Tiriant Telšių valstybinės vidurinės amatų mokyklos praeitį, atsirado, kaip istorikai mėgsta sakyti, juodoji skylė. Pirmasis mokyklos direktorius Karolis Šimonis 1940 m. buvo areštuotas, o vėliau nuteistas. Vėlesniu mokyklos vadovu būdavo įvardijamas inžinierius Vladas Kuodys. Gilinantis į jo biografiją, išryškėjo, kad dar iki jo laikinai mokyklai vadovavo mokytojas Alfonsas Grytė. Jo skyrimo į šias pareigas 1941 m. rugsėjo 19 d. švietimo generalinio tarėjo įsakyme buvo nurodyta: „Telšių valst. amatų mokyklos direktorių Šaulį Kiprą, kaipo žuvusį per karą, laikau išbrauktu nuo šių metų birželio 22 d. iš tarnautojų sąrašų ir nuo tos dienos direktoriaus pareigas laikau laikinai einančiu mokytoją Alfonsą Grytę“.
Povilas Šverebas
Šis įsakymas atskleidė, kad reikia tirti dar vieno direktoriaus biografiją. Iš Telšių valstybinės vidurinės amatų mokyklos „Atlyginimų išmokėjimų žiniaraščių“ nedaug kas paaiškėjo, bet vis vien keli vertingi faktai nubiro. Pasirodo, kad C.Šaulys mokykloje jaunesniuoju mokytoju pradėjo dirbti 1937 m. rugsėjo 1 d. Mokė piešimą, taikomąjį meną, braižybą ir buvo pirmos klasės auklėtojas, turėjo 25 savaitinių valandų krūvį. Toks jis išliko ir kitais metais. Pavyzdžiui, 1938 m. lapkritį C.Šauliui už 25 valandų savaitinį krūvį apskaičiuotas 412,45 litų darbo užmokestis. Iš jų 22,80 litus išskaičiavo į pensijų fondą, o dar 85,50 litus teko atiduoti valstybės biudžeto subalansavimo reikmėms. Kaip įprasta sakyti, mokytojas į rankas gaudavo 304,15 litus. Vėliau C.Šaulys vietoj taikomojo meno mokė stilių pažinimą bei sekretoriavo per pedagogų tarybos posėdžius. Už sekretoriavimą pridėtos 4 savaitinės valandos. Taip krūvis šoktelėjo iki 29 valandų. Suprantama, kad padidėjo ir atlyginimas. Jam išmokama pinigų suma pakilo iki 352,75 litų. Pagal algalapius matyti, kad 1940 m. liepos mėnesį dalis atlyginimo buvo išmokėta už jaunesniojo mokytojo pareigas, o kita — už direktoriavimą. Tų pačių metų liepos 13 d. gimė sūnus Alvydas, todėl pradėtas mokėti ir vaikų priedas.
Kai jau atrodė, kad traukinys pajudėjo ir toliau bus lengva gliaudyti biografinius duomenis, paieška įstrigo. Nors medžiagos ieškota įvairiuose Lietuvos archyvuose ir muziejuose, rezultatų suma buvo nulinė. Tik tarp Kauno meno mokyklos absolventų, suradus grafiką Ciprijoną Šaulį, traukinys vėl pradėjo puškuoti.
