Mintys apie Varnius ir 1863 metų sukilimą
Pranešimas, skaitytas Žemaičių vyskupystės muziejuje 2013 m. lapkričio 8 d., minint 1863 m. sukilimo 150-ąsias metines.
Vlada Vengrienė
Mes lietuvininkai, broliai,/ Ne gudai, ne maskoliai,/ Ne vokiečiai, ne lenkai,/ Bet tikri lietuvininkai./ Mes lietuviškai mąstome/ Ir lietuviškai mes jaučiam,/ Lietuvių kalba kalbam.
Taip eilėmis savo santykį su Tėvyne išsakė 1863 metų sukilimo dalyvis Eduardas Jokūbas Daukšys, plačios erudicijos žmogus, studijavęs literatūrą ir filosofiją keliuose Vakarų Europos ir Rusijos universitetuose. Jis, kaip ir jam savo pažiūromis artimausi sukilimo vadai Kostas Kalinauskas ir kunigas Antanas Mackevičius, teigė, kad būtina kovoti ne dėl Abiejų Tautų Respublikos atkūrimo, o dėl suverenių Lenkijos, Lietuvos ir Ukrainos, veikti ne unijos, o Lietuvos, jos kultūros labui, nes tauta gyva tik savąja kultūra.
Sukilimas iš esmės kilo ne dėl žemės, o dėl valstybės atkūrimo, šia prasme jis buvo visai modernus XIX amžiuje. Abiejų Tautų Respublikos padalijimai XVIII a. pabaigoje nutraukė valstybės raidą, o sukilimas parodė, kad visuomenė (ar jos dalis) nesusitaikė su valstybingumo praradimu ir pasiryžo aktyviai veikti. Savarankiškos Lietuvos valstybės idėja tada sulaukė kito sukilėlių sparno kritikos, atrodė per ankstyva. Bet ši idėja stiprėjo, peraugo į tautinės valstybės atkūrimo siekį, formavosi tautinė sąmonė, šviesiausi protai lietuviškumą jau suvokė kaip vertybę.
Deja, ne visi dar buvo pajėgūs iki to suvokimo pakilti. O kai kam naudingiau buvo ramiai plaukti pasroviui, gal net susigundyti tais caro administracijos siūlomais 100 Judo rublių už sukilėlių įskundimą. Juk visais laikais buvo nenorinčių suprasti, visais laikais buvo išdavikų. Skaitai apie sukilimo vadų likimus: Kostas Kalinauskas — išduotas, suimtas, nužudytas; sužeistas Biržų mūšyje Zigmantas Sierakauskas, apsistojęs Kraštų dvare — išduotas vietinių gyventojų; Pasvalio krašte sentikių seniūnas, susigundęs 100 rublių premija ir medaliu, išdavė E.Liutkevičiaus sukilėlių būrį; Pušalote išdavikas pražudė 30 sukilėlių, vadai sušaudyti Panevėžy; už Vilniaus krašto sukilėlių vado Liudviko Narbuto galvą buvo pažadėta 1000 rublių — išdavikas, žinoma, atsirado, vadas žuvo drauge su 12 kovos draugų; Tytuvėnų sukilėlių vadas Zigmantas Citavičius irgi išduotas žuvo. Caro administracija naudojo skaldymo, tarpusavio kiršinimo taktiką. Buvo skelbiama, kad sukilo lenkų ponai, kad sukilėliai nori sugrąžinti baudžiavą. Buvę baudžiauninkai buvo nepatenkinti savo gyvenimu, bet kaltino pirmiausia savo poną, o ne caro valdžią ar „maskolius“. Kaip rašė vienas iš to meto bajorų, jei jis pasiūlytų savo vežikui sukilti, tas tik išpūstų akis ir pasakytų: „Ar tu, ponaiti, iš proto išsikraustei?!“ Apie pragaištingas tokio nesupratimo pasekmes vaizdingai pasakoja rašytoja Žemaitė „Autobiografijoje“. Ji, jaunutė bajoraitė, sukilimo metais gyveno Šėmų dvare pas savo dėdienę, kuri priklausė sukilimo rėmimo komitetui. Šėmų dvarelyje sukilėliai buvo dažni svečiai.
