„Ir ateitis — dar nesuskirstyta
į juoda ar į balta.
Ją reikia prasikasti
kaip užpustytą šulinį“ — Stasys Anglickis
Ieva Sigita Naglienė
Beieškant, kas galbūt perspėja ar įrodo savo galią
Išėjimas bet kur yra nuostabą keliantis. O jeigu dar kažin kaip prasmingiau apsidairome, ir mąstymas keičiasi, ir kažin kokia slaptis veriasi. Itin savita žiemos laikotarpiu — šitiek visokių užuominų! Pamažu, regis, niekur taip ilgiau ir neieškai prieglobsčio, bet prisimeni smulkmenas, užuvėjas, detales, kurios tikslina žvilgsnį. Sausis tam palankus. Įvairina akimirkas, sakytum, dirsteli ir palieka visą eilę gyvenimo epizodų pačiam užpildyti. Stipri gamtos įtaka — turime iš ko imlioti savo dienai tvirtybę, kaip pakeisti kad ir pačius seniausius išgyvenimų paveikslus. Prisiminimai, poetų ar rašytojų žodis, toje nenusakomoje būsenoje, staiga nueis giliau ir atvers kažką dėl tavęs. Lygu būtų tas pojūtis, kai dar kažkam galima užbėgti už akių.
Kartais taip peršokant nuo vieno vaizdinio prie kito arba apmąstant užuominų trupinius, raizgiai susipina praeities ir dabarties įrašai. Tokie išsakyti ir ne iki galo apibūdinti kasdienybės momentai. Atrodo, kad nelieka jokio laiko nuoseklumo. Taip stipriai glusteli viena mintis prie kitos, o tarpais ir nuojauta įsiraizgo, tada perskaitytos knygos, patirti jausmai „imasi“ savos elgsenos — ir prireikia netikėtų užuominų šiai dienai išgyventi. Tuomet prisiminimai paklūsta kitokiai tvarkai. Tose savotiškose laiko užtvarose gerai matomos ir tiesos, ir gyvenimo priešpriešos. Pavyzdžiu galėtų būti ir išmokti dėsniai ar nugirstos, galbūt ir paties įsimintos teisybės apie žmogų ir jo gyvenimą. Kažin kaip vis prisimena rašytojo Vinco Krėvės žodžiai: „tikėjimas yra tai, kas, nepaisant specialių pastangų išnaikinti, gyvena mumyse, kalba mums.“ 1912 metais išėjo jo „Dainavos šalies senų žmonių padavimai“ — ir ne vienas tais rašytojo tekstais užaugome, toje kaimo vertybių dvasioje išgyvenome. Gyvos atmintyje ir jo „Šiaudinės pastogės“ vaizduotės. „Šitaip realybę sudvasinęs, pakėlęs į viziją, Krėvė atlieka iš principo tikrai poetišką aktą, nors ir esame įpratę jo kaimiškas apysakas priskirti prie „realistinio“ jo kūrybos žanro. Poetinė pasaulėjauta čia išplaukia iš realaus, tiesioginio daiktų ir žodžių supratimo“,— pastebėta Rimvydo Šilbajorio. Įdomu matyti Krėvės žmones, jų dievulį, gražiai suderintus gyvenimo ir mirties pasaulius. Tokie autoriaus kūrybos įkvėpimai, tokie išsemtieji iš dvasios šaltinio yra mums artimi. Pasak išeivijos literatūrologo Šilbajorio, tokį gyvenimo realybės sakrališkumą randame ir Romualdo Granausko kūryboje. Pavyzdžiui, jo „Žynys „Jaučio aukojime“ lygiai taip pat suvokia santykį tarp savęs, gamtos ir amžinybės“, „Pati pasaulėjauta ir yra Dievybė“ (1992). Tai va ir turime — ir tai iš giliausių mūsų pačių dvasios šulinių, iš čia pat. Ir tada, kuomet „visame kūne taip tuščia, jog nieko daugiau nenorėtum, tiktai kristi kniūbsčias į tą smėlį, ir užmigti, jau daugiau niekad nepabundant, bet (…) daug garsų — durų girgždėjimas ir šiaip kitokių, ir pušyse jau skardena balsų, iškilo už girių saulė (…), kopsi atgal į viršūnę“,— tokia pasaulėjauta iš Granausko kūrinio, tokia tiesa apėmusi ir Krėvės kūrybą. Ir mums užuomina — apie savastį, kad beveik pamiršę, artėtume? Reikia. Ypač būkime tuomet kitokie, kai viskas nutyla — o sausio giedra ir užtemimai, ir tos tykumos dvasiai tikrai užtektinai.
