„o gyvenimas džiaugsmą išmano“,— Lazdynų Pelėda
Ieva Sigita Naglienė
Priartinta tolybė. „Buvo tai“,— anot Lazdynų Pelėdos
Toluma, tolumos — atsitolinęs žvilgsnis ir atitolusiam įvykiui gali suteikti stiprybę. Kartais itin gają. Juk, kaip sakoma, iš šono geriau matosi. Sykiais ir mūsų nutolimai nuo ko nors palengvina supratimą tam, kas vyksta. Iš tolo — reiškia ir tam tikro laiko galimybė, ir įstaba, kuri virto tvirtesniu žodžiu, jau regėto ar perskaityto dalimi — savesnė, svaresnė, suprantamesnė. Nėra lengva praeities tekstą įžvelgti taip pat, kaip kurio nors autoriaus gyvenimo laikotarpį, kaip buvusią tiesą priimti, kas buvo. Bet gyvenimo suartinimas su tuo, kas viename ar kitame kūrinyje, yra savotiškas džiaugsmas. Paskaičius ką nors iš Lazdynų Pelėdos, nusistebi, kiek viskas, kas kalbama, yra imte paimta iš moters erdvės: iš to žinojimo, kad esi, kad yra šalia esantys ir ieškantys ryšio — sava teritorija, vidaus ir išorės sąšauka.
Lazdynų Pelėda — dviejų seserų, rašytojų slapyvardis. Šis ruduo Sofijai Ivanauskaitei-Pšibiliauskienei 155-ųjų gyvenimo metinių paminėjimas. Gimė ji 1867 metų rugsėjo 28 dieną Paragiuose, netoli Tryškių. Kaip pastebi Viktorija Daujotytė, „Sofija mirė džiova 1926 metų pavasarį, neišgyvenusi 58-erių metų.“ Visas jos gyvenimas — visas gyvenimas moters, anot pačios Lazdynų Pelėdos, „vargana aklojo klajūnė“. Ir visa jos kūryba — „kaip nesibaigianti melodrama, vis ta pati: keičiasi tik veikiantys asmenys, bet vis moterys, moterys…“ Pasak Daujotytės, Lazdynų Pelėdos „melodramoje svarbiausia jausmingumas. Jausmas gali likti tylus, santūrus, jausmingumas būtinai yra žodingas. Jausmingumo formos yra žodinės, o jausmas iš esmės yra kūniškas.“ Ir pati autorė „didžiąją dalį savo gyvenimo (1861-1914) vadina melodrama“. Apie tai kalba ir Liudas Gira, pirmasis rašytojos biografas, kuris „Sofijos gyvenimą vadino tragingu“ (1982). „J.Brazaitis melodramos sąvoką taikė gyvenimui: „Išorinė Lazdynų Pelėdos gyvenimo linija nesudėtinga, bet vidaus gyvenimas ir sudėtingesnis, ir graudesnis. Tai ištisa melodrama“. Rašytoja pabrėžė tragiškus moters gyvenimo patyrimus: nuo vargano gyvenimo su prieštaravimais iki sugriauto gyvenimo. Šiemet, tokie ir savaip proginiai, paminėtini šiais metais jos kūriniai, kaip: 1902 m. parašyta apysaka „Klajūnas“, 1907 m. — apsakymas „Prie dvaro“, apysaka „Naujasis takas“, 1912 m., kuriuose pinasi kontrastingas pasaulis su spontanišku pasakojimu, šviesiomis ir tamsiomis išgyvenimų spalvomis. Kūriniuose — ir mirtis, paviliojusi, išvedusi, pražudžiusi, savotiška apviltos merginos ar nuskriaustos moters gelbėtoja. Pati rašytoja giliai buvo sukrėsta artimųjų mirties — itin ją paveikė jaunos dukters mirtis — neliko nieko svarbesnio, „su ja visa mano viltis ir gyvenimo tikslas…“,— anot pačios autorės. Kiek vėliau — ir marčios mirtis — du mažamečiai vaikai paliko, „prie jų kaipo globėja“. Tokie lemtingi gyvenimo momentai — ir asmeniniai išgyvenimai, ir kūrybos šaltinis. „Moters rašymas kaip rankdarbiai,— sako Viktorija Daujotytė,— tame pat nešildomame kambarėlyje, naktį prie žvakigalio. Žvakė, žvakigalis — ta pati šviesa Žemaitei, Bitei, Lazdynų Pelėdai“ (2001). Tokie likę tolusių, bet iki mūsų išlikusių parašytų kūrinių vaizdai. Skardas — toks aidėjimas, aidesys su rašytojos žodžiu, su gyvenimu, kuriame daug kas atmaino, neilgai tetveria ir baisiausi dalykai, juk svarbu nusiteikimas. Žinoma, „laimės valanda bliktelėja, lyg ta šviesi raistų ugnelė ir pranyko“. Bet „Dievas parodys taką: geram darbui Jis visada suteikia pagalbą“ — įtikėta, išsilaikyta, dirbta. Lazdynų Pelėda ir pati kaip ir jos veikėjai juste juto, kad „Dvasios kančia tildė kūno sopulį“ (1928). Tokios mintys iš jos kūrybos — ir apreiškimas — „o gyvenimas džiaugsmą išmano“. Toks didžiulis išmanymas, kas yra tikra.