Carinė administracija sąmoningai aštrino nesantaiką tarp kaimo ir dvaro. Sukilimui malšinti buvo pasitelktos ne tik karinės pajėgos, bet ir šnipų tinklas, kurį sudarė daugiausia vietiniai rusai ir žydai. Tam pavyzdžių galima rasti ir Varnių istorijoje. Tai liudija ir vyskupas Valančius savo „Namų užrašuose“.
Apskritai to meto situacija savo sudėtingumu labai primena laikotarpį Lietuvoje po Antrojo pasaulinio karo. Štai sukilimo vadas A.Mackevičius Kauno kalėjime rašė: „Karo viršininkai kiršina žmones. Siunčia burliokus, aprengtus sukilėliais, į dvarą, kad maldautų išmaldos. O tada įsiveržia kareiviai, suima dvarininkus, dvarą konfiskuoja“. Panašiai pokaryje buvo kompromituojami partizanai — jų vardu plėšikavo, žudė Vetrovo divizijos kareiviai, ištisus 50 metų buvo stengiamasi juos juodinti, su žeme maišyti, ypač jaunosios kartos akyse ir, reikia pripažinti, tikslas buvo beveik pasiektas. Apšmeižta, apspjaudyta — kas čia paskui beišsiaiškins, kas iš tikrųjų degino ar šaudė. Caro valdžia iš sukilimą rėmusių bajorų atimtas žemes atiduodavo buvusiems baudžiauninkams — irgi kurstymo politika.
O juk pirmasis sukilėlių Manifesto punktas skelbė: „Nuo šios dienos visi gaspadoriai ir kiti gyventojai bet kokios vieros yra valni“. Sukilėlių kariuomenėje bajorai ir karininkai jautėsi lygūs su valstiečiais, kaip lygiateisiai luomai: ir valstiečiai duodavo priesaiką, Teresboro stovykloje, kur vyko kariniai mokymai ir buvo suformuoti 9 batalionai po 300 vyrų, komandos buvo duodamos lietuvių kalba. Vadai valgė drauge su eiliniais sukilėliais.
Labai nelygios buvo kovojančių pusių jėgos — santykis 1:10 arba net 1:20 Rusijos naudai. Vilniaus karinėje apygardoje — 145000 karių, 60 kazokų šimtinių, o sukilėlių vienu metu tik 15-20 tūkstančių. Okupacinė Rusijos vyriausybė nuteisė mirties bausme, katorga ar ištrėmė 21712. Mirties bausme: 7 kunigai, 68 kilmingųjų luomo, 53 valstiečiai ir miestiečiai; katorga: 36 kunigai, 592 kilmingieji, 25 valst. ir miest.; į Sibirą: 6 kunigai, 414 kilmingųjų, 84 valst. ir miest. Į kitas Rusijos vietoves — 825, į karinę tarnybą — 320.
Bajoriškame Ibėnų kaime, vyrams pasitraukus į miškus, liko 15 moterų su vaikais. Visas kaimas su gyvais žmonėmis buvo sudegintas. Analogija su Nevardėtų kaimo likimu pokaryje: 1944 m. Kūčių vakarą sovietiniai okupantai iki pamatų sudegino Vlado Montvydo sodybą, 1945 m. liepos 26-27 dienomis už paramą partizanams NKVD kariuomenės 130-ojo pasienio pulko kareiviai ir NKVD Varnių valsčiaus poskyrio stribai, siekdami sunaikinti Vlado Montvydo būrio partizanus, vykdė karinę-čekistinę operaciją. Buvo apsuptos ir padegamaisiais šoviniais apšaudytos Mykolo Antanavičiaus, Stepo Gužausko ir Dirmeikių sodybos. Partizanai ir kiti gyventojai, bandę pabėgti iš degančių sodybų, buvo nušauti, kiti sudegė. Akcijos metu nužudyta ne mažiau kaip 20 žmonių, nuo 6 mėnesių iki 57 metų amžiaus iš Nevardėtų ir Siriškės kaimų. Duomenys apie nužudytuosius pateikti Senųjų Varnių (Šv. Aleksandro bažnyčios) parapijos mirties metrikų knygoje. Iš išlikusių Nevardėtų kaimo gyventojų į Sibirą vėlesniais laikais buvo