jau laukai, ir viršum jų tartum rami dvasia/ Pleveno didelės pjūties rimtis.“ Kitokia žemė – „rami dvasia“, rimtis… Ir žmogus kitoks — regintis, žinantis, priimantis, save skelbiantis — dalis visumos. Natūraliai suprantantis savus žmones: „Jų rankos buvo grubios, kietos, pajuodę ir suskirdę,/ Jų sielos — aiškios, šviesios, lyg mažų vaikų.“ Ir negali tuo suabejoti — viskas iš čia pat, viskas pažįstama. Susimąstyta ne tik regint tikrovę — mintys siekia ateitį, būsimą, tęsiamą: „Galvojau apie jų gyvenimą ir būsimas kartas,/ Kurios, atėję žemėn, augs, subręs“.
Atsakomybė ir gyvenimo tąsa: „Aš supratau tada žydėjimo ir subrendimo prasmę gilią,/ Ir buvo sieloj taip ramu, kai ūžė vėjas kalvose,/ Kai žemė, upių vandenys ir mėlyni miškai giedojo tykiai:/ Gyvenk per mus, kad mes galėtum amžinai gyventi per tave.“ Atmintis — ryšys, išgyvenimai ir realaus gyvenimo supratimas. Tiesiog žmogus gyvena tokį gyvenimą, kuris turi savastį, darną, gyvenimo stebuklą, perimtą iš kartos į kartą. Visa tai skelbia Mačernio „Vizijų“ žmogus. Dėmesys tai tikrajai tiesai — ir mūsų stiprybė. Turėtų dvasioje būti ramiau, juk esame savastyje, kuri neužsibaigia.
Pasak Eugenijaus Matuzevičiaus, „V.Mačernis stengėsi savo asmenybės egzistencijai rasti atramą filosofijoje, net tam tikrame filosofiniame skeptiškume, atmetant lėkštas vertybes. Jis buvo įsitikinęs, kad tik pažinimas ir suvokimas didžiųjų būties tiesų gali padėti žmogui išsilaikyti pasaulinių katastrofų metu. Gal todėl savo kūryboje atvirai nefiksavo nuožmaus ir realaus istorizmo faktų, kurie čia pat, mūsų akivaizdoje“(1990)… Žmogus visada turi išsilaikyti — bet kokioje kasdienybėje. Mačernio poetinis žodis stiprina, teikia viltį. Galbūt dėl to jis vis dažniau ieškomas, pasirenkamas ir priimamas? Ir esantis šiandien svarbus?

