„Mano mielas, vienišas drauge, ir tu dažnai
Ne gyvenime — fantazijoj lakioj
Suraminimą — o gal ir tiesą?— suradai“,—
Vytautas Mačernis,
Šarnelė, 1943.XII.22.
Ieva Sigita Naglienė
Laiko slinktis — ir sugrįžimai atgalios
Išsyk pasikeitė viskas, kai žiema permainė rūbą — nei šis, nei tas! Ir stebėtina, kad taip greit, žmogau, pripranti prie tos baltumos. Kad ir ką besakytume — žiema yra žiema, su visa savasties mozaika. Traukia į apmąstymus, į žodžių santaką suveda. Ir skubame žvelgdami, dažnai — „Ne gyvenime — fantazijoj lakioj“, ir yra už ką padėkoti laikui. Dar ir dar keletą minučių — ir su tais, kuriuos šiais metais atsiminėme, kurie buvo arčiau, prie kurių tąkart leidome pabūti savo sielai. Lyg būtume patekę vidun — kažkokie magnetiniai laukai pastiprina, nors truputėlį kitaip.
2021 metai — atmintini ne vienam poezijos bičiuliui — Mačernio metai, pasikartojimo metai, kas iš mūsų išėję, kas mums palikę savo išmintį, kas minėjo gražias sukaktis — apkalbėti. Viskas telpa — žiemos mozaika — įvairumas, atmintis — ir pasikartojimas savo išgyvenimų ir ėjimas į priekį, naujos paieškos.
Sakoma, kad mozaika — ne tik paveikslas, ornamentas, ne tik kūrimo technika ar dailės rūšis, bet ir kitas sritis apimantis žodis, pilnas mūsų fantazijos. Jame — ir žiemos stebuklai, ir mūsų žodyno, prasimanymo, minties ar atminties kūryba. Laikas — mozaikininkas, mes jame — įvairumo ieškotojai, žvilgsnio meistrai ar tiesiog išgyvenimų tapytojai… Regis, kaip tik — ir Mačernio posmas — dabarčiai tiktų: „Žiema tapytojas kaip niekas kitas:/ Nudažo dangų mėlynai,/ O žemę padengia baltai,/ Bet šaltas jos paveikslo koloritas./ Dviejų spalvų pasauly taip ilgu“. Po teisybei lyg ir per anksti šioje vietoje pasirodė Mačernio soneto eilutė — būta minties pradžioje stabtelti su Lauryno Ivinskio žodžiu, pirmojo lietuviško kalendoriaus, originalių minčių autoriaus atmintimi. Bet gal ir nieko toks įsimaišymas — gal veda į kitokius laiko margumynus? Sykiais neįmanoma pabėgti nuo tikrovės — mes jau pasikėlę šventėms, jau tviskame, laukiame didžiųjų stebuklų, nebepaisome nuoseklumo. Turbūt iš to ir pinasi įvairių spalvų žodžių dėmės — klojasi vienas prie kito vėliau- anksčiau kūrę autoriai, šokinėja išgyvenimų patirtys. O vis tik, juk visi jie — mūsų ir savaip pajausti!
Taigi Laurynas Ivinskis — ir 1811-1881-ieji — jo amžiaus metai. Šiemet — tokios į gilumą vedančios autoriaus sukaktys. Išsilaikė jo išmintis, atmenami jo darbai. Tikrai būtina pacituoti L.Ivinskio vieną kitą žodį ir iš jo paties kūrybos — jų kaip tik esama „Lietuvių literatūros istorijos chrestomatijoje“, kuri išleista 1957 metais. Ir knyga bus pajudinta, ir jos skelbiamos tiesos žinomos. 1851 metų „Kalendorius arba Metu skajtlus ukiszkas“, „Paraszitas par L.Iwinski Wilniuje“ — ir jo eiliuotas humoristinis pasakojimas „Smetona“, tiesiog tokia linksma nuotaika — iki mūsų su smaližiaus, smetonos-grietinės ragautojo, išvada, po tokių įpykusios šeimininkės kirčių: „Geriau putros prisisrėbus vakare eit gulti,/ Ne kaip landyt ing kamarą, prie smetonos pulti.“ Iš 1861 metų Ivinskio kalendoriaus — ir autoriaus skelbiamos patarlės: „Sunkiai dirb, prakaitu laisto savo makaulę,/ O to neatmen, jogei negyvens su saule.“ „Pakol riebus pražus, riebiu buvęs,/ Liesasis jau bus seniai pražuvęs.“ Tai tiek — nors trupinį paimsime atminčiai į šios žiemos mozaiką ir turėsime įdėję unikalią patirtį, kitokį jausmą. Gal ne pro šalį?