ištremti dar 69 asmenys iš 12 giminių. Baudžiant už dalyvavimą 1863 m. sukilime, Pasvalio krašte vien iš Lebeniškių kaimo, kur sukilėliai buvo įkūrę stovyklą, ištremtos 42 lietuvių šeimos, sodybose apgyvendinti rusai kolonistai. Taip atkeršyta buvo šimtams kaimų visoje Lietuvoje. Vien į Kauno guberniją iš Rusijos atkeltos 653 šeimos. Bažnyčios ir vienuolynai verčiami cerkvėmis (Lietuvoj tada atsirado 96 naujos cerkvės). Uždrausta lietuviška spauda, lietuviškos mokyklos, draudžiama kalbėti lietuviškai viešose vietose. Kodėl lenkams neuždraudė jų spaudos, mokyklų, kalbos? Rusų administracija tikėjosi, kad, sunaikinus lietuvių kultūrą, Lietuva integruosis į rusų. Bet lietuviai ne tik išsaugojo kultūrą, bet ir atkūrė savo valstybingumą. Represijos nepalaužė: po sukilimo pradėjo formuotis tautinė nekilmingoji inteligentija, kuri tapo vedliu į 1918 metų Nepriklausomybę, užgimė Nepriklausomos Lietuvos, kuriamos etniniu pagrindu, idėja.
„Mes visi tenai, gelmėj, užgimę,/ Po lenktu sukilėlio dalgiu,/ Ir visus mus Lietuva augino/ Tarsi lauką želiančių rugių“,— sakė poetas Jonas Strielkūnas, susiedamas mus, dabar gyvenančius, su anų tragiškų ir herojiškų laikų mūsų protėviais. Prasmingi ir mūsų literatūros mokslininko išeivio Vytauto Kavolio žodžiai, kuriais išsakoma 1963 metų sukilėlių žygdarbio prasmė mums ir mūsų pareiga jiems: „Mes nieko daugiau už juos neturim./ Jie nieko neturėjo, tik mus“.
Žinomų ir nežinomų sukilėlių kapų kauburėliai mums primena: kiekvienos tautos kova už savo laisvę yra kilni, garbinga, neužmirština ir gerbtina. Sukilimo audra, nusiritusi per Lietuvą prieš pusantro šimto metų, nurimo, palikusi pėdsakus ir atskirų žmonių, giminių likimuose, ir miestų, miestelių istorijose. Lietuvių tautos istorijoje 1863 metų sukilimas pažymėtas ir didelių kančių bei netekčių ženklu, ir kaip herojiško pasiaukojimo „už jūsų ir mūsų laisvę“ proveržis, kurio liepsnos neužgesino nei žiaurios posukiliminės represijos, nei 40 metų trukęs lietuviškos spaudos, lietuviškų mokyklų draudimas. Laisvės siekis skatino atminti ir tęsti.
Negalėjo sukilimo audra aplenkti ir Varnių, ilgaamžės Žemaičių Vyskupystės sostinės, nors išmintingasis Žemaičių vyskupas Motiejus Valančius ir nepritarė sukilimo idėjai. Tai, ką sukilėliai darė greit ir garsiai, jis ir dauguma katalikų dvasininkų dirbo ilgą laiką, nuosekliai ir kantriai. Juk ir blaivystės sąjūdis, per palyginti trumpą laiką apėmęs visą Lietuvą, buvo savotiška pasipriešinimo rusinimui ir pravoslavinimui forma. Carinė administracija žinojo: girtą tautą lengviau valdyti. Todėl kylant sukilimui, buvo uždraustos blaivybės brolijos. Varnių kunigų seminarija, po Vilniaus universiteto išdraskymo, vyskupo M.Valančiaus laikais, tapusi labai svarbiu lietuvybės ugdymo židiniu, rusų valdžiai, be abejo, visą laiką buvo įtartinas objektas, ne veltui čia buvo atsiunčiami dirbti rusų kalbos mokytojai šnipai. Tarp šios mokyklos auklėtinių buvo ne vienas sukilimo dalyvis, čia brendo būsimojo sukilimo vado Antano Mackevičiaus pasiryžimas paaukoti gyvybę už savo krašto laisvę, čia gimė ir poeto Antano Baranausko kūrybos idėjos: „Mat, toj pati galybė, ką miškus sugraužė,/ Širdį, dūšią apgriuvo… ir giesmę nulaužė“; „Ne taip skamba akmenėliai,/ Padkavom daužyti,/ Kaip vaitoja mūsų broliai, /Šiaurėj nuvaryti“; „Anei rašto, anei druko mum turėt neduoda:/ Tegu, sako, bus Lietuva ir tamsi, ir juoda!/ Kad tu, gude, nesulauktum! Ne teip, kaip tu nori/ Bus, kaip Dievas duos, ne tavo priesakiai nedori!“
