„Vis dažniau pajunti,
jog niekam nėra praėjus tiktai gamta.
Ir jos didybė“,— Vytautas Stulpinas
Ieva Sigita Naglienė
Skaitymas ir žinojimas
Ilgesni ar trumpesni skaitiniai vis tik palieka pėdsaką. Neišnyksta. Ir po kiek laiko ties vienu ar kitu įrašu vėl spiečiasi panašios bėglės mintys — ir akimirka, įspūdis, išskirtinai malonūs jutimai. Iš smulkmenų susideda dvasinės bendrystės.
Rudens citatų yra visokių — ir nuspalvintų, ir juodai baltų, ir kiekvienai dienai, ir retoms progoms. Poetai priima pasaulį — pasidalija. Paprasta tiesa — ir sekundė gali virsti gyvenimu. Svarbiausia suvokti, kas tuo metu būtina, kuo susirūpinęs, kiek stipriai esi to žinojimo veikiamas.
„Kas, kad žinai,— kaip sako poetas Vytautas Stulpinas,— veikiausiai norėtum žinot,/ kas niekad, dievaž,/ neišnyks.“ Ieškojimas — ir atradimai. Juk citata — ir išmintis.
Kiekvienas poetas rudenį savaip kalbina. Vieniems jis šviesus, saulėtas, kitiems tas pokalbis primena užtemimus. Ir vis tik savaime yra gera — gamta stipriai veikia ir saulėtą, ir niūkią dieną. Juk bet ką neskaitome — ieškome savųjų. Galų gale kiekvienoje citatoje daug tiesos apie mus pačius.
Vytauto Stulpino eilėraščių ruduo — kaip ir visa jo gamta, iš čia pat. Jis „yra ištikimas sodriam žemaitiškam koloritui, tapybiškiems vaizdams, išnykstančioms nueinančių laikų ir besikeičiančių papročių detalėms. Kalba itin rami, santūri, gelmėse slepianti jausmus“,— taip „Tolymių“ knygoje yra apie poetą užrašiusi Gintarė Adomaitytė, 2013 metais. Taigi — ir rudens citatos, ir tie tikrieji dvasiniai buvimai. Belieka sekti vidinį balsą — ir pastebėti jo pasikeitimus. O ruduo — jis dabar visur. „Marios patamsėjo, ruduo/ pasirašo negaliojančius laiškus./ Aš buvau, bet galėjau,/ galėjau ir nebūti.“ „Lėtoje tyloje pasigirsta harmonijos.“ Taip skaitant vieną po kito eilėraščius — ir žinojimas kitoks, ir jausmų prisikaupia, ir esi kažkaip iš vidaus laisvintas.
Įdomus jausmas — toks banguojantis, su priešokiais, pakylėjimais ir tokia prigimtine ramuma. Visa tilptų į dabartį, rodos, priverčia įsiklausyti. Tuomet nutyla kiti balsai, kurie gali slopinti vidinį balsą. Eilėraštis — balsų pašnekesiai. Ir savaip arti, net iš toliausių tolybės kažin kaip esi greičiau prikviestas. Kas gali būti tikresnis už menamus balsus — nematomi, o regimi, nutilę, bet kalbūs, pareinantys ir savi. Eilėraštis juos išlaiko, kad neišnyktų. Skaitiniuose — ir visas įsiklausytas pasaulis. Nors sykiais, bet tikrai aiškiau, kad „Su kiekvienu žodžiu/ žodžiai daros sumišę,/ pertekę niekio.“ Visaip būna. „Stalai ir suolai/ apkritę keliaujančiais žemėn lapais,/ šlamena didžiulis sodas,/ ramybė pakibo/ lyg parasparnis.“ „Spalio dienos besotės“. „Teisybę tu sakei apie amžinatvę,/ riksmą ir tylą:/ trumpoji jungtis,/ elektra ant lūpų,/ orus vėjas nakties danguje.“ „Kai tuojau virš galvos/ dangus alavinis, o debesys/ stačiai baugina,/ pažvelk,/ pažvelk, — kaip žengia/ mylimiausi žmonės.“ „Juo labiau apglėbi praeitį/ lyg vakarinę valtį, tuo/ ji labiau tolsta/ nuo medžių trapiom šakom./ Nuo konkrečios vietovės./ Su kuo palygint balkoną,/ bemaž pakibusį ore?/ Puldinėji nuo kalno/ ant kalno/ tarytum įširdėlis,/ pajutęs/ besiartinančius žmones/ be savybių.“ „Neslėpk,/ ko nepaslėpsi.“ „Gimti,/ gyventi savo gyvenimą/ ir likti čionai gali padėti/ tik nenustygęs laikinumas.“ „Niekas nebuvo laisvas/ sudėti minorą,/ elegiją šitam kraštui,/ nes žodžiai apsivelka viską,/ kad viską paskiau nusimestų./ Kaip pėdos iš žiemių,/ viena šalia kitos.“
