„Įsiklausymas į gamtos kalbą yra jos Kūrėjo supratimas“,— sakė Antanas Maceina
Ieva Sigita Naglienė
Iš lėto žvilgsnis skverbiasi į lapkričio dangaus platybes
Jau tuoj tuoj ir paskutinis rudens mėnuo išeis. Tols, nusitolins laikas, ūmai pasimirš ir paskutinė pilnatis, didžiuliai lapkričio mėnulio švytėjimai, nurims užtemimo akimirkos ir bus visa tai praeitis. Tik rašančiam ar jautresniam skaitytojui neprapuls vos įžiūrimi nerimo, laukimo, lūkuriavimo patyrimai. Taip ir eilutė, posmas-eilėraštis, taip ir įdomesnė mintis perskaitoma. Vaizduotėje daug kas nusistovi, ir tas dangaus žydėjimas naktį, tie mėnesienos išbudinti medžiai, vis dar šnekūs, sykiu su debesimis skubą lapkričio vandenys, niekur nebesitraukia. Yra tokių eilių — išgyventų, prakalbintų, mėnesėlio žiburiu nustebusių.
Ir mūsų tautosaka sklidina dangaus realių ir suvoktų, įtikėtų ir gyvenimo padiktuotų pasakojimų, dainų, mūsų artumo su gamta pavyzdžių. Tuose senolių mažuose įsižiūrėjimuose — ir tie slypintys didžiųjų dangaus stebuklų atsivėrimai. Kiekvienas mename ką nors iš skaitytų tekstų, žinome, kaip žmogaus dėmesį traukė saulelė motinėlė ar mėnulis tėvužis. Suprantama, jog kiekvieno iš mūsų savas ryšys su tąja gamtos didybe. Ir vis tik gera, kad iki šių dienų išlikusi toji užrašyta tikrovė kelia smalsumą: sakmių, pasakų ar dainų apdainuotoji tiesa yra skelbiama, yra išsakoma, yra įvedama į mūsų laikmečio gyvenimą. Ir poetai atveria savąją patirtį, vienaip ar kitaip įsiprašo į tikrąją gamtos erdvę. Suklusti būtina, pavyzdžiui, paminėjus, kad ir mėnulį — tikrai ne viename eilėraštyje jį rasime vis kitokį. Kartais atsidursime ir neįtikėtinoje didžiulėje mėnesienoje. O juk tai — jau tiesioginis ryšys su daug kuo! Ir vidinis pasaulis ne vien tik dabartės — regis, jis į būtąjį laiką ne vien tik žvilgsniu atsiremia, bet ir širdį pasiima ir kitokia šiandiena regima. Taip ir prisiminimai susivaikšto, taip ir gamta nuklausoma, kad ir silpnai, bet gyvas jos pulsas suplaka.
Mūsų praeity — mėnulis, mėnesys ar mėnesėlis, buvęs ir nakties dievas, mėnulio dievas. Kartais ir žemės pats, arba patinas, žodžiu, vyriškos lyties dievaitis. Tokį jį žmogus matė, tokį priėmė, toks jis ir mūsų liaudies sąmonėje. Itin stipriai žmogų veikusios besikeičiančios mėnulio fazės. Tokiame pokytyje žmonės įžvelgė tiesioginį ryšį su oro permainomis, vandens pakitimais ir savo paties išgyvenimais. Norbertas Vėlius primena, kad „Dievas etiologinėse sakmėse žemiškas, valstietiškas. Per pirmapradį visatos vandens okeaną jis iriasi laiveliu, dirba įprastus darbus: pjauna šieną, stato tvartus, kūrena krosnį, prausiasi veidą. Savo paprastumo jis nepraranda netgi kurdamas pasaulį“ (1986). Taip yra tautosakoje — arti mūsų. Labai arti žmogaus pasaulio yra ir dangaus kūnai. Sakmėse jie dalyvauja žmogaus gyvenime — danguje tvarkosi taip pat, kaip žmogus tai suvokė gyvendamas žemėje. Juk sakmėse esama ir tokio pastebėjimo, kad saulė — motina, mėnulis — tėvas, o žemė — jų duktė. Tiesa, ne vienoje sakmėje teigiama, jog žmogus mėnulyje kažką mato, kažką esą galima jame įžiūrėti. Pasak liaudies, „Kaip kam atrodo kad kaip tos dėmės ant mėnulio, tai mergaitė neša vandenį“, arba „boba stovi išsiskėtusi su vandenio nėšiais“. Mįslėse mėnulis gali būti parodytas ir kaip paukštis, pavyzdžiui: „Kumpa liepa krumpterėjo/ Tetervinė brangsterėjo“. Vadinasi, kumpa liepa — saulė nusileido, tetervinė — užtekėjo mėnulis. Iš Simono Daukanto „Žemaičių tautosakos“ dainų taip pat yra pavyzdžių, kur dangaus didieji — saulė ir mėnulis — harmoningai veikia žmogaus gyvenime: „Mėnuo tėvelis/ Dalelę skyrė“, „Saulė matulė/ Kraitelį klojo“ (1983).
