Žemaičių kaimo muziejuje, kur rudeninę naštą motiniškai globia obelys, kur švytuliuoja darželiuose ne vien jurginai, – ir vėl tradicinis poezijos, muzikos, meno bei pokalbių vakaras JURGINAMS ŽYDINT.
Elena Borusevičiūtė- Šidlauskienė
Muziejaus renginių organizatorė-edukatorė Diana Bukavickytė-Bomblauskienė, šios šventės rengėja ir vedėja, žavinti tikrumu, natūralumu tarytum pati aplinka – praėjusiojo laiko žemaitiška sodyba, – gyvybinga laisvūnė lyg rudens lakus vėjas, užkrėtė savo būsena vakaro dalyvius: tad čiulbėjo lyg kaime paukštukai skaitę ne savo ar savo eilėraščius – dažnai be įmantriųjų metaforų suregztus, tačiau vidaus pasaulio gelmėse užaugintus; į šventę atskubėjusiuosius pasitinka Ramūno Šileikos (Telšių kultūros centro folkloro ansamblio „Spigėns“ muzikanto) armonikos melodija, aidi nuaidi laukais ir miškais Dianos Bukavickytės-Bomblauskienės (,,Spigėns“ vadovės) ir Mildos Mušauskienės (irgi ,,spigėnsietės“) iš sielos gilumos išnirusiosios dainos – žemaitiška ,,Lek gervi“, romansai…, pritariant Ramūno Šileikos gitarai…
Iš tiesų pagražėjusios pasijunta moterys, kurias spalvingais vainikais padabino Jūratė Beržinienė, puikiai derinanti vaistininkės profesiją su įvairiausiais menais. Pirmąkart šioje tradicinėje šventėje ji pristatė savo sukurtas moters puošimo rudens gėrybėmis, gėlėmis ir žolynais kompozicijas, – vainikuotosios moterys, puošnios, orios ir džiugios, per visą vakarą nenusiėmė nuo galvų puošmenų – žavėjo jomis čia susirinkusiuosius. Na, ir kas, jog pavasariai jų būties nušuoliavę, – štai jurginai spalvingąsias galvas į saulę kelia drąsiai ir rudenį… Vainikais papuoštos ir poeziją kuriančios-skaitančios moterys, ir dainininkės, dar vainikuotos ir ilgakasės Milda Barkienė ir Magdalena Gedvilienė, – mat vienas iš renginio styguotojos, puoselėjančios ilgaamžes vertybes, tikslų – parodyti: ilgi plaukai bet kokio amžiaus moteriai – ypatingiausia puošmena. Apie savo unikalią kūrybą Jūratė noriai papasakojo – vainikus tuos be siūlų, be virvučių ji nupina…
Ir – pradingsta vainikų pynėja… Ogi ji – netoliese, jau pas dailininkes Aušrą Sirutienę-Oreigę, Telšių rajono savivaldybės Karolinos Praniauskaitės viešosios bibliotekos edukatorę, kuriančią laisvąją mokytoją, ir Astą Šimkevičienę prie molberto nulėkusi, – šičia tapomi, regis, jurginai… Sukurtieji paveikslai pristatomi po eilėraščių skaitymo…
Ak, tie eilėraščiai, eilėraščiai!.. – sielos atsivėrimai, jurginų žiedlapiams skleidžiantis… O tarp jų – dainos, dainos… Tiesa, vedėja Diana vis nerimsta – savo kūrybą skaitysiančiąsias ,,į sceną“ palydi šventiškai nusiteikę vyrai, o skaitysiančiuosius – vainikuotosios moterys, paskui kūrėjos ir kūrėjai apdovanojami jurginų puokštėmis…
Poezijos skaitymus pradeda Kęstutis Beržinis, pasišventęs savo darbui vaistininkas, kaip ir jo gyvenimo bendražygė Jūratė, randantis laiko ir dvasiniams dalykams. Jis nustebino susirinkusiuosius pirmąkart tokiame renginy (skaitovas buvęs tik mokykloje) tarsi aktoriniu balsu raiškiai perskaitydamas poetų Petro Keidošiaus (,,Duonos šalis“) ir Justino Marcinkevičiaus (,,Mano tai laikas“), telšiškės Teklės Kryževičiūtės (,,Tik netylėkit, žmonės!“), plungiškės Irenos Stražinskaitės-Glinskienės, rašančios ir žemaičių tarme (,,Laisvos, kap kelniu klekšnės“), eilėraščius. Šįkart Kęstučiui, matėsi, artimi buvo gimtinę, duoną, taiką, laisvą dvasią iškeliantys tekstai: ,,… mano tai laikas/ […] rūpesčio rankom surinkti/ trupinius duonos stebuklui…“ (J. Marcinkevičius)…
Telšiuose jau seniai skaitomi, girdimi sklandžiai sueiliuoti Zitos Budrienės bendrine lietuvių kalba parašyti ir žemaitiški tekstai: ,,Pamilau aš žodį/ Jau prieš daugel metų…“ Jos eilėraščių temos – ryšys su gamta, savasis gyvenimas, ją jaudina siaubingi įvykiai Ukrainoje; savitas perskaitytas eilėraštis ,,Autoportretas“. Zita net padainavo vieną iš savo eilėraščių.