Būsimasis dailininkas gimė 1909 m. lapkričio 25 d. Reivyčių kaime, Viekšnių valsčiuje (dab. Mažeikių r.). Kaip mokslo tikslu 1928 m. birželio 30 d. išduotoje metrikos nuorašo pažymoje rašo Leckavos parapijos klebonas M.Jankevičius, Ciprijonas gimė Jono ir Veronikos Nagaitės Šaulių šeimoje. Klebonas, rašydamas vardą, lotyniško C nevertė į K. Vėliau pats dailininkas perėjo prie Kiprijono, kol ir jį pritrumpino iki Kipro. Atrodo, kad ir mama buvo ne Nagaitė, o Nagytė. Neaišku, kur Ciprijonas baigė pradinę mokyklą, ar mokslui ruošėsi savarankiškai, bet 1922 m. rugpjūčio 30 d. įstojo į Mažeikių valstybinės gimnazijos pirmą klasę. 1928 m. mokslo metų gale buvo perkeltas į šeštą klasę, bet 1928 m. birželio 16 d. pasiėmė penkių klasių baigimo pažymėjimą ir iš mokyklos išstojo. Tai rodo, kad C.Šaulys penktą klasę įveikė be pataisų, kurių tais laikais neišvengdavo maždaug pusė mokinių, nes vertinimai buvo griežti. Išduotame pažymėjime nurodyta, kad C.Šaulys, būdamas labai gero elgesio, iš mokomųjų dalykų turėjo šiuos įvertinimus: tikybos — 4, lietuvių k. ir literatūros — 3, vokiečių, prancūzų ir lotynų kalbų — 3, istorijos ir visuomenės mokslo — 4, geografijos — 3, aritmetikos (III kl.) — 4, algebros — 3, geometrijos — 3, gamtos mokslo ir higienos — 4, fizikos — 3, paišybos — 5, dailyraščio (II kl.) — 4, kūno kultūros — 4, muzikos ir dainavimo — 3. Paskaičiavus vidurkį, jis būtų: 3,53. Akivaizdžiai matyti, kad iš visų įvertinimų išsiskiria piešimo pažymys. Tai, matyt, ir lėmė pasirinkimą.
1928 m. rugsėjo 10 d. jis iš gimtojo kaimo išsiunčia prašymą Kauno meno mokyklos direktoriui. Jame nurodo, kad nori būti priimtas į jo vadovaujamos mokyklos Paruošiamąjį skyrių tikruoju klausytoju. Matyt, į Kauną planavo atvykti rugsėjo 13 d., nes tada prižada peržiūrai atvežti namų darbus ir užsimokėti už mokslą. Į mokyklą buvo priimtas, o kitais metais, išlaikius egzaminus, tapo studentu. Kai kurie studentai po pirmojo pusmečio jau būdavo pervedami iš Paruošiamojo skyriaus į Bendrąjį. C.Šauliui jame reikėjo mokytis visus metus, kol buvo priimtas į Bendrąjį skyrių. Mokydamasis jame, porą mokslo metų dar papildomai lankė Specialiojo skyriaus Grafikos studiją, o 1933 m. birželio 12 d. buvo priimtas į šį skyrių. Šį prašymą jis jau pasirašo Kiprijono vardu. Po to prasidėjo įvairūs nesklandumai. Nepristatė vasaros darbų, o 1934 m. lapkričio 1 d. už nelankymą ir nesąžiningą elgesį buvo pašalintas iš mokyklos. 1935 m. rūgpjūčio 30 d. prašo direktorių leisti tęsti mokslą ir akcentuoja: „Prisižadu lankyti studijos pamokas ir laikytis nustatytos mokyklos tvarkos“. Dabar jau vardą trumpina iki Kipro. 1930-1934 m. jis buvo atleistas nuo mokesčio už mokslą, o stipendiją gavo nuo 1930 m. iki 1936 m. — tai yra mokyklos baigimo. Nustatytus baigiamuosius egzaminus išlaikė birželio 12 d., o diplomas išduotas po trijų dienų. Jam suteikta dailininko grafiko kvalifikacija ir leista mokyti vaizdinį (plastinį) meną visos aukštesniosiose mokyklose, išskyrus meno. Iš specialybės gavo ketvertą. Kiti pažymiai suskirtyti į dvi atskiras grupes — bendruosius meno ir mokslo dalykus. Pagal pažymius atrodytų, kad priimtinesnis C.Šauliui buvo mokslas nei menas. Jis iš piešimo turėjo 3, iš akvarelės — 4, tapybos — 3, ornamento — 3, skulptūros — 3, pritaikomos kompozicijos — 4, grafikos — 4. Mokslo dalykų įvertinimai šie: tikybos — 3, lietuvių kalbos ir literatūros — 4, meno istorijos — 3, vokiečių kalbos — 3, istorijos ir visuomenės mokslo — 4, plastinės anatomijos — 3, perspektyvos — 4, braižybos — 4, grafikos darbų metodikos — 5, dailyraščio ir jo metodikos — 4, psichologijos — 4, pedagogikos — 5 ir pedagogikos istorijos — 4.