Nuo 1922 metų, kaip sakoma, Krėvė dirbo Kauno universitete, net dvylika metų. Šių metų rudeniop minėsime ir 140-ąsias Vinco Krėvės gimimo metines. 1992 metais jo ir žmonos palaikai parvežti į Subartonių kapines. Tokie sutampantys šių metų skaičiai — tokios užuominos į pastovesnių dalykų sampratą — į sugrįžimą. Nėra aišku, kodėl dabar, kodėl šį sausį pasibeldė būtent šie autoriai, šios rašytojų mintys sugulė, bet kiekviena užuomina juk turi savo vertę? O permainų, pokyčių, tragiškų dramų, galios ir bejėgystės mirksnių, tokių „palūžusių sielų“, kaip sako V.Krėvė, rasime ir mes, atsigręžę į savo pasaulį. Išgyvenimų pasikeitimai — visa tai ir mus veikia. Tai išmanydami, gal pasaulį matysime kitokį? Išplaukia tokios užuominos, o kartais save reikia labai ilgai įtikinėti, kad išaiškėtų norimi dalykai. Beieškant ir randame, ir tveriamės — gal dar mūsų atmintyje išsilaikę Krėvės istorinės dramos veikėjo Skirgailos žodžiai: „Aš visuomet noriu gero, bet nemoku jo pasiekti. Ką aš manau, kad gera yra, visuomet pasirodo, kad pikta, ir todėl nusiminimas mane graužia“. Priešpriešos — gyvenimas jų pilnas. Ir mes turime jas įveikti. Kalbūs tekstai — sugulę ir išmėginti. O gal dar sykį verta kai ką iš jų ir pasikartoti?
Pamažu, galima sakyti, tik tokiu užminimu — ir iki „narsios sielos“ žingsnių, kaip pastebėta rašytojo Vinco Krėvės, daug kas išsiskiria. Esame, būname ir įsiklausome. O vis tik į tokių užuominų pabaigą — ir dar vienas atminimas iš sausio. Juk sausis — ir gimtasis rašytojo Kazio Borutos mėnuo, pasikartojimui — jo eilėraščio posmas: „Kur galas? Kur pradžia? Kur kraštas?/ Pagauna širdį ilgesys gilus./ Sumirga begalybėj menkas taškas./ Mažytė žemė. Didelis žmogus.“ Ir jo kūryboje — emocinė prigimtis, individualizuoti folkloriški charakteriai, dosnios širdies ištekliai — idealai ir kelias į žmonišką laimę (1982). Galbūt mums tai ir visai kitaip suskamba — taip atsitolinę esame, o ar iš tiesų, ar to norime? Mums reikia daug ir čia — dabar. Bet — įsiklausykime į Borutos žodžius — ir tokia tegul bus užuomina: „reikia tik paprasčiausios tiesos/ iš tikros širdies į širdį kalbos“, „kuris visko neapkenčia,/ pats sau ir visai žmonijai kenkia.“ Tokie poeto, rašytojo Kazio Borutos žodžiai. Tuo pat metu nė sau neatsakykime, ar tikrai jie mums svarbūs. Kartais tikrovė ir tokią rašytinę poeziją sugrąžina, kitokiu supratimu apsireiškia — būtina išlaukti, pasverti ir į ateitį prasikasti.