Iš šiuomečio „Poezijos pavasario“ labai ilgai išsilaiko perskaičius Vytauto Stulpino susimąstymus — tikrai, beveik „Kol tampa tylu“… Tokio pavadinimo yra jo eilėraštis — realiai jauti. „Jauti skvarbius lapus/ po trobesio langais,/ nebaigto šlamesio sode./ Jauti skvarbius lapus,/ kol tampa tylu./ Jauti lapus./ Tu suvoki, tai tikra/ ir neabejotinai arti./ Tikrai, kas arti,/ nėra visai tikra, nes tu/ galiausiai išmokai, ką suvokt:/ užgirį, upę, pavienį šešėlį,/ glosniausias lūgnes palei krantą,/ ramiam vandeny,—/ nors pasiimk/ atminimui jų miniatiūrą.“ Daug ką galima pasiimti atminimui iš Vytauto Stulpino eilių — yra ką imti. Itin „Kruopščiai tariant pailgus žodžius“… Svarbiausia, „Rinkis, mintyk, būk kruopštus./ Žvaigždės paskleistos virš mėlynųjų/ kalnų, virš tolstančios kometos,/ blyškiame kaip ėriena nakties danguje.“
Va, tokių rudens skaitinių citatų susikaupė ir iššaukė vieną po kito apmąstymus. Tolydžio, kaip sako Vytautas, kažkas vyksta. „Kas per prietema/ snaudžiančių medžių tankmėj,/ kas per daina,/ nuolatos vedama obojaus,/ kas,/ kas per baladė,—/ tolymės gaudžia lyg paviljonai“…
„Visa gamta yra dalykas, kurs jusnis paliečia“,— Vydūnas
Niekada nebūna taip, kad viena mintis tuščiai pasirodytų — išsyk ir kitos kabinasi. Ypač toks junginys, ne atsitiktinis, esti, kai ką nors perskaitai — išsyk labai panaši informacija pasirodo ir kokiame nors artimame šaltinyje ar netikėtai gautame spaudinyje. Taip nutiko ir šįkart, dairantis „apie rudens citatas“. Iš Miesto bibliotekos vyr. bibliotekininko Gedimino Petrulio asmeninės kolekcijos teko vartyti periodinius 1927 metų „Jaunosios Lietuvos“ spaudinius — suintrigavo dvasiniai kalbėjimai, įdomios, aktualios citatos. Sakytum, toks pat nusiteikimas — ir su žmogumi, ir su gamta.
Taigi, iš „Jaunosios Lietuvos“ laikraščio 1927 metų, regis, labiausiai įsiminę skaitiniai — Mykalojaus Daukšos ir Vydūno tekstai. Iš jų — viena kita citata-pasikartojimas, kas būtina žinoti, kas autorių bylota ir mums — ir naujųjų laikų žmonėms?
Mykalojaus Daukšos „Postilė“ — viena iš seniausiųjų lietuviškų knygų, išleista Vilniuje 1599 metais. „Prakalba į maloningąjį skaitytoją“ — turtas, mūsų išlikimo pamatas, mūsų gyvenimo samprata. Suprantama, jog esminius dalykus iš Prakalbos atmename, įtraukta iki šiol į mokyklines programas — stabtelėjama. Šio karto priminimui — tik viena kita citata tiesiog apie kalbą, dvasinę stiprybę: „rašytas tėvo kalba, žinau, kiek turi vertės, kiek suteikia malonės, kiek tinka visoms tautoms.“ „Visų tautų žmonės savo kalbomis gerai kalbėdavo, jų išlaikymu, išplatinimu, išpuošimu ir išgražinimu visada didžiai rūpindavos, nėr tokios menkutės tautos, nėr tokio niekšingo žemės kampelio, kurs nėr savos kalbos vartojęs,— tos kalbos, kuria paprastai visi savo įstatymus, istoriją ir veikalus, savus ir svetimus, naujus ir senus, leidžia į žmones,— kalbos, kuria tariasi apie visus valstybės reikalus.“ „Čia rasite vaistų įvairioms sielų ligoms ir žaizdoms gydyti.“ Sava kalba — ir vaistas. Ir ne bet koks — sielų!