Lazdynų Pelėdos „Stebuklingoji tošelė“ — su meilės ilgesiu, skelbianti, su liūdesiu klajojanti dėl tragiškos meilės. Stebuklingoji tošelė, sykiu išgyvenanti su Bivainės Driskiu, mylėjusiu „ne juokais, bet karštai, pašėlusiai“, sykiu su tuo, kuris ją pučia. Tokia meilės metafora. O visa jos istorija esanti visai iš čia pat: „Tarp Ubiškės ir Luokės tęsiasi, kaip platus kaspinas, aukšta, slaptinga Bivainės giria. Kiekvienam žemaičiui ji gerai žinoma. Nors jos nematė, tai apie ją girdėjo dainuojant ar pasakojant“ — tošelė saugo ir artina meilės dainą. Ji tokia pat, kokią rašytoja perteikė, „kaip tik jauna širdis mylėti gali“. „Verkė ir guodėsi stebuklingoji tošelė, atkartodama širdingą Juozelio skundą savo likimu“. Stebuklingąją tošelę išgirdę — jau ir nebe tokie: „širdyje pabunda keisti troškimai, ilgesys,— pradeda svajoti apie tai, ko šiame pasauly nėra.“ O juk tas aidesys ne iš bet kur — iš pačios Bivainių girios — pačios tankmės — meilės tankumos. To tolumo — ir tos artybės, į kurią su rudens tylomis žvalgomės. Ne vien tik šiame kūrinyje daug tikrojo jausmo jėgos — apskritai širdies jausmai gyvi Lazdynų Pelėdos kūryboje. Širdis — ir suima, ir paleidžia. Akyliau pažiūrėjus į vieną kitą jos tekstą, galima ir tokių citatų aptikti su širdies gyvastimi: „dėjosi į širdį“, „tai jam dulkės širdį spaudė“, „širdis plakė vaikui, kuri kokia baimė apniks jį taip, kaip ir pasakoj…“, „kaip man širdį gelia“. „Negildyk širdies, motinėle! Dabar reikia važiuoti“. „Nieko nenoriu, širdis pyksta…“, „Ar galima kiaurą maišą pripilti? Rasit, neės širdies: atiduok visus!“; „širdis ne akmuo, abu sukvailiojome“, „atrado laimės žiedą, bet prarado širdies ramybę“. „Sudie, širdele, neužmiršk manęs.“ „Kas kitas gal taip būtų ir padaręs, bet aš taip negaliu: man sąžinė neleido: bevelijau ant jūsų sąžinės atsidėti ir pasitikėti, jog mano minkštos širdies nesuviliosite.“ Taip galima visko daug rasti Lazdynų Pelėdos jautriame išgyvenimų pasaulyje — kartoti ir atsikartoti, norėdami persitikrinti, kiek tos širdies judesio mums paskirta, patirsime. Rašytojos širdies permanymai — ir mums iš pašaknų, tebeturintys tą pačią žemaičių dvasią.