Studijų metais jis ne tik priklausė dailininkų grupei „Forma“, bet ir buvo vienas iš septynių jos steigėjų. Pagal jų skaičių sukurtas bendrumo simbolis sidabrinis žiedas su jų emblema — septyniais žiedlapiais. Projekto autorius — „Masčio“ fabriko įkūrėjo Mykolo Augustinavičiaus sūnus Povilas, vėliau pasivadinęs Pauliumi Augiumi. Tai buvo ne tik bohemiškas vienos specialybės studentų ratelis, bet juos siejo nuoširdi bičiulystė ir savitarpio pagalba. Žinoma tik viena jų meninė akcija, kuri neturėjo didesnio atgarsio. Kiekvienas grupės narys sukūrė po originalų plakatą, propaguojantį Lietuvos gamtos grožį, istorines vietoves ir skatinantį jas aplankyti. Plakatai išsiskyrė savo dekoratyvumu ir kompoziciniu vientisumu ne tik iš Lietuvos, bet ir iš kitų šalių autorių darbų. Jaunuoliai kūrinius nunešė į Susisiekimo departamentą, paprašė juos išspausdinti bei leisti pakabinti didesnėse traukinių ir autobusų stotyse. Taip buvo siekiama skatinti turizmą ir pažinti gimtąjį kraštą. Deja, iniciatyvai nebuvo pritarta.
Menininkams liko tik Klaipėdoje surengti savo kūrinių parodą. Suprantama, kad vieną plakatą turėjo sukurti ir C.Šaulys. Bet tai būtų atskira tyrimo tema, kurios neplėtosime. Datos, nurodytos atskirose dokumentuose, kartais prieštarauja viena kitai. Pagal Kauno meno mokyklos baigiamuosius egzaminus, C.Šaulys joje turi mokytis iki 1936 m. birželio 12 d. Pašaukimo į Lietuvos kariuomenę įsakyme nurodyta, kad tarnybą pradėjo gegužės 1 d. Jaunasis dailininkas buvo nukreiptas į Puskarininkių mokyklą. 1937 m. balandžio 20 d. baigė XIX puskarininkių-sanitarų laidą. Jam buvo suteiktas jaunesniojo puskarininkio laipsnis ir paskirtas į II pėstininkų divizijos būstinę. Kitaip sakant, štabą. 1937 m. rugsėjo 24-25 dienomis paleistas į atsargą.
Švietimo ministro įsakymu C/33, C.Šaulys nuo 1937 m. spalio 1 d. paskirtas jaunesniuoju mokytoju į Telšių valstybinę vidurinę amatų mokyklą. Jam suteikta X tarnautojo kategorija. Ši paskyrimo data prieštarauja vėlesnių metų algalapiuose nurodytosioms, kur rašoma, kad dirbti jis amatų mokykloje pradėjo nuo rugsėjo 1 d. Patikrinus tų metų rugsėjo mėnesio žiniaraštį, paaiškėjo, kad jam atlyginimas išmokėtas tik už vieną savaitę. Suprantama, kad C.Šaulys tuoj po karinės tarnybos ėmėsi darbinės veiklos. Tik, matyt, dokumentų sutvarkymas vėlavo, todėl ir atsirado nesutapimai. Neaiškiau yra su karine tarnyba. Tikėtina, kad C.Šaulys baigiamuosius darbus gal jau buvo pristatęs iki gegužės 1 d. arba iš kariuomenės buvo gavęs leidimą pusdieniui ar dienai išeiti į baigiamųjų darbų gynimą. Nežinome tiksliai kuri, bet viena iš minėtų pusių tikrai parodė supratimą. Matosi, kad ir pats dailininkas nežiopsojo, o spėriai sukosi. Nuo 1938 m. rugsėjo 1 d. jis dar įsidarbino jaunesniuoju mokytoju ir privačioje Telšių žydų mokytojų seminarijoje „Javne“. 1939 m. rugsėjo 18 d. C.