Mintys iš dabarties
Taip, nuolat kyla visokių rudens apmąstymų. Įdomus, talpus 2021 metų „Poezijos pavasaris“ — vis maga į jį grįžti, iš jo pasidalinti. Tokia solidi knyga, taip giliai įregėtas pasaulis: mintys, valandos, tiksintis laikas, savita erdvė ir veikiantis žmogus — viltis ir neviltis. Visko esama. Ir rudens — natūralaus, skelbiančio save, atliepiančio tikruoju gyvenimu. Ir autorių iš Žemaitijos — tikrai ne vienas. Iš jų kūrinių — ir įdomi kasdienybės mintis, iki savasties nueinanti laikinumo-pastovumo akimirka. Juk kiekvienas kūrinys gali veikti kitaip — svarbu, koks pats priartėji.
Įsiminė 2015 metais užrašyti Kęstučio Urbos žodžiai: „Tarp įvairių jausmų ugdymo literatūra imasi ir vieno itin sunkaus siekio — ugdyti grožio jausmą.“ Daug gražumo „Poezijos pavasario“ knygoje — su tikrojo gyvenimo šviesa, su giliausių išgyvenimų tęstinumu. Belieka skaityti ir dalintis. Itin šilti Elenos Skaudvilaitės kalbėjimai — „Esi ir tiki“, kaip sako autorė: „Esi dabar. Esi kol kas,/Darbe įmerkusi rankas,/ Paauga duonos, lesalų —/ Sueina galas su galu./ Ar tau ramu, ar neramu —/ Neketini palikt namų“. Poetė, mokytoja, gimusi Jautakiškiuose, Kelmės rajone. Jos dirbta Kražiuose, Vilniuje, Rietave, Pajūryje, Kaltinėnuose, Laukuvoje, Darbėnuose, Veiviržėnuose. Dabar ir gyvena Veiviržėnuose. Kokios vertybės — kaip ji pati sako, „žemė, kuri mus maitina, kuri maitino ir tėvus, ir protėvius. Tai žmonės, kurie čia gyvena, kalba, kuria jie šneka.“ „Ne, teisingumo idealas niekur nedingo,— sako mokytoja. — Jis lieka bendras.(…) Mes visi žinome, kas teisinga, o kas neteisinga. Žinojom tada, žinoma dabar…Teisingumo idealas lieka mūsų jungtis“(2010). „Lyg pro neregį langą,/ Lyg visų palikta./ Gyvate apsirango/ Laiko virvė kieta —/ Atlaikai jos veržimą,/ Dar eini, bent kol kas…/ Kad esi, gal tik žino/ Žemę rankoj laikąs.“
Už skambų posmą, apdainuojantį tėviškės grožį, už vaizdingą žodį, įtvirtinantį pilietinės atsakomybės ir doros motyvus poetei Elenai Skaudvilaitei 2018 metais paskirta Ievos Simonaitytės premija.
Ne vienas užaugome su Stasės Lygutaitės-Bucevičienės poezija. Yra jos eilėraščių ir šių metų „Poezijos pavasaryje“ — pasaulis iš realiojo gyvenimo sampratų, naujai įprasmina savo buvimą. Gal ir pamename rudens posmą iš jos 1988 metų knygos apie rudenį: „Prieš pirmąją šalną jurginas/ Vos vos palytėjo tau ranką,/ Lytėdamas tartum ramino/ Ar laimino tai, ko netenka.“ Poetė gimusi Lenkimuose, vėliau — gyveno Mosėdyje, ten ir vidurinę baigė. Atmintis gyva, skelbianti, nors: „Iš praeities — kaip iš mirties/ Jau nieko nieko neprišauksi./ Tiktai galugerkly kartės/ Įstrigęs žodis. Medis baugščiai/ Tave atminęs sušlamės/ Ir mes ant žemės lapą žalią./ Iš laiko tolimo gelmės/ Iššoks ir tuoj užges liepsnelė.“ Iš „Poezijos pavasario“ jos eilėraščiuose — apmąstymų ir pasaulio įstebėjimų: „Giedojau pasauliui lopšinę/ Kaip vaikui, kaip vaikui./ Kai nerimas, kai neviltis/ Kaip kulka širdin nusitaiko,/ Visi tampam teisingi, dori,/ Lyg niekur nebūtų laiko.“ „Kažkur kažkas kažkada/ Viską užbaigs,/ Ką aš buvau pradėjus.“
Vieną kitą mintį knieti užrašyti ir iš poetės Elenos Karnauskaitės-Mažeikienės eilių — poetinių monologų, kasdienybės pilkumos, kuri, kaip sako R.Rastauskas, „nepastebimai įgauna gausybę autentiško grožio atspalvių“. Laima Kreivytė pastebi, jog „Elenos Karnauskaitės poezija yra neapčiuopiama žodžiais, bet pajuntama kaip požeminiai virpesiai“. Ji gimusi Šašaičiuose, Kretingos rajone, pedagogė, poetė ir esė autorė. Iš „Poezijos pavasario“ — yra rudens „Bliuzo“, esama ir nūdienos — karantino ir saugos, ir išlikimo prasmės. Juk, „kai ateina ruduo nebėra ko/ dairytis atgal rusvėjančių/ medžių fone išblunka dienos/ siluetai išblunka savųjų veidai/ neklausiu kodėl nes yra tiktai/ kaip išgyventi šį virsmą šį kismą/ į žiemą kai taškai atskaitos tarsi/ švieslentė nuolat mirga ir keičias/ įsijungia ir vėlei pranyksta“; „dabar yra tas metas/ kai namai tiesiogine prasme virsta/ tvirtovėmis“.
Šiam kartui tiek susimąstymo iš „Poezijos pavasario“, 2021-ųjų. Ir vis tik reikėtų čia pat pacituoti iš poeto Kornelijaus Platelio knygos „Korijantys veidrodžiai“ — naujos, tik 2021 m. pasirodžiusios — yra labai įtaigių akimirkų. Pasak Ievos Rudžianskaitės, „poezija, panašiai kaip gamta, neišvengia cikliškumo, kai grįžtama ten pat tam, kad ir vėl pamatytum tą daugelio nužiūrėtą vaizdą, iš naujo keltum klausimą, kol tikrovė sutaps su atspindžiu“(2021). Taigi, Kornelijus Platelis — ir citata iš jo eilėraščio „Rudens pilnatis“: „O naktį Ji patekėjo kaip prieš milijoną metų,/ tuščia, lyg nebūtų sugėrus tiek žvilgsnio ir tiek poezijos,/ buvau jau išgėręs vyno, todėl galėjau/ žvelgti į ją pamaldžiai, vadinti deive, nors jokio pavidalo/ jos veide nesimatė, tik beprotybės mūsų/ visų, į ją žvelgiančių, žvelgusių./(…) Grįžau į kambarį,/ mėnesienos užlietą sąmonę.“
Ir vis tik kažin kaip kitaip pasijauti, kai veiki, susitinki, skaitai ar mintimis grįžti į atmintį. Regis, ir gyveni? Pamažu su rudeniu apsiprasime. Juk, kaip sako Vytautas Mačernis, gamta apmiršta, mainosi, o „Po sustingusiu ir statišku paveikslu/ Įžiūrėti ritmą, kuriantį ir veikslų“ — visada galime. Poetai kviečia, jų eilėraščiai dalija tikrumą. Kiekvienoje atmintyje — patirtis, kiekvienas žodis, jeigu jis tikras,— jėga ir išsilaikymas. Juk tiek nedaug reikia — skaityti ir pasidalinti, kalbėtis ir būti savasty, harmonijoje su gamta.

Būkite pirmas išdrįsęs pakomentuoti

Jūsų komentaras

Jūsų el. pašto adreso nerodysime.


*


Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.