Taip — mes toli nuo tokių sakmių ar pastebėjimų. Nutolę, ir vis tik turime nuolat pasikartoti tai iš tautos, žinoti, kas yra savastis. Juk mes vis dar toje pačioje Žemėje gyvename, kur tos sakmės mūsų protėvių ir buvo sukurtos, ir išsaugotos… Tokiu žvilgsniu — šiek tiek kai ką primiršus, norisi žvilgtelėti, kaip su tais dangaus kūnais susigyveno šių laikų poetai? Kad ir su mėnuliu — kaip? Ir galime realiai pamatyti — juk tiek prirašyta eilėraščių, tiek eiliakalių ir yra daug kas jų suminėta, ir beveik nė vienas neišsižadėjo mėnulio — jis dalyvauja žmogaus gyvenime. Belieka poetų išmone pasidžiaugti. Ir tikėti, kad skaitydami suprantame, kaip bergždžiai neigiame gamtos ir savasties ryšius.
Mėnulis kuria savitą pasaulį ir mūsų pajautimus
Tikrai viskas juda labai greitai ir nebe taip susidėlioja, kaip įpratinti. Kaip sako poetas Algimantas Mikuta, „Laikai keičiasi“ ir, ką „senelė buvo įteigusi“, nebėra taip pat. Deja, kad ir kaip spėliotume, kodėl taip, o ne kitaip, kiek įvairiausių pamąstymų beskelbtume, turime pripažinti, kad poetai geba įsižiūrėti ir šiokiadienio erdvėje vis tik unikaliai pristatyti žmogų bei gamtą.
Iš jų matymų — ir kitokie ryšiai, ir savitai kuriamas išgyvenimų pasaulis. Turbūt ne viename poeto Algimanto Mikutos eilėraštyje pasirodęs mėnulis ir sustiprino smalsumą — o koks iš tiesų eilėraštyje gali būti mėnulis? Įdomus tas mėnulis. Drąsiai galima sakyti, kad jis visoks: vis dar nenuspėjamas, veikiantis, savaime niekam nepavaldus ir žmogaus sekamas, ištyrinėtas ir tiriamas, kuriantis ir pilnas stebinčiojo gyvybės, išsprūsta. Kiekvienam yra kitoks — su jo vaizduotės, svajonių ir įtikėjimo iššūkiais. Pavyzdžiui, poeto A.Mikutos eilėraštyje „Įgeltas mėnesienos“ — tiesiog pamatytas žmogaus ir sykiu jau keliantis paties gilesnius apmąstymus, veliantis jausmus, patirtas emocijas: „Mėnulio peilio perpjauta tamsa/ kelias sekundes degė ir skaudėjo,/ kakton įsmigo, dar smegenyse/ atsiliepė, bet greit praėjo./ Akis primerkęs, rėžį ant grindų/ regiu, išdrikusį gelsvai kaip šienas,/ ne pirmą naktį šitaip nubundu/ be gailesčio įgeltas mėnesienos“. Stebėjimo ir prisiminimų esama ir kitame poeto eilėraštyje, pavyzdžiui, „Sausa šaka“: „dabar dažniau žiūriu/ žemyn, kur žemė, kur veja./ Atlošęs galvą, žiburių/ nebeskaičiuoju danguje./ Šviesų linksmybė dangumi/ vis bėga, vėjo genama,/ sausa šaka po manimi/ nulūžta net nekertama“ (2020).
2018 metais pasirodė poeto Kornelijaus Platelio eilėraščių knyga „Įtrūkusios mėnesienos“. Regis, autorius kvieste kviečia susitelkti, stebėti paviršius, regėti juos, įmatyti tuose regėjimuose ir kas tolygu, ir kas tik tam tikrais momentais išnyra. Daugiabriaunis pasaulis turi savo erdvę ir savitas jungtis. Regimybės, atspindžio vaizdas užkliudo mūsų laikinumą. Tikrovė prakalbina daiktus, pradingstančius. Tiesa, jie nevirsta priešpriešomis, o papildo vienas kitą, taip sukuriamos ir naujos plotmės. Apie tai, kas yra įžvelgiama poeto Kornelijaus Platelio knygoje „Įtrūkusios mėnesienos“, rašė ir Ieva Rudžianskaitė, ir Dalia Satkauskytė 2019 metais. Ir pats autorius sako, „Jei debesis nekabo virš kalno, mėnesiena peršviečia ežero gelmes.“ „Įtrūkusios mėnesienos gelmių neperšviečia. Net jei debesies nėra. Įtrūkis laužia šviesą atverdamas erdvę įvairioms regimybėms. Ar tai poezijos objektas? Turbūt. Kaip ir visa kita.“ Taigi — „Įtrūkusios mėnesienos“ — išmonės akimirkos, pasaulio pasikeitimai, „Tiems, kas sąmonę turi“, išgyvena sumaištį, kas dalijasi, įsivaizduoja, sapnuoja, turi praeitį, jaučia ateitį. Arba būna kaukėti, priešinasi ar ginasi, kai ką užrakina ar paleidžia — žodžiu, patys keičiasi ir stebi, vertina, išlieka, kalba, prisitaiko ir gyvena. Iki tikrojo savitumo, iki suvokimo, iki reginio, kaip viskas yra, kaip gali būti, kaip mūsų dienų žmogus suvokia — būtina susipažinti.