Šaulys pakviestas atlikti karinius mokymus, dėl kurių atleistas nuo tarnybos. Mokymus baigė lapkričio 15 d. O po savaitės, suagitavus tuomečiam mokyklos direktoriui Karoliui Šimoniui, įstojo į III Šaulių sąjungos rinktinę. Prašymą dėl stojimo į šią sukarintą organizaciją buvo parašiusi ir jo žmona Halina, kurios mergautinė pavardė buvo Inčiūraitė. Ji amatų mokykloje nuo 1939 m. sausio 1 d. dirbo raštininke ir buvo V kategorijos tarnautoja. Susituokti su C.Šauliu galėjo 1939 m. birželio pabaigoje ar liepos pradžioje, nes už liepą atlyginimas mokėtas jau kaip H.Šaulienei. Dėl Šaulių sąjungos ji vėliau persigalvojo ir pareiškimą atsiėmė. Šie duomenys pateikti 1940 m. vasario 29 d. Suprantama, kad tuo metu jau vyko Antrasis pasaulinis karas, nešęs nežinią ir sėjęs baimę, bet tuo pačiu ir vertęs žmones apsispręsti. 1940 m. birželio viduryje įvyko dar vienas didžiulis pokytis — Lietuva buvo okupuota Sovietų sąjungos. Naujai valdžiai negalėjo įtikti pirmasis Telšių valstybinės vidurinės amatų mokyklos direktorius K.Šimonis, kuris priklausė buvusiai valdančiai tautininkų partijai, buvo aktyvus ne tik jos, bet ir Šaulių sąjungos narys. Todėl 1940 m. liepos 13 d. sovietinės valdžios areštuotas, o vėliau ir nuteistas.
Kiekviena valdžia į vadovaujančius postus skiria sau palankius arba bent neutralius žmones. 1940 m. liepos 14 d. Lietuvos sovietinės respublikos Švietimo liaudies komisaro įsakymu C/Nr.38, C.Šaulys paskirtas mokyklos direktoriumi ir jam suteikta XII tarnautojo kategorija. Pirmajam pedagogų tarybos posėdžiui naujasis direktorius vadovavo liepos 25 d. Iš įvairių dokumentų matyti, kad jis siekė tęsti anksčiau pradėtus darbus. C.Šaulys rūpinosi gauti kreditus, kurie buvo reikalingi nuomoti patalpas teoriniams mokinių užsiėmimams arba prašė skirti finansavimą mokyklos priestatui statyti. Suprantama, kad jam reikėjo aiškinti pedagogams prieš 23-iąsias Spalio revoliucijos metines apie jų svarbą, supažindinti mokytojus su vis beplaukiančiais naujos valdžios reikalavimais.
Ne iš vieno telšiškio yra tekę girdėti, kad C.Šaulys liudijęs prieš K.Šimonį, o paskui užėmęs jo postą. Mūsų pateiktos datos tam neprieštarautų, bet, peržiūrėjus K.Šimonio baudžiamąją bylą, galime naująjį amatų mokyklos direktorių reabilituoti. Jo tikrai tarp liudininkų nėra. 1941 m. birželio mėnesio antros pusės atlyginimų paskaičiavime nurodyta, kad C.Šauliui priklauso 456 rubliai 16 kapeikų, o grafoje, patvirtinančioje išmoką, įrašyta: „atmesti“. Iš A.Grytės skyrimo mokyklos direktoriumi įsakymo suprantame, kad C.Šaulys žuvo, prasidėjus fašistinės Vokietijos ir Sovietų sąjungos karui. Tą patvirtina ir dailininko Alfonso Dargio 1995 m. gegužę Mažeikių muziejininkams rašytas laiškas: „Kipras Šaulys dail. grafikas — Formos collega — atėjus draugams, paraudonavo. Buvo Telšių amatų mokyklos direktorius. Karo laike nuo bombų — žuvo“.
