Sausio kelias

Mediakatalogas.lt nuotr.

„…Kiekviename iš mūsų —
didelis pasaulis,
Kurio galbūt dar viso
neapėjom…“ —
Janina Degutytė

Ieva Sigita Naglienė

Su saule ir jos grįžimo keliu
Šiuolaik būtent į žiemos kelią įšokome — į sausio pradžią, kitų metų, kitų išgyvenimų. Esame patys linkintys ir priėmę linkėjimus. Tuoj pat po Naujųjų — ir tikime, kad viskas bus šviesiau. Ir laikykimės vienas kito, ir savasties, ir stebėkime, rinkimės, mąstykime, juk gyvenimo prasmė — gyventi, kaip kažkada, atrodo, ir ne vienas yra sakęs. Gyventi — „Gyvybės sėkla lekia dangumi“,— primena poetas Algimantas Mikuta. — „Kokie gi mes vis dėlto esame gajūs“. Be abejonės, ir dėl to, kad Saulė grįžta! Saulės grįžimo kelias — atsinaujinimo laikas, o jis jau ir prasidėjęs.
Spėriai tolstame nuo tokių magiškų tautos kelių, bet vis tik nėra blogai nors retkarčiais juos prisiminti. Apskritai negali itin giliai panirti į plačiausias kelio sąvokas — visko būtų labai daug. Turbūt geriausia susitelki į sausio realybę, susiaurinti vaizdus, skelbti žmogaus patirtį ar perskaitytus žiemos meto posmus, kuriuose atgyja ir gyvenimo kelias, ir jo kelionės. Atėjo ir praėjo Trijų karalių diena — tų didžiųjų palinkėjimų ir prašymų baigmė. Pasak, Pranės Dundulienės, „Laikotarpis nuo Kalėdų iki Trijų karalių buvo vadinamas tarpušvenčiu“. „Švenčių apeigos baigdavosi sausio 6 d., kai diena pailgėdavo per „vieną gaidžio žingsnį“. Šią šventę krikščionybė sutapatino su Trijų karalių švente“ (1990). Saulės sugrįžimo, jos kelionių mitai apipinti liaudies pasakojimais. Juk saulė važinėjasi po dangų vežimais ar naktį plauko valtele, „žmonės žinojo, kad žiemą jos kelias trumpas — žiemos laiko Saulės kelias. Ir tą kelią liaudis sekė,— pasak Pranės Dundulienės. Tai saulės atsigręžimo, užtekėjimo laikas bei vieta ir į tai buvo orientuotos apeigos. Tiesa, „įsigalėjus krikščionybei, deivės Saulės vietą užėmė Marija, kuri taip pat kartais buvo vaizduojama su žalčiu, žirgu ir Mėnuliu. Tokia kompozicija rasta Kumpikų k., Kretingos r.“. Beje, saulės spinduliai Žemaitijoje — saulė su dviem žalčiais iš šonų kartais buvo iškeliama ir ant stogo kraigo,— teigiama P.Dundulienės knygoje „Lietuvių liaudies kosmologija“ (1988). Taikliai sausio saulės kelią yra apsakiusi poetė Janina Degutytė: „Sausio saulė per pasaulį/ baltu vieškeliu keliauja./ Sniegas žiba žaižaruoja,/ Vyšnių žiedlapiais alsuoja“. Pasak poetės, „visa, kas baigta, ženklo laukia —/ grįžti į pradžią“. Ir į saulę jos kreipiamasi: „Saule, perverk likimą kaip miško gervuogę gaižią“. Be abejo, „į kelio pabaigą našta sunkėja“ (2008).