Po šitokio prisiminimo — ir vėl galima leistis į žiemos erdvę, kuri taip jaukiai supama eilėraščių. Juk ir sinoptikai mini, žada šaltuką ir sniegą — ir visko bus, ir žiema nubals, kad ir „Monotoniška žiema!“— kaip sako poetas Vytautas Mačernis,— „su dviem dažais“, apsiaus mūsų gyvenimą. Prasimanysime iš to grožio savų stebuklų, tų, kad ir smulkių džiugesio gabalėlių. O Mačernio „Žiemos sonetuose“ — iki gilių susimąstymų, iki „Snaigių muzikos“, kur „Kyla saulė ant balto dangaus —/ Veržias džiaugsmas iš tavo širdies./ Snaigės krinta ir pradeda gaust./ Ir baltam spinduly atsišviest.“ Ir tuomet, kai poetas tuos posmus rašė, buvo žiema… „Mes mėgstam kai kada/ Pasikelt sritin svajonių ir sapnų/ Ir tenai, pasaulių dirbtinų šviesoj,/ Rasti keletą giedresnių valandų.“ „Išgyvenimai pabunda,/ Tavo sielon mano Ašen/ Savo ilgesį įrašo.“ „Vakarop mėlynu dangaus ledu/ Saulė rieda kaip varinė moneta./ Aš kalnais, daubom pašliūžomis sklendu,/ Horizonte grimztant gal pagausiu ją./ Aš padėsiu sau ant delno ją tada/ Ir iškėlęs taip laikysiu virš galvos./ Žemė vėl tarytum nuotaka balta/ Papuošta saulėleidžio žiedais, žėruos.“ „Dengia snaigės žemę lyg baltais kasnykais./ Baltos juostos tęsias, gal labai toli./ Šviesios žvaigždės naktį ir laukai tie tykūs/ Ar nesako, Dieve, jog čia Tu esi!“
Tai va — tokia laiko ir sugrįžimo atgal mozaika. Toks pasidavimas atmintin — ir skaitymų kelionės. Juk „tikroji kelionė yra vidinė“,— anot Laimanto Jonušio. Toks savitas žiemos braižas. Tokia tiesa iš Vytauto Mačernio įžvalgų, mintys su Lauryno Ivinskio pastebėjimais — atsigręžimas kito link. O „Anksčiau braižas buvo žmogaus savastis,— sako poetė Ramutė Skučaitė,— ir man labai gaila, kad dabar ji dingusi. Braižo praradimas yra vis dėlto netektis žmogui, didžiulis nuostolis. Rašysena daug pasakydavo apie žmogų. Dabar visi suvienodinti“(2021). Šiemet ir Ramutės Skučaitės jubiliejiniai metai, ir taip ryškiai tegul bus šion mozaikon įspaustas jos žodis — tegul šalia kitų, dvasinio meno kūrėjų. Braižas — savastis, taip kalbama apie žmogų, kuriantį poeziją žmogui. Taip iš poetės patirties, iš tų, kas jau paminėta ir bus minima. Taip iš tikrųjų autorių… Imkime ir turėkime — kiekvienas išgyvenimas kažin ką stipresnio mums liudija.
Laikantis ten, kur baltesnė šviesa
Arba tiesiog labai svarbu būti ten, kur atgarsiai, kur gera, kur kitaip tau pačiam. Kaip sako Žemaitė, „Juoda tamsybė užgulė žemę, bet nuo sniego truputį rodėsi baltesnė už dangų.“ Šviesinėja aplink — tiek šventinių žiburių! Turime nušvisti. Mes kitaip šiuolaik viską regime, kitaip gyvename, bet sveika ir plačiau pažvelgti, ir prisiminimus, jei jie blankoki, atsinaujinti. Eilėraštis — ir žodžiai, kurie gyvena, ir žiemos laikotarpiu itin laukiami. Ir toliau dėliokime mozaiką — tokią su apmąstymais ir žiemos grožybėmis, tokią iš perskaitymų. Sykiais — ūmai, kaip ir mūsų pačių išgyvenimai.
Visai neseniai pasirodžiusioje poeto Liudviko Jakimavičiaus knygoje „Paliktos pėdos“ — panašiausia realybė iš mūsų gyvenimo. Ir tai, kas rūpi poetui, kiekvienas žodis turėtų ir mus pasiekti. Pasak poeto, „poezija ir gyvenimas yra susisiekiantys indai“. „Kur kas svarbesnės yra tylos zonos, kurios veriasi ir plevena tarp žodžių, pauzių, nutylėjimų, nebaigtų sakinių, nuspėjamų ir nenuspėjamų siužetų, kurie vienas kitą papildo, vienas kitą sukelia, glaudžia ir kuria nuotaiką bei poteksčių pasakojimą“. Dosni poezijos šviesa — išleista ir jaunesnių, ir jau pamėgtų poetų eilių, turime iš ko rinktis. Atsigręžę į save, į savo buveinę, regis, kassyk ir kitokių reginių pastebėsime, ir kitokia dvasia gyvasties gaivalus judiname. Gera, jei kokioje nors knygoje savo būsenai atgarsį surandame.