Ne viename Lazdynų Pelėdos kūrinyje — lyg savotiškoje praeities pasakoje, sakoma, jog viskas prasidėję čia pat: „Žodelis išlėkė — tamsta į širdį priėmei. Dabar didesni reikalai užėjo…“ Tokie žodžiai iš kūrinio „Ir pražuvo kaip sapnas“ — bet juk taip nutinka kasdien? Tiesiog toks įvykis, patyrimas — „Vienas iš daugelio“,— anot pačios rašytojos. Šio apsakymo pradžia taip ir prasideda: „Buvo tai mažame Žemaitijos miestelyje.“ Toliese — arti? Kaip kas pažiūrėsime. Buvo. Grynas toks pasakymas. Arba ir šitokia kūrinio pradžia — išsyk talpesnė: „Brėško. Kas valanda tamsiau darėsi. Dvejetas mažučių vaikų, prisikišusių prie apšalusio langelio, žiūri į taką, ar neužjuoduos motutė grįždama.“ Taip, suprantama, tai iš Lazdynų Pelėdos „Motulė paviliojo“. Puikiai išleistas apsakymas 1961 metais, iliustruotas Samuelio Rozino medžio raižiniais. Kiekvienam žemaičiui aišku, apie kokį laiką kalbama, jeigu jau brėkšta — vakarėja ir stipriai. Ypač taip spėriai į tamsumas leidžiasi rudenys — su tamsa, su tolių toliais, kurie sunkiai skaitomi. Nebent pačia širdimi, atsidėjus, pajutus tai, ką tik pati širdis iškenčia, kaip rašytojos pasakyta, tokį brėkšmos metą. Žinoma, „buvo vėlyva“…
Su Lazdynų Pelėdos apysaka „Klajūnas“ — ir ne tik su ja
1902 metais išleista Lazdynų Pelėdos apysaka „Klajūnas“ — vienas ryškiausių jos tekstų: ir su kaimo kasdienybe, darbais, ir sudėtingo likimo kirčiais, išskirtinėmis laiko patirtimis — ir taip įsimąstyta iki savasties. Rodos, visa, ką širdis permato, kuo ji gyva, verste atversta.
1990 m. „Klajūno“ puslapius papildo dailininkės Albinos Makūnaitės iliustracijos — pasigėrėjimas ir toks stiprus ryšys su ten esančia teisybe, su tuo savu ir iš ten — perimtu tikrojo gyvenimo jausmu, su Lazdynų Pelėdos žodžiu, ištartu laiku ir atiduotu. Ir jis skamba, išsilaikę žodžiai skardūs, gyvi, kaip ir jos veikėjų lūpose, tebeturintys savo dvasią. Ataidi — įtikina. Iš tikrųjų, kaip „kokia ne šio pasaulio melodija, atsiminus širdis plaka smarkiai“… „Klajūno“ pabaigoje ir Telšiai paminėti: „Telšių mieste turi namus nusipirkusi.“ Vadinasi, būta čia rašytojos, patirta — iš tikrųjų, kiek čia nuo to jos Paragių dvarelio… Būsime atminę — susimąstę ir perskaitę įsiminę, ko laikas neužgožė, ko vėjai neužnešė. Rašyta paprastai, paprasto žmogaus gyvenimu, su visais to gilaus paprastumo toliais — į pačias širdis įsiklausius, „vertai, užpelnytai“. Kitokia — mūsų Žemaitijos šnekėjimo dvasia ir savaip šnekinanti mūsų gyvenimus. „Klajūno“ išminties žodžiuose — ir tokie pamokymai: „Netauzyk, nes kailį įduosi — nevalia“, „Dūksautum ir tamsta, kad mano padėjime būtum; neišmanai, kas tai yra nieko mylimo neturėti pasaulyje.“ Kaimo tema, žmonių santykių, tam tikro kultūrinio lygio bendravimas, moters skriauda, jų likimo istorija, savivalės ir stipresnio jėgos parodymas, moralinių problemų tiesa — tokia Lazdynų Pelėdos kūrybos realybė. Anot autorės, „žodis, kaip smūgis“, arba „tarytum, vinis būtų į širdį įsmegusi!“ — ir tokių esama įžvalgų jos knygoje „Ir pražuvo kaip sapnas“, išleistoje 1947 m. Galima sakyti, septyniasdešimt penkerių metų knygos išminties žodžiai.