Suprantama, jog kelias — ne tik keliu vadinamas. Jis gali būti vieškelis, takas ar takelis, didžiakelis, žygkelis ar panašiai. Esama tiesioginės ir perkeltinės prasmės: žiemkelis, rogiakelis, kastkelis — supiltas, žemgrindos ar kūlgrindos kelias. Netgi arterija — itin svarbus kelias. „Sinonimų žodyną“ (2002) pavartę, patenkinsime savo smalsumą. Žiema — ir žiemos vartai — tai irgi savotiško kelio įsivaizdavimas. Juk žmonės šitaip parodė besiskverbiantį didelį šaltį. „Frazeologijos žodyne“ (2001) gausu tokios savaip skambančios mūsų liaudies išmonės. Tam tikromis sąlygomis ir „kreivais takais nueiti“ galima — tai yra, nedorai gyventi įmanoma, ir „nepramintais takais eiti“ — būti pradininku tenka. O kas iš mūsų nepatyręs tokio jausmo, kai „savo tako nematyti“ — sakoma, jog tai reiškia graudžiai verkti. Kas susidomėjo tokia tautos išmintimi — pagunda tikrai patenkins pavartęs žodyną. Pasitaiko, kad „kelias per siauras“, „slidžiu keliu pasukta“ arba teko „kelią akėti“ — tai vis apie ydas, apie nedorą gyvenimą ar neišsiauklėjimą. Mokėjo mūsų liaudis įtaigiai prabilti. Esame ir mes kelių pavilioti.
„Tolumon nutįso mano kelias,/ Pro vartus išbėgęs ankstų rytą/,— sako poetas Marcelijus Martinaitis, — Eidamas žinau, jeigu sustosiu,/ Tai ir bus to kelio pabaiga“. Kiekvienas gerai pamename ir beveik kasdien girdime jau daina tapusį poeto eilėraštį „Tu numegzk man, mama, kelią/ Iš vaikystės ir iš spindulių…/ Iš mirties, iš kur sugrįžt negalima,/ Kad galėčiau aš sugrįžti tuo keliu“ (2016). Anot paties poeto, juk kūryba siekta, „Kad žmogus pajustų tai, ką aš matau, o ne tai, kas jam atrodo gerai.“ „Yra universalių išgyvenimų. Bandau sakyti teisybę, manydamas, kad ją surandu“ (2003). Saulės sugrįžimas, žmogaus grįžimas — mes turtingi tuo grįžimo stebuklu, ta sugrįžimo — to suvokimo laime. Susipina tolimieji Saulės grąžos mitai su žmogaus gyvenimo pajautimu, su egzistencine prasme. Matyt, iš viso to ir kyla klausimų, ir besikartojančių, ir neįveikiamų. Galbūt ir augte įaugusių į gyvenimo visumą, pasak Vytauto Mačernio: „Kodėl pasaulis, ir žmogus, ir visa tai?/ Ir taip einu tolyn šio klausimo keliu/ Po nežinios dangum, pavargusiu žingsniu./ Bet jei randu užsimiršimo smuklę pakely, —/ Tai linksmas per dienas naktis puotauju,/ Kol nuobodžio tarnai, rimtuoliai rūškani,/ Vėl išmeta į klausimo kelius iš naujo“ (1943). Beje, yra poeto pastebėjimuose ir tokia mintis: „Lygiam gyvenime siela apmiršta ir žmogus nebežino, ko jis vertas.“
Žmogaus gyvenimo kelias — atžymėtas, kelionių ir pažinimo kelias, svarstymų ir egzistencinių ribinių situacijų kelias, atsigręžimo laikas. Suprantama, jog pats gyvenimas traukia ir rodo prieštaravimus. „Tai nieko, nieko, kad gyvenimas/ Palies dar neužgijusias žaizdas/ Ranka neatsargia,— įsitikinusi poetė Janina Degutytė, — Žinai, kai bus tau laikas lemiamas —/ Jis, ištikimas,/ Kils ir eis drauge.“