Įdomu, kaip tie daugiasluoksniai regėjimai, iš visur suplūstantys, jungiasi ir iš skirtingų vaizdinių, ir per tolimiausius nuotolius, per žmogaus žinojimą, per kitokį pasaulį susivienija pačiame žmoguje. Nors tuos vaizdinius, suprantama, gali užgožti „išmokta regimybė gaji“, vis tik jie niekur nedingsta. Informacijos perteklius, kitokio tipo žmogus, gyvybės iliuzija ar daugybė kitokių dalykų turi savas likimo jungtis. Visa tai sunku pripažinti, bet mus daug kas ir nesuvokiama veikia, mes tokiame pasaulyje gyvename. Užmarštis ir jutimai, galų gale tiesa-netiesa, veidrodžių skelbiama tiesa yra mūsų kasdienybė — iš tokių posmų aprėpiama šiuolaikinio žmogaus esatis, ir tokioje regimybėje jaučiama, kaip gyvena dabarties žmogus. Ir po truputį bevartydami tai, kas perskaityta, sutiksime, kad ir mėnulis, ir mėnesienos nėra taip toli nuo mūsų kaip mes įsivaizduojame. Turbūt būsime iš naujo radę šiandieną, jos žmones, tos visuotinės galios atspindžius kitokios šviesos spindesiuose.
„Žvelgiantys į mėnulį“ — labai skirtingi, kitaip priima regimybę. Jie yra kitokie. „Beveik pilnatis. Tu žiūri/ į ją pasilenkusi, iš po stogelio, sakai,—/ mėnulis — tai vyras, valdantis žemės vandenis,/ syvus gyvųjų, mano ir tavo,— o aš/ regiu jame deivę, švytėti verčiančią sniegą, ir iš šešėlių rankiojančią mūsų keistus sapnus…/ Prabangi vonia,— tu sakai,— pilna rožių žiedlapių…/ Prabangi viešnia,— aš sakau,— ankštoje virtuvėje…/ Mes lyg du aistringi stebėtojai — susijaudinę, bet/ nesuvokiantys to, ką matome. Arba vaikai, pasiklydę,/ įtrūkusiose mėnesienose.“ Mėnesiena nėra pastovi, ji kaskart slaptesnė — savaip ji priartėjusi ir eilėraštyje „Mažasis kovos vežimas“, pavyzdžiui: „Aplinkui driekiasi žavūs vaizdai, esu kviečiama į vidų,/ ten židinys ir stalas, keli daiktai, ten jauku bei ramu…/ Įkūrusi ugnį vėl išeinu į lauką/ ir užmiegu saugi prie nežinomo dievo aukuro/ tirštoje mėnesienoje.“ Tokios gijos pinasi „Įtrūkusių mėnesienų“ pasaulio atspindžiuose, su kažkuo susijungia neišsiduodančioje sieloje.
Daug kas stebina ir savaip gundo, kelia vidinę sumaištį, skatina suvokti, ar matomi — „Tie gyvybės pilnieji, iš kur jie?“ „Ar tai tik vaizdiniai, sukelti vyksmų/ maisto ir vyno pripildytam snaudžiančio/ pusdievio gyvulio kūne?/ Ar sapne pasiklydę luotai/ su atminčių palaikais, sugrįžtantys/ į kažkurią mėnesieną?“ Daugiasluoksnė tokių regimų vaizdinių tikrovė: iš žinojimo, iš daugybės kontekstų, iš matymo, suvokimo ir pajautų, patirties stiprinama. Tokia yra šių dienų kalbančiojo pozicija — jis nori suprasti, jis išbūna tyloje pats su savimi ir pasauliu. Pasak paties poeto Kornelijaus Platelio, „Jis aistringai diskutuoja su pasaulio atspindžiu savo paties sąmonėje tartum su kažkuo tikrai taip esančiu, ir jeigu neišsiduoda to nesuvokiantis, galbūt galima jo klausytis, kaip klausomasi paukščių čiulbėjimo.“
Šių dienų poezija prašosi būti išgirsta. Ypač sudomina tai, kas lyg ir patirta, lyg iš kitur perimta — ir taip savitai rišasi su keistu, bet dar ne iki galo išmoktu savu pasauliu. O galbūt tikrai tie dangaus šviesuliai ir mus — ir mūsų pažinimą-žinojimą, savastį ir kitokio pasaulio suvokimą stiprina? Gal regimybė — iš gamtos einanti jėga, mus kviečiasi geriau įsižiūrėti į ją? Šįkart tokia proga — ir priminimai iš mūsų tautosakos, ir iš poetų Algimanto Mikutos bei Kornelijaus Platelio eilėraščių — tiesiog apie mėnulio regėjimą ir išgyvenimus — iš atminties. Gero skaitymo, diskusijų ir atradimų. Tegul eilėraštis išgiedrina dieną, tegul jis mus moko klausytis ir suprasti, dėl ko šitaip gyvename.