Lazdynų Pelėda natūraliai įpina tautosakos elementų: liaudies dainų, patarlių, priežodžių ar šiaip posakių — tiesiog iš gyvenimo stebėjimo. Apysakų vaizdeliai ar apsakymų turinys turi savitą aplinkos ir patyrimo ryšį. Kad ir toks užmatymas: „Yra sakoma, kad ligu vargas spraudžiasi pro duris, meilė pro langą išsinešina!“ „Ei kaimynėle, geras buvo žmogus, reikia ir išleisti gražiai, kad gerą širdį ant tavęs turėtų.“ „Žinoma, nuo dievo valios neišbėgsi, juk ir rūpinomės, visa darėm… Dievo valia!“ „Bertelis žodyje stovėjo. Kaip buvo prižadėjęs“. „Pasaulyje, rodos, niekas neatsimainė, žiūrint paviršium, bet, žiūrint į žmonių gyvenimą akylai, daug kas atsimainė.“ Taip, per 155 metus, kurie šiemet minimi rašytojos gyvenimo, tikrai neatpažįstamai viskas pakito. Tik žmogus vis tebesidairo, tebeieško, tebesiklauso, ką toji širdis atliepia — lyg tai stebuklingajai tošelės melodijai — tai iš meilės. Iš balso — iš jo kartais ir žmogus savesnis, ir mes jam sukalbamesni. Žinojo rašytoja balso jėgą — žodžio stiprybę, to džiaugsmo neišpasakyto, anot jos pačios, ir pasveikimą ar ligas juto — jam kitokiam atsiliepus. Sakyti, priimti, arba to širdies skardo atsisakyti. Visaip. Kaip kas tuo laiku išmanė, aišku, jeigu ne saumylis, kaip sako rašytoja.
Tokia yra Lazdynų Pelėda — taip galima iš jos kūrinių gyvenimą perskaityti. Jai pačiai parašyta viena iš poetės Juditos Vaičiūnaitės „Senų fotografijų“ atminties istorija — kalbanti į mūsų širdis: „Jei ūkaus naktinis paukštis/ ir aidas pasklis tuščiame name,/ iš tolo pašauk savo seserį —/ gal ji pavargus užsnūdo prie rankdarbių,/ balti mezginiai lyg popieriaus lakštai,/ ir jų nevalia numest,/ stiklinėj verandoj žaibuoja pernakt — kad tik į širdį netrenktų./ Žaibe — bažnytinis senas paveikslas,/ nublankus šventoji knyga,/ gal tėvo tapyta, o gal…/ Susitikit,/ dvi pusamžės vienišos seserys —/ šviesa restauruos jūsų veidus“, „jūsų šaltinį lazdynai sergsti…“ (1975). Jūsų šaltinis — ir mūsų, tegul bus gyvas atminimas — atmintis, žvelgiantiems į rudenines tolybes. Sofija Ivanauskaitė-Pšibiliauskienė — viena iš Lazdynų Pelėdos rašytojų. Tiesiog viena iš tų rašytojų, anot Salio Šemerio, iš rašytojų „su paukščio vardu“. Kūrybiniame kelyje jai daugiausia padėjo Povilas Višinskis — įeiti į lietuvių literatūrą būtent tokiu kūrybos lygiu. Nesiliovė ji rašiusi — stačiai negalėjo žiūrėdama gyvenimui į akis, su paprastų žmonių girdėjimu, su jų esaties išmanymu, su teisybe.
Tokia yra Lazdynų Pelėda — gaila, bet tolstame mes nuo jos, nuo tokių gilių žemaičių kalbėjimo šaltinių,— „neapgaudinėkime savęs, man širdis sako“,— ir tokie žodžiai iš jos „Klajūno“, apysakos, iš parašytos 1902 metais. Jau ir 120-ieji, ir užrašyta, ką „širdis jai sakė“ — tiesiai iš gyvenimo. Kažin kodėl taip ėmė ir atplaukė šiuosyk būtent tokie rašytojos žodžiai — į susimąstymų pabaigą? Netikėta, bet įsiveizi, kaip tai tikra. Ir sava, kad būtų vėl ir vėl iš naujo ir perskaityta, kas parašyta.