Kelias — įžvelgusiam jo prasmę, atpažinusiam, atsiliepiantis
Žmogaus situacija, jo emocinė būsena itin iškalbi Vydūno mąstymuose. Jis kvietė žmones šviestis, „didėti iš vidaus“. Galima sakyti, jog „Gyvenimiškasis jo kelias, nors ir ilgas, bet gana paprastas“,— teigia V.Bagdonavičius. Pasak mąstytojo, „Žmogaus gyvenimas yra nuolatinis judėjimas.“ Pats Vydūnas nuėjo ilgą ieškojimų ir atradimų kelią. Jis pasirinko tautinės dvasios žadintojo kelią, tautinės sąmonės, dvasinės kultūros brendimo kelią. Ir tose kelionėse skelbė žmogiškąsias galias.
Kad ir kiek laiko skirtum Vydūno išminčiai, visada vienokių ar kitokių paieškų kelyje susikirs išmintis ir meilė. Pasak paties autoriaus, „gyvenimas yra kelias į aukštesnį gyvumą ir kiekviena to kelio dalis yra tiek jau svarbi kaip kitoji. Be pirmojo žingsnio nėra galimas antrasis ir tretysis. Aišku taipojau, kad antrasis toliau nuveda negu pirmasis, o dar toliau tretysis. Tretįjį žingsnį žengiant, gali būti, kad pirmasis bei antrasis pasirodo nebe tokie svarbūs. Vienok, žiūrint į kelio galą, visi trys žingsniai būtinai reikalingi“ (1990). Tokia samprotavimų nuotaika maga žvilgtelti į išeivijos poetų eilėraščius. Pavyzdžiui, poetas Alfonsas Nyka-Niliūnas „Mėlynos žolės gatvės“ eilėraščiu skelbia minčių kelią ir atminties laiką: „Mąsčiau ramus ant balto mūsų namo slenksčio,/ Kad tai yra tas pats vaikystės sniegas,/ Intymiai krintantis ant medžio ir akmens,/ Kurie yra paslaptingiausi elementai, ir kad tu eini/ Gitarų prieblandoje/ Mėlynos žolės gatve/ Ir sumini po kojomis ir jį, ir naktį“. Subtilus „Žiemos prieblandoje“ ir poetės Liūnės Sutemos žvilgsnis — su išlikimo keliu, su apibendrintais atsiminimų takeliais: „Mieguisto sniego laukuos/ styro aštrūs žolių stagarai/ mėlynais šešėliais — ir skamba,/ gūdžiai, plonai, lyg varpeliai/ Žemaitijos kaimuos,/ lydint kasdienę duoną…“ (1991). Toks savitas žiemos mėlynumas ir gyvenimo tąsos epizodas, tolimo — ir artėjančio įspūdis. Beje, visa tai savaip siejama su ateitimi, išlikimu. Išeivijos poetai nėra perskirti — stipriai mūsų gyvenime, įveikę priešpriešas. Pasak Marcelijaus Martinaičio, ir svetimas žodis, „įvaizdis, vaizdas tik žadina kitus vaizdinius, intonacijas“. Juk „Atmintis tikrovę, kuri jau toli, vis dėlto fiksuoja ne visą, kartais net nereikšmingas detales: įspūdį, spalvą, kvapą, tuo metu girdėtus garsus, kurie paskui gyvenime veikia kaip tam tikri psichologiniai ar meniniai šifrai. Kažkodėl pirmas mano ankstyvas vaikystės, o gal ir kūdikystės įspūdis — langas, visas raudonas, apšviestas liepsnos. Daugiau nieko neprisimenu, nieko reikšminga…“ Toks kelias — pradžios? Yra apie ką pamąstyti. Tai ir atminties kaupimo — perdavimo keliai…
Regis, viename iš tokių susimąstymų ir poetas Vytautas Stulpinas išsitars, „kelias — ir dvi vėžės yra keliukas. Niekaip negaliu atsisakyti. Visada sugrįžtu. Kelias yra viskas. Kelias yra pagrindinis dalykas — visada su keliu esi susijęs“. „Nustembu užtemstant — medžiai mėlyni, violetiniai pasidaro.“ Tokie minčių keliai — toks išgyvenimų ir poeto grąžos laikas. „Valia irtis/ priešais visus vėjus“,— kaip sako poetas. „Kelias/ liustinas geliančio mėlio —/ ir medžiai, vanduo, trobesiai,/ ir skaisti pamiškė“ (2016).
Sukirbėjo mintis žvilgtelti į praėjusio laiko „Metus“, 2021 m. sausį — esama minčių ir apie kelią, ir apie keliones. Natūralu — buvo pirmieji metų žingsniai, arba kaip tautosakoje sakoma, „kelią pravesti“ — duoti pradžią, „kelią rasti į širdį“ — palenkti, tiesiog yra būtina. O tarp tų palenkimų — ir estų poeto, klasiko Jaano Kaplinskio eilėraščiai. Ir tegul bus pacituotas nors vienas jų posmas — su kelio ženklu, su apmąstymais, vedantis: „Visi keliai veda nuveda į praeitį/ miško keliukai ir takiūkščiai prie ežero/ paukščių takas ir paukščių keliai/ senovės karžygio slidžių vėžės ir dangiškojo elnio pėdsakai/ metų pėdsakai/(…) šarmos ornamentai ant lango tokie pat nepakartojami/ kaip mūsų gyvenimas kaip mūsų keliai —/ takeliai į praeitį į nebūtį“.
Būsime ir tokia linkme pradėję šių metų kelius. Kiekvienas renkamės — „Žmogaus asmenybė yra gyvumo skleidimas, kaip žvaigždės spinduliavimas“,— mums primena Vydūnas. Ir šių metų sausis parodys visas savo galias, nuties kelius ir išgrįs takelius — eikime, grožėkimės, veskimės poetų išmintis ir būkime jų lydimi. Ir prisiminkime, kas būtina. O ką tik, sausio 1 dieną, mums visiems gerai pažįstamas rašytojas, dažnai ir Telšių skaitytojus savo apsilankymu nudžiuginantis kūrėjas Vytautas Račickas minėjo savo gyvenimo 70-ąją sukaktį — patys šilčiausi Jums palinkėjimai! Ir tokia mažytė akimirka iš Jo pirmojo vaikams apsakymo „Trejetas su minusu“ — iš žiemos reginio. Tegul bus ir pasikartota, kas taip pat — iš tikrųjų ir mūsų pačių atmenama ir turima giliai giliai toji ne viena laukimo ar kelio akimirka „Prie lango“: „O langas baltas baltas. Žiema ant stiklo pripiešė visokiausių grožybių. Štai viršutiniame lango kampe Vytukas mato tris rūtos šakeles. Kitame lango šone — sauja žvaigždžių pažerta. O žemiau — visa pieva nuostabiausių žiedų“. Ir Jums — visiems, gero sausio kelio ir tų žiedų, tik Jūsų matytųjų.

Būkite pirmas išdrįsęs pakomentuoti

Jūsų komentaras

Jūsų el. pašto adreso nerodysime.


*


Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.