Ilgametė Telšių gidė, šio krašto žinovė Stasė Česnauskaitė prisiminė, kad yra girdėjusi, jog vokiečių lėktuvams bombarduojant miestą, nuo skeveldrų žuvo keli žmonės, tarp kurių ryškiausiai prisimenami du. Tai gydytojo Abromavičiaus dukra Halina, kuri ėjo iš muziejaus į bažnyčią. Ji dažnai, kaip ir tą kartą, talkindavo muziejininkui Pranui Geniui, tvarkant ir aprašant eksponatus. H.Abramavičiūtė žuvo dabartinėje Muziejaus gatvėje (buvusioje Žarėnų), prie Durbinio upelio tilto. Skeveldrų buvo sužeistas ir amatų mokyklos kieme buvęs jos direktorius Šaulys. Atrodo, kad jie abu kartu buvo vežami į ligoninę. Halina mirė nepasiekus jos, o ligoninėje mirė ir Šaulys.
Telšių civilinės metrikacijos skyriuje įrašų apie Ciprijono ar Kiprijono, Kipro Šaulio mirtį nėra. Suprantama, kad vyko karas, todėl sutriko įstaigų darbas, žmonės buvo pasimetę. Tikėtasi, kad gal aprimus karo audroms, jis galėjo būti pervežtas ir palaidotas Mažeikiuose, bet tai patvirtinančių dokumentų taip pat nepavyko surasti. Vis dėlto daugiau tikėtina, kad C.Šaulys palaidotas Telšiuose. Taip pat neaišku, ką direktorius darbe veikė sekmadienį?
Ciprijonas Šaulys yra minimas kaip Žemaičių dailininkų parodos dalyvis. Jis galėjo dalyvauti pirmojoje parodoje, kuri surengta 1938 m. rudenį Telšiuose, Žemaičių muziejuje „Alka“. Joje dalyvavo 17 menininkų. Antrosios parodos metu C.Šaulys jau buvo žuvęs. Kūrybinio dailininko palikimo tikėtasi rasti ne tik šiame, bet ir kituose muziejuose. Didžiausios viltys buvo sietos su Lietuvos nacionaliniu dailės muziejumi. Deja, jie neturi nieko iš šio menininko kūrybinio palikimo. Žemaičių dailės, Mažeikių muziejai taip pat negali pasigirti jo kūriniais. C.Šaulio meninio palikimo dar neieškota Kaune, kur jis studijavo. Dabar yra žinomas tik vienas dailininko darbas. Jis saugomas Žemaičių muziejuje „Alka“. Tai nedidelio formato akvarelė „Rudens vėjas“. Dėl autorystės nekyla jokių abejonių, nes kairiajame kampe yra signatūra: „K.Šaulys 1940“. Data yra apvesta stačiakampiu.
Apibendrinant galima pasakyti, kad prieškario metų Telšių valstybinėje vidurinėje amatų mokykloje dirbo profesionalus dailininkas, kuris, dar būdamas studentu, pasižymėjo aktyvumu, dalyvavo dailininkų grupės „Forma“ steigime ir veikloje. Atvykęs į Telšius, taip pat įsijungė į visuomeninį meninį gyvenimą. Dalyvavo pirmoje Žemaičių dailininkų parodoje. C.Šaulys dirbo ne tik Telšių amatų mokykloje, bet ir privačioje žydų mokytojų seminarijoje „Javne“. Nuo 1940 m. liepos 14 d. iki 1941 m. birželio 22 d. vadovavo Telšių amatų mokyklai. Su žmona Halina Telšiuose susilaukė sūnaus. C.Šaulys nepagrįstai yra apkalbamas įskundęs pirmąjį mokyklos direktorių K.Šimonį. Nustatyti jo politinėms pažiūroms trūksta dokumentų. Dailininko vardas buvo rašomas įvairiai — Ciprijonas, Kiprijonas ar vartota jo santrumpa Kipras. Gimimo metrikų nuoraše, atestate, diplome jo vardas buvo rašomas Ciprijonas, todėl šią formą ir būtų tikslingiausia vartoti. Kol kas lieka neaiški tiksli jo mirimo, santuokos datos, bet galima drąsiai sakyti, kad viena „juodoji“ skylė Telšių valstybinės vidurinės amatų mokyklos istorijoje gerokai aplopyta.