Esti ir tokių užuominų: „Girdėti giliau, nei matyti, girdėti nematomą, nebematomą“,— Viktorija Daujotytė
Į sausio užuominų pynę braute įsibrauna patys įvairiausi baltumos užgimimai, kontūrai, gerai žinomų, išjaustų ar sąmoningai perskaitytų posmų atspalviai. Atpažįsti, suklūsti ir kažin kaip gera. Sakytum, persimaino vieno eilėraščio ilgesys su kitu ir pasaulis įgauna kitokią ritmiką. Negali pamiršti sausį gimusių poetų, neišeina nutylėti jų perėjimų nuo vienos užuominos į kitą — apima gana spalvingi pojūčiai, o mintyse pradedi jungti, kas turi atmintį, dėl ko ir mes tais prisiminimais galime „Girdėti giliau, nei matyti, girdėti nematomą, nebematomą“,— kaip Viktorijos Daujotytės pastebėta.
Turbūt ne vienas ir šį sausį atmename Karoliną Praniauskaitę ir Antaną Baranauską — gimtadieniai jų taip pagrečiui minimi ir tikrai tokia keista gerumo šiluma per širdį nueina — juk žinome daug ką apie juos, juk išmanome! Iš čia pat imta kūrybos dvasia, iš čia pat pagilinti poetų išminties šuliniai. Ir turime tokių faktų, pasak Reginos Mikšytės, nors tokių užuominų iš „Antano Baranausko ir Karolinos Praniauskaitės „tragiškos sielų simpatijos“ istorijos (anot Antano Vienuolio) vieninteliai liudininkai — keli eilėraščiai lenkų kalba, kuriuos dedikavo, skyrė ir siuntė poetei. Juose poeto pašaukimo ir pareigos tautai atsakomybė, dėkingumo už parodytą kelią į šviesą, mokslą jausmai“ (1994). „Ė pušelės! Pušelės tos nesurokuotos!/ Tankios, aukštos ir lieknos, viršūnės kvietkuotos,/ Ir vasarą, ir žiemą kaip rūtos žaliuoja,/ Liemuo liemenį plaka, kaip mendrės siūruoja“,— ir taip prakalba Antanas Baranauskas „Anykščių šilelyje“. Toji poema — ir pirmosios užuominos poezijoje apie turtingą kaimo žmogaus prigimtį, grynosios poezijos atsivėrimas, plačiausia erdvė minčiai… Su tam tikra užsiminimo dvasia skamba ir „Dainų dainelės“ posmas: „Nesibijokim, nebėdavokim —/ Dievas, ko reikia mum, žino:/ Kad bus mum sunku, duot savo ranką/ Mum kožnam karte ketino.“ Beje, kaip užsiminta poeto E.Mieželaičio apie „Anykščių šilelį“ — straipsnyje „Paminklas savam kraštui“, verta rimtai apmąstyti ten skelbiamą Antano Baranausko parodytą teisybę: „Žmogaus ir gamtos svetimėjimas vestų į neišvengiamą katastrofą. Tokios katastrofos preliudija — žmogaus ir gamtos susvetimėjimo rezultatą! — ir pavaizduoja poetas „Anykščių šilelyje“. Jo šilelio ribas galima būtų praplėsti, nes tai tik vienas ir gana kuklus ekologinės savižudybės epizodas“ (2003).