Iš Vydūno išminties — „Tautos būvio tvirtinimas“. Įdomių įžvalgų apie patį žmogų, jo augimą ir regėjimus. Pasak autorių, „pirmasis tautos vaikų uždavinys bus neužleisti aistrų viešpatavimo tautos gyvenime. Todėl reikės rūpinties, kad žmonės, pirm visų reikšmingieji, nesirietų, neapsižodžiuotų, neapsimeluotų, neskriaustų vienas kito, nekenktų vienas kitam.“ Kas dar svarbu? Natūralus gyvenimas. Jausti saiką, „būt protingiems ir išmintingiems“. Svarbus yra kūno gyvumas— su juo jungiasi „ir ūpų bei mintių gyvumas. O jisai taip pat, kaip ir kūno skirtingumas, iš lengvo per amžius augąs ir tvirtėjęs, pareina iš gilios senovės.“ „Žmogui sveikai gyvenant, geriau susitaikys vidaus, būtent psichinis ir intelekto gyvumas su kūno gyvumu. Ir žmogus bus visoj savo asmenybėj vieningas ir todėl tvirtas, gyvas, gražus, sveikas.“ „Žmogus didėja ir stiprėja iškildamas iš savo menkumo, iš savo skirtingumo. O visa tai įvyksta, jam kreipiant dėmesį į didžiąją gamtos tvarką, į jos platumą ir galingumą.“ „Visa gamta yra dalykas, kurs jusnis paliečia. Todėl žmonės ir ieško jos prasmės. Jie nori sučiuopti ją savo protu. Ir daug jiems tenka. Bet nėra taip prieinamas Visumos Slėpinys. Tam žmogus turi pirma susivokti savo sieloje“. „Kad mums kas nors ką apreiškia žodžiu, mes ausimis rods pagaunam garsus. Bet žodžių prasmė mums tuomi dar netenka. Ji turi būt ieškoma ir siekiama protu. Kas paliečia jusnis, yra tik paraginimas kreipti dėmesį į žodžio prasmę.“
Kiekvienas skaitymas — tai tam tikrų žodžių prasmių paieška. Suprantama, dėl savęs, kad dvasinė tvarka atsirastų. Arba, kaip Vydūnas sako, kad dvasinis gyvumas neapleistų.
Va tiek, ir tokių minčių užsirašė iš Daukšos ir Vydūno — dėkinga Gediminui Petruliui už naujai įsigyto spaudinio reklamą. Juk visada svarbu laiku rasti, laiku pastebėti ir pasidalinti. Pasak rašytojo gamtininko Henriko Gudavičiaus, „Jeigu yra šaltinis — visada galima iš jo atsigerti.“ Arba — „svarbu yra rudeniškų poringių klausytis rudenį, o pavasariškų — pavasarį. Visus tikėjimus, ateinančius iš gilios senovės, lydi gerumas. Pagarba senolių išminčiai, pagarba viskam, kas gyva.“ Pagarba — taip norėtųsi užbaigti atminų rugsėjį… Kaip sako Henrikas Gudavičius, „Toks paprastas gyvenimo prasmės paaiškinimas: reikia eiti kartu su metų laikais.“
2021 metais, kaip sakoma, pasaulio kultūrinė visuomenė švenčia vieną didžiausių kultūros įvykių — Dante‘s Alighieri‘o (1265-1321) poemos „Dieviškoji komedija“ 700 metų jubiliejų, sutampantį su poeto mirties istorine data. Iš trijų poemos dalių mums geriausiai žinoma „Pragaro“ dalis. 2007 metais ją išvertė ir poetas Sigitas Geda. Pasak jo, „jeigu pragarą suvoksime ne kaip kokią nors žemišką nežemišką vietą, o kaip žmogišką būseną (o taip jį suvokė poemos autorius), tai tokių būsenų ir nūnai mums visiems per akis.“ „Gal ir paradoksas, bet svarbias žmonijos knygas svarbu… turėti. Kas turi, tas kada nors ir perskaitys. Padėkdie!“
Tokios mintys iš Sigito Gedos linkėjimų — viskam, matyt, savas laikas. Iš Dantės „Pragaro“ — tegul bus viena kita mintis, tegul pamąstymui ir atminčiai — juk 700 metų! „Bjauru, kai baimė braunas į tavąsias/ mintis ir tu atsisakai sprendimo,/ kaip gyvulys, vis kokia šmėkla rasis.“ „Čionai išsaugot reikia dvasią tvirtą,/ o baimė — tai prasčiausioji pagalba.“ „Dalia, užgriuvusi kiekvieną/ sieliūkštę tų, kurie gyveno žemėj,/ anei garbės, nei gėdos nepažinę.“ „Jei žmonės ima tau pritart taip greitai,—/ norėjo jie parodyt savo balsą,—/ tai iš tiesų esi laimingas baisiai.“ „Ką sąmonėj laikai paslėpęs,/ atsakymą tu gausi sąžiningą“. „Kūryba atsikanda savo kąsnį,/ kaip mokinė, kur eina paskui gamtą,/ ji — Dievo vaikas, jeigu vaizdžiai tarti“.
Gryna ir tikra — suprantama, daug kas mūsų vartotojiškai visuomenei jau nebe taip atrodo, bet pamąstyti vis tik yra apie ką. Vilniaus dailės akademijos profesorius Giedrius Kazimierėnas paruošė savo darbų parodą „Pragaro giesmės“ — „kurie dar nepraradę gebėjimo jausti ir mąstyti“. Pasak autoriaus, „Dante`s marsimalizmas provokuoja imtis sunkios skausmingos savianalizės“(2021).
Verčiamos rudens knygų citatos. Kiekvienas vis ką nors ir dėl savęs aptiksime — kad tik būtų noras skaityti, kad būtų pagalba dėl savęs ir kito. Svarbiausia, skaitinių išmintimi dalintis ir pasidžiaugti.