Poetui teko gedėti dėl geriausio savo seminarijos laikų draugo, irgi poeto Klemenso Kairio, ištremto į Sibirą ir mirusio ten 1864 metais. O lietuvių meilės lyrikos pradininkas Antanas Vienažindys buvo vienas iš tų klierikų, kuriuos vyskupas M.Valančius paskubėjo įšventinti po 1863 metų birželio įvykių Varniuose ir išleisti namo, kuo toliau nuo pavojų. Deja, sukilimą lydėjusios valdžios represijos A.Vienažindžio draugų, artimųjų vis tiek neaplenkė. Tai atsispindi ir graudžiose jo dainose: „Kur prapuolė tas kelelis,/ Kurs pro kryžių ėjo?/ Kur paliko ta seselė,/ Kuri man mylėjo?..<…> Oi motute, motinėle,/ Kur tavo dukrelė?/ Gal kukuoja kur Samaroj/ Kaipo gegužėlė?/ Oi, nelaimės! Ką aš matau?/ Širdį ver kaip yla./ Numylėtoj mano vietoj/ Gyvena barzdyla./ Nebėr jos brolio nė vieno,/ Visi išvaryti,/ Ir senutei motinėlei/ Vartai uždaryti…“
Prie seminarijos sienų vieną 1863 metų birželio naktį virė mūšis tarp sukilėlių ir caro kareivių, tarp šių sienų slėpėsi sužeistas jaunas sukilėlių vadas Povilas Bagdonavičius, vėliau slapta išgabentas į Kūjainius, pas ūkininką Skirmantą, o kareiviai veržėsi į seminariją, reikalaudami sušaudyti visus kunigus ir klierikus.
Kad sukilimo laikų įspūdžiai varniškiams giliai buvo įsispaudę į atmintį, liudija ir toks faktas. Apie 1974 metus, Varnių vidurinės mokyklos moksleiviams užrašinėjant tautosaką ir prisiminimus Kūjainių apylinkėse, senutė Marijona Navickienė pasakojo apie ūkininkus Skirmantus, iš kurių vienas buvo ištremtas į Sibirą po 1863 metų sukilimo. Godelių kaime pelkės Klausenės pavadinimą vienas iš pateikėjų paaiškino taip: kadangi sukilėlių žvalgams tekdavo daug klausinėti žmonių, tie juos praminė klausiukais, nuo to žodžio ir pelkė, per kurią, matyt, vesdavo slapti jų takai, buvo pavadinta Klausene. Apie vyskupo Motiejaus Valančiaus ryšius su sukilėliais įdomiai yra papasakojusi gydytoja, buvusi sovietmečio tremtinė Marija Bucevičiūtė-Mickuvienė, kilusi iš apylinkės bajorų giminės, profesoriui Č.Kudabai apie tai liudijo prie Lūksto ežero gyvenęs senukas Aleksandras Kulevičius.
Liūdna, bet reikia pripažinti, kad sukilimo įvykiai lėmė Varnių klestėjimo pabaigą, o didelei daliai Varnių seminarijos auklėtinių įvairiai iškraipė likimus. Iškėlus į Kauną vyskupą, vyskupijos kuriją, kunigų seminariją, Varniai liko mažu provincijos miesteliu, taip ir nebesugebėjusiu pakilti. Bet šiandien, žiūrint iš pusantro šimtmečio perspektyvos, galima galvoti ir kitaip. Varniai tikrai daug paaukojo lietuvių tautos kovoje už laisvę — šis miestas, ilgą laiką buvęs svarbus lietuvių dvasinės kultūros židinys, prarado savo svarbą, galima sakyti, prarado ateitį, bet garsios ir šlovingos praeities iš Varnių niekas niekad neatims.