Rodos, išgirdome jau girdimą ir nebematomą? Atsiminimai, pastebėjimai, kontūrai — visas išgyvenimų pasaulis, apibendrinimas ir užuominos. Bene tokių užuominų daugiau ar mažiau kasdien girdime? O juk jau įmatyta, jau poeto apmąstyta — mums palikta — prie savųjų šilelių sustokime. Tokios kūrybos mįslės, vos įžiūrimi objektai, apėmę filosofiškumo apraiškas ar žmogaus dvasinio pasaulio — regoje ir ne tik vykstantį veiksmą užfiksavę, yra itin stiprūs. Lyg užuominos, stiprinančios realųjį gyvenimą. Kaip sako Viktorija Daujotytė, „širdis gal tam ir duota žmogui, kad ką nors žinotų.“ Į tą žinojimą, regis, atsiliepia ir poeto Stasio Anglickio žodis — tam tikro ėjimo, nuo šalčio ir pusnų pakilęs, žmogaus išmintimi besidalijantis skvarbus žvilgsnis. Aišku, ir su užuominos dvasia: „Visas visas pavirtęs į klausą,/ Visas visas pavirtęs rega,/ Aš treškėjimo keisto klausausi,/ Atsistojęs ties upės vaga./ Eina lytys. Boluoja lyg gulbės/ Ir puikuoja tamsoj baltumu – -/ Aš, nuo tokio kontrasto apstulbęs,/ Tylią dainą posmuoti imu.“ Pasak poeto, „Skamba miško namai“: „Saulė/ Glosto medžių viršūnes./ Ir žiema gali būti gera./ Snaudžia sniegas,/ Suverstas šūsnimis,/ Skamba miško gelmė atvira.“ Susikaupkime — taip ir dabartį ateičiai atversime: „Ir ateitis — dar nesuskirstyta/ į juodą ar į balta./ Ją reikia prasikasti/ kaip užpustytą šulinį“ (1976).
Po tokių ėjimų į priekį — prašyte prašosi ir Viktorijos Daujotytės atmintys. Jose — toks natūralus gyvenimas ir išgyvenimai, regis, ir užuominos į itin svarbius pajautimus, į kiekvieno vėliau ar anksčiau susigyventus laiko primestus iššūkius. Tokie žvilgsniai iš šono į kitą, į save arba tiesiog į šviesą ir tamsą — į individualias patirtis: „kaip su ta atmintim yra — norėk ką atsiminti,/ jei ką kur pasidėjai, ne, negali,/ o kartais — tik kniošt: ir viską, lyg matyti/ matai, lyg vakar, čia pat — ir dabar“. „Sniego sausis vis užmeta“, „balta visur,/ ir eglės, ir obelys baltos – – -“, „ir vėl sninga,/ ir vėl — lyg ubago kąsniais,/ ilsisi žemė motinėlė, ilsisi“, „žiūrėjau, žiūrėjau/ į apsnigtas obelis ir pradėjau sau/ po nosim kaip ir giedoti, kaip ir žodžius sakyti, užmirštus, lyg iš kokio dugno gilaus/ ištrauktus“, „į mano trobą sugrįžta senas,/ gal ir pirmasis, pašventintas laikas“ (2016). Be jokios abejonės, visa tai iš priminimo, iš užsiminimo, iš to, kas „Girdėti giliau nei matyti, girdėti nematomą, nebematomą“ — iki atsiliepimo. Juk visada atsiras, kas nusistebi.
Žvelgdami, jusdami, įsiklausę turime sausį, kuriame krebžda gyvybė. Ir ne bet kokia, nes atsivėrė ir mūsų pačių akyse slypėjusi šviesa — radome nors mažytį, bet itin mielą širdžiai žodį, pakartojome autoriaus išgyvenimų užuominas, kad ir simboliškai, bet iš visos širdies, galime atsiliepti. Gera žinoti, pasak poetės Viktorijos Daujotytės, kad „ugnis žiemą yra lyg gyvybė,/ atrodo, kad jos negana ir negana“. Greta žiemos žodžių, žiemos posmų ir užuominos, kurios skelbia, jog daug ką tiesiog „reikia prasikasti/ kaip užpustytą šulinį“,— pasak poeto Stasio Anglickio. Nepamirškime, kokia giluma tokio vandens ir kokie stebuklai mūsų laukia — skaitydami visada ką nors rasime.