Yra 1986 metų knygoje „Šatrijos Raganos laiškai“ unikalių atminties momentų — ir iš čia pat, ir skaitai, ir susitinki su buvusiais, ir sulimpa tos akimirkos. Juk žiema buvo ir praeityje, ir 1901, ir 1921 metų gruodis turėjo savų istorijų. Ir Šatrijos Raganos laiškuose pasitaiko tokių panašių išgyvenamų tiesų, kad kiekviena, nors ir mažytė užuomina, pastiprina tai, kas lyg ir buvo žinoma, girdėta, bet lyg ir naujai skelbiama. Verta pasikartoti. Pavyzdžiui, 1901 metų žiemą rašytojos Šatrijos Raganos laiškas, rašytas Povilui Višinskiui, baigiamas žodžiais: „Baigiu tą laišką Užgirėje, kur atvažiavau su vizita.“ Užgirė — Užgirių dvaras, buvęs Telšių rajone — dabar tik atminties vieta, kurią retas iš mūsų beminime. 1921 metų žiemos laiške Janinai Tumienei mintys ir apie pačios autorės išgyvenimus, ir apie rašomą apysaką „Sename dvare“: „Turiu porą mokinių — porą valandų, paskui dažniausiai, įvirtusi į lovą, rašau. Tik kad baisiai irituojuos berašydama, kad neišeina nieko gera. Dabar vėl taisau savo rudenį pabaigtą neva apysaką. Tikra kankynė! Man nėra didesnės bausmės, kaip skaityti savo raštus.“ Ir turime atvirą rašytojos gyvenimo teisybę…
Iš 1921 metų gruodžio 20 dienos laiško tai pačiai J.Tumienei — ir linkėjimai: „Dieve duok, kad ateinančiais metais prasiblaivintų mūsų dangus, kad pasibaigtų šmugelio ir visokių nedorybių ir chamstvų viešpatavimas. Iš visos širdies“. Tokie šimtmetį skelbiantys laiškai, jubiliejiniai — į žiemos mozaiką, į mūsų mąstymus. Tiesa, dar vienas laiškas — toks lyg ir šias mintis jungiantis su pradžios užmačia — ir Žemaitės paminėjimas. Jau buvo po rašytojos Žemaitės mirties, 1921 metų gruodžio 31 diena, laiškas skirtas rašytojui Vincui Krėvei — toks gabalėlis teksto: „Pasitaisius skubu pranešti, kad Žymantienės biografijos parašyti negaliu, nes labai mažai turiu žinių apie ją. Tiesa, vaikystės ir pirmosios jaunystės metais gyvenau vienoje parapijoje su ja, bet santykių jokių neturėjau.“ M.Pečkauskaitė, iš Židikų.
Įvairumai… Jie būtini — toks mūsų gyvenimas. Klokime žiemos mozaiką — manau, po tokių minčių perskaitymo, reikėjo atokvėpio. Ir vėl — tegul kalba poezija — šiemet ir poeto Marcelijaus Martinaičio 85-erių sukaktis. Jo eilėraščiai — „Girdėti be galo toli/ neužmatomoje tyloje“…Tikrai! Ir vėl išgirskime — galbūt iš ten, ko mes jau nebesitikime girdėti. O „Sniegas ant tvorų, ant šulinio rentinio./ Pastogės nusagstytos varvekliais/ per polaidį, naktį/ medžių ūžimas, kaip galvoj/ sergant./ Užsimerkęs, tamsoj/ girdžiu paukščių garksėjimą,/ lyg būčiau aukščiau ten/ su jais,/ kas metai pasikartojantis.“ Atmintis — aižanti, rodos, išves tave tokį, koks dar nebuvai. „Tik per sodą/ neįskaitomas paukščio nupėduotas dantiraštis.“ „Tuščia, nė gyvos dvasios./ Apšerkšniję saulėgrąžų stagarai/ kyšo iš sniego kaip vyskupo lazdos.“ „Tokia šalna tyli,/ — o taip girdėti toli.“ „Pėdos Kalėdų rytmetį“ —/ „Miškas per naktį tapo katedra:/ kamienų kolonos, altoriai tankmėj/ žybčioja paauksuotais ledo kristalais./ Niekieno dar nevaikščiota —/ lyg pirmas išeinu į pasaulį,/ ne tas, kurį įsivaizdavau.“ Tokia sutartinė — ir „kad būtų šviesu“, „paukštis ankstyvas pakiltų,/ džiaugsmingai suklikęs gyvenimą“…
Tokia besibaigiančių metų žiemos mozaika — toks įspūdis. Neužmiršta, įsiklausyta, labiausiai kažin kaip ir matoma. Juk vis tik, pasak Žemaitės, ir „pro žemą langelį aiškiai saulelė įspindo; net jos atspindūlis stojos priešais ant sienos.“ Pamiršome tą žodį — atspindūlis! O juk žiemos mozaika — irgi to paties atspindūlio dalis… Gamta „maišosi su atgarsiais ir daros kaži koks sumišęs ūžesys“,— ir teisi rašytoja, toks žiemos-atminties ūžesys. Gyvenimas — ir išgyvenimai, tegul jie mūsų nepalieka. Tegul — „fantazijoj lakioj“, — kaip sako poetas Vytautas Mačernis, juk — suraminimas! Gražaus laukimo — ir švenčių, kurios būtų tikrai švenčiamos. Talpių minčių ir kuo dažnesnių susimatymų, kurie mums svarbiausi, galbūt — gerų skaitymų ir savos kūrybos.