Telšiškių labai gerbiamas ir mylimas dabar Varniuose klebonaujantis kan. relig. m. mgr., teol. lic. Andriejus Sabaliauskas, gebantis atmintinai deklamuoti daugelį lietuvių poetų eilėraščių, kuria ir pats. Skambėjo poetiniai tekstai rudens, būties tema. Prasmingos buvo jo įžanginės mintys. Rugsėjį jis pavadino viltingiausiu mėnesiu. Sakė, jog turime viltį, kad rudenį pasėtas grūdas vėliau išaugs į derlių… Čia atsineštas žodis esąs skirtas tam, kad mes išgyventume vidinį pajautimą, jog esame ne tik duonos valgytojai, ne tik rūpesčių sprendėjai, darbų dirbėjai, bet ir žmonės, kurių sielos ilgisi grožio, šviesos… Kanauninkas palinkėjo šventės dalyviams vidinės jėgos gyventi, o poezija tam ir pasitarnaujanti…
Daugybę talentų turinčiai, įvairiose veiklose dalyvaujančiai Telšių ,,Kranto“ progimnazijos direktorei poetinė kūryba – tai atgaivos versmė. Ypač brangus jai žemaitiškas poetinis žodis. Jos pasirinkti šiam vakarui eilėraščiai – ,,Vasaras šuokės“, ,,Meta“, ,,Naapsėrėkem“, ,,Apie buvėma“: ,,Rudou baguots, brondus,/ spalvuots, al(ė) rondas kažin/ kuoks asablivs jutėms – kažin kuo daruos ėlgu…“
Janapoliškis literatas Juozas Šileika senojo kaimo tyloje ir gaivoje skaitė eilėraščius apie gamtą (,,Rožė“, ,,Rudens grožis“), duoną (,,Himnas duonai“), gimtinę (,,Gimtinė“: ,,Kas gi esi tu, gimtine,/ Kad ir paukščiui, ir žmogui brangi?“).
Atrodytų, kūrybai jokia profesija – ne kliūtis, nes bet kokios profesijos žmonės kupini minčių ir jausmų. Iš netoli Telšių esančių Rainių į Žemaičių kaimo muziejų netruko atvykti Antanas Jokubavičius, turintis inžinieriaus profesiją ir pradėjęs rašyti eilėraščius jau brandesnio amžiaus sulaukęs. Savo žemaitiškais eilėraščiais Antanas šįkart atsiskleidė kaip Lietuvą, Žemaitiją, žemaičių kalbą branginanti asmenybė (,,Atkorta Lietuvuos nepriklausomybe 100 m.“, ,,Valončiaus tauta“). Eilėraštyje ,,Muotrėšku misėjė“ nuskamba moters-motinos tema: ,,…Muotrėškas arčiau/ Kuriejė./ Kuožnas vyrs truopnos/ Dėl mylėmuos/ muotrėškas/ Iveiks ėr ugni, ėr viejus.“
Visą šį vakarą skambėjo įvairiausios rudeninės gaidos, – tad rudeninių posmų klausytojams padovanojo taip pat ir Daiva Živatkauskienė: ,,Auksinę brandą/ Ruduo mums neša.“ Muzikai paskyrusi gyvenimą Daiva ir meniniame žodyje, ir juo piešiamame vaizde girdi bei mato muziką: ,,Žvelgiu į klevo lapą penkiastygį, […] Jo stygos skamba vien darna…/ Bendryste, pojūčiais, taika su visata…“ (,,Penkiastygis klevo lapas“).
Poetinius skaitymus teko užbaigti šio teksto autorei Elenai Borusevičiūtei-Šidlauskienei eilėraščiu ,,Kol dar… arba rugsėjis“: ,,…saulės dar nepaslepia/ kalvos kupra, –/ ji, iš voratinklių išsivadavusi,/ vis neatvėstanti žėruoja –/ įžiebia štai liepsnoti jurginus…“
Yra gi pabaiga, bet – ir pradžia… Būtina pasidžiaugti debiutantais. Pirmąjį kartą poezijos-muzikos-meno vakare Jūratė Beržinienė pristatė moters puošimo rudens grožybėmis kompozicijas. Pirmąkart Zita Budrienė padainavo savo eilėraštį, ogi Antanas Jokubavičius pirmąsyk skaitė savo kūrybą ir Juozas Šileika senokai bebuvo pasirodęs šitokiam renginy. Džiugu, jog turime ką tik ,,užgimusį“ poezijos skaitovą, aktyviai dalyvaujantį Telšių kultūriniam gyvenime, – Kęstutį Beržinį…
Štai kaip apmąsto šitą šventę ją kūrusioji Diana Bukavickytė-Bomblauskienė: ,,Žmogus gali keturiasdešimt dienų gyventi be maisto, tris dienas be vandens, aštuonias minutes be oro, bet nė sekundės – be vilties. Jurginas, anot padavimo, – gėlė, suteikianti vilties. O gražių žmonių suėjimas – dėl gėlės, su gėle, per gėlę, stiprus, taiklus ir nuoširdus pasidalinimas poetiniu ir tiesiog geru žodžiu – suteikė vilties būriui žmonių. […] Renginyje mes, būrys puikių, įdomių dalyvių, vienu metu pasitelkę daug saviraiškos ir ugdymo priemonių, tokių stiprių – kaip poezija, muzika ir dailė, – atitraukėme klausytojus nuo kasdienybės, suteikėme kitokių minčių, priminėme, kas yra tikra, patikrinta laiko ir mūsų protėvių, kas veikia, kas buvo, yra ir turi likti…“ Šiuo vakaru Diana sakėsi siekusi sustiprinti žmogų, artėjant nykokam vėlyvajam gamtos bei gyvenimo